Apie žiemos badą galvoja ir gyvūnai

Apie žiemos badą galvoja ir gyvūnai


Artėjančios žiemos, kartu ir badmečio nuojauta paukščius ir kitus gyvūnus verčia pasirūpinti maisto atsargomis tam laikui, kai išgyventi gali būti labai sunku.


Laimius STRAŽNICKAS

Rūpinasi skirtingai

Mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtos skyriaus vedėjas Almantas Kulbis sako, jog gyvūnai maisto atsargomis dažniausiai žiemos laikotarpiui pasirūpina dviem būdais. Vieni užsiaugina storą sluoksnį riebalų, kiti dar vasarą ar rudenį prisikaupia maisto atsargų savo sandėliuose.


Paukščiai galimo bado klausimą taip pat sprendžia skirtingai. Vieni tikisi žmonių geranoriškumo, kad šie pabers trupinių tada, kai gamtoje maisto likučius padengs sniego sluoksnis, kiti išskrenda ten, kur šilčiau ir maisto nesunkiai galima aptikti gamtoje, treti imasi patys rūpintis lesalu, kurio nesunkiai galima rasti vietoje.


Gardžiausias maistas – gilės ir riešutai

Kodėl žiemą prie lesyklų beveik nepamatysi kėkštų? Ne dėl to, kad jie baimintųsi žmonių artumo, o dėl to, kad šie varninių šeimai priklausantys sparnuočiai, beje, mokslininkų laikomi pačiais protingiausiais, iš anksto pasirūpina maisto atsargomis. Kai ąžuolai subrandina giles, o ant lazdynų krūmų paruduoja riešutai, kėkštai imasi darbo. Šias gamtos gėrybes jie aktyviai slepia savo sandėliuose maždaug kelių kilometrų spinduliu: po samanomis, lapais, medžių plyšiuose. Atėjus žiemai šias atsargas kėkštai susiranda. Deja, ne visus savo sandėlius prisimena. Todėl paslėptos sėklos vėliau ima ir sudygsta. Šitaip paukščiai neabejotinai prisideda prie ąžuolų ir lazdynų dauginimo. Žinoma, jie kartu aktyviai daugina ir svetimžemes rūšis, pavyzdžiui, raudonuosius ąžuolus.

REKLAMA


Žiemai maisto atsargas kaupia ir bukučiai – išskirtinės spalvos, nedideli, nuolat ropinėjantys žemyn galva paukšteliai, nors jų galima pamatyti ir lesyklose. Kai jiems pritrūksta maisto, naudoja savo suneštas atsargas. Dažniausiai prisirenka medžių sėklų ir išslapsto jas žievių įdubose, plyšiuose, taip pat ant žemės. Kai ateina juoda diena, išsitraukia saulėgrąžų sėklų ar riešutų. Šiomis bukučių išslapstytomis atsargomis neretai pasinaudoja ir kiti paukščiai, nes patys bukučiai nevengia jų kompanijos.


Maisto atsargų kaupikais galima laikyti ir dar vienus varninių šeimos paukščius – riešutines. Šiaip jos minta įvairiais vabzdžiais, kirmėlėmis, moliuskais, vorais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, rečiau – smulkiais peliniais graužikais, ropliais. Vasaros pabaigoje, kai sunoksta gilės, riešutai, šermukšnių vaisiai, šie sparnuočiai sulesa daug šių gėrybių. Žiemą jiems geriausias maistas – ąžuolų gilės, riešutai. Šias gėrybes riešutinės išslapsto po samanomis, medžių lapais ar žievėmis.


Apie juodas dienas, galinčias užklupti žiemą, iš anksto galvoja ir žvirblinės pelėdos – sėsliai gyvenantys paukščiai, Lietuvoje dažniau aptinkami senuose spygliuočių miškuose. Tiesa, šiandien žvirblinės pelėdos – labai retos pelėdinių būrio atstovės. Jos aktyvios visą parą. Medžioja smulkius graužikus ir paukščius. Žvirblinės pelėdos taip pat linkusios kaupti maisto atsargas – žiemą sugautas peles tempia į arčiausiai medžioklės vietos surastus uoksus. Pelytės greitai sušąla ir laikosi lyg šaldytuve.

REKLAMA


Nemažai paukščių, kurie nepasižymi dideliu rūpestingumu, užuot žiemos išvakarėse ieškoję maisto atsargų sunkiam laikotarpiui, užklupus nepritekliams, tiesiog iš laukų ir miškų pasitraukia arčiau gyvenviečių, žmonių geranoriškumas jiems padeda lengviau prasimaitinti.


Skanu ir grybai, ir sliekai

Pagalvoję apie gyvūnus, kurie iš anksto ruošiasi žiemai, bene pirmiausia prisimename voveres, ne kartą matytas vaikiškose knygelėse ant šakelių džiovinančias grybus ar gliaudančias lazdynų riešutus. Gamtininkas A. Kulbis sutinka, kad voverės yra vienos žinomiausių maisto atsargų kaupikių, tačiau mitas, kad jos džiovina grybus, gražiai sumautus ant šakelių. Deja, gamtoje grybai ne sudžiūsta taip, kaip mes mokame sudžiovinti, o paprasčiausiai suyra. Lietuvoje ąžuolai – dažni medžiai, tad ir jų sunokintų kaloringų vaisių – gilių – yra apstu. O kur dar kiti voverių mėgstami skanėstai – daugelio medžių vaisiai...


Šiaip voverės minta įvairių medžių sėklomis (ypač eglių), pumpurais, jaunais ūgliais, lazdynų riešutais, gilėmis, uogomis, vaisiais, kerpėmis, grybais, žolių sėklomis. Taip pat ėda skruzdėles ir kitus vabzdžius, lervas, drugių vikšrus. Žiemai ruošia maisto atsargas. Beje, dalį šių atsargų suėda pelėnai.


Žiemos metui voverės į dreves, žemės plyšius prikemša gilių, riešutų, lapų, sėklų, spygliuočių kankorėžių. Taip pat gali paslėpti laukinių obuolių, putinų ar šermukšnių uogų. Paprastai atsargų jos nekrauna vienoje vietoje ir labai dažnai pamiršta, kur tas atsargas padėjo. Todėl radusios vienos kitų atsargas voverės jas ir suėda.


Kankorėžiai – vieni mėgstamiausių voverių skanėstų. Eglių ir pušų kankorėžiai – ištisos maisto saugyklos. Voverės kankorėžių sėklomis minta visą žiemą. Paprastai jos graužia medžiuose. Šie gyvūnai pasižymi labai gera uosle, todėl net po metro storio pusnimi užuodžia maistą ir gali išrausti sniege urvelius kaip tik ties ta vieta, kur samanose paslėpta gilių ar riešutų.



Maisto atsargų kaupikai yra ir kai kurie graužikai. Antai paprastieji pelėnai gyvena laukuose, pievose, bet aptinkami ir daržuose, soduose, miškų pakraščiuose, kirtavietėse. Pavasarį ir vasarą jie rausia negilius ir nesudėtingus urvus su keletu 3,5 cm skersmens angų. Urvų vidury įsirengia gūžtas. Vietomis, ypač daugiametėse kultūrinėse ganyklose, paprastieji pelėnai sudaro kolonijas. Tarp jų urvų ir maitinimosi vietų yra ryškūs antžeminiai takai. Vėlai rudenį kai kurie pelėnai persikrausto į žiemkenčių pasėlius, šiaudų ar šieno stirtas, daržines, grūdų sandėlius, daržovių rūsius. Kiti pelėnai susitelkia laukų įdubose, griovių pakraščiuose ir kitose vietose, kur žiemą būna daugiau sniego.


Pelėnai – rudieji, vandeniniai ar gausiausiai paplitę paprastieji – kaupia maisto atsargas. Susiradę tinkamą vietą žiemoti, dirba išsijuosę: kulia javus, smulkina šiaudus, o grūdus tempia į savo sandėlius. Tokiuose sandėliuose gali būti pritempta iki kelių kilogramų įvairiausių nuo žmonių nugvelbtų gėrybių.


Didžiausios iš mūsų krašte gyvenančių pelių – geltonkaklės pelės – minta daugiausia įvairiomis stambiomis sėklomis, uogomis, taip pat vabzdžiais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais. Jos rudenį kaupia maisto atsargas žiemai, dažniausiai – ąžuolų giles, rečiau – lazdynų riešutus, liepų riešutėlius, uosių sėklas.


Maisto atsargas kaupia ir kurmiai. Jie mėgsta vabzdžių lervas, tačiau jiems didžiausias skanėstas – sliekai. Atšalus orams kurmiai tampa mažiau aktyvūs, tačiau bent retkarčiais jiems užkąsti reikia. Tuo tikslu jie giliai po žeme įsirengia saugyklas, kuriose it šaldytuvuose sukaupia nemažai sliekų. Kad sliekai nuo kurmių nepabėgtų, šie sliekams pirmiausia perkanda nervus, dėl ko jie išlieka gyvi, tik nebegali pasprukti. Šitaip kurmiai kaupia ir „konservuoja“ sau atsargas.


Kad žiemą nepristigtų maisto, rūpinasi ir bebrai, mintantys vandens telkinių pakrančių medžių ir krūmų žievėmis, šakomis (nemėgsta tik alksnių, eglių, nors ir šiuos medžius kartais apgraužia), vandens ir kai kuriais sausumos žoliniais augalais. Žiemai kaupia maisto atsargas, todėl gali maitintis po ledu. Tada bebrai graužia rudenį prie urvų ar įėjimo į trobeles angų sutemptą ir nuskandintą maistą – medžių šakas, susmaigstytas į ežero, upelio ar jų pačių sukurto tvenkinio dugną.

REKLAMA


Atšiauri žiema yra sunkus metas žaliu maistu mintantiems žinduoliams, pavyzdžiui, stirnoms, elniams ar kiškiams. Jie negali iš anksto pasirūpinti maisto atsargomis. Tačiau plėšrūnai vilkai, sumedžioję kokią stirną ir nesudoroję jos iki galo, savo grobio likučius įkasa į sniegą, kur jie ilgai išsilaiko tarsi kokiame šaldiklyje. Vėliau, prisiminę savo slėptuvę, juos atkasa ir suėda.


Kur ežiai tempia obuolius?

Vaikiškose knygelėse tenka matyti piešinėlių, kuriuose vaizduojamas ežys, ant savo spyglių pasimovęs obuolių, grybų, dar medžių lapų ir tempiantis juos į savo namelį. Ar tokios atsargos padeda žiemą išgyventi šiems gyvūnams? Gamtininkas A. Kulbis sako, kad senovėje žmonės vaizdavo ežius, nešančius obuolius ant savo spyglių. Manyta, kad taip jie gabena vaisius į žiemavietes ir kaupia maisto atsargas šaltajam metų laikui. Iš tikrųjų tokie piešiniai – tik dailininkų ir vaikų knygų iliustruotojų išmonė.


Žiemą ežiai nesimaitina, jie, iš rudens prisiauginę riebalų, jau spalio pabaigoje užmiega žiemos miegu ir miega iki kovo ar balandžio, savo guolį įsitaisę kur nors daržinėje po šienu, malkinėje, komposto ar lapų krūvoje. Ežiai žiemai guolius įsirengia iš sausų žolių ir lapų. Ežiui kietai įmigus, jo kūno temperatūra nukrinta iki penkių laipsnių, jis vos kvėpuoja, labai suretėja širdies ritmas.


Ežiai iš tikrųjų yra plėšrūnai, ir jų, triauškiančių obuolius, gamtoje vargu ar pamatysi. Labiau tikėtina, kad skanauti obuolių šiuos gyvūnus pritraukia pūvančiuose vaisiuose apsigyvenusios įvairių muselių lervos ir šliužai – mėgstamas ežių maistas. Nors ežiai yra visaėdžiai gyvūnai, didžiąją dalį jų raciono sudaro vabalai, kiti vabzdžiai, jų vikšrai ir sliekai. Maisto atsargų ežiai visai nekaupia.


Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“