Pavojus Rytuose – ne vien iš Rusijos?

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos pristatė 2018 m. grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Teigiama, kad Rusija ir toliau kelia didžiausią pavojų, tačiau nauja augančia grėsme mūsų šaliai įvardyta Kinija.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

„Praėję metai Lietuvos žvalgybai buvo intensyvūs ir įdomūs. Be jokios abejonės, tai buvo ir Vakarų pasaulio vienybės išbandymo metai. Atrodo, kad kol kas egzaminą išlaikome“, – sako VSD direktorius Darius Jauniškis.

Pasak pareigūno, 2018 m. įvykiai tik patvirtino, kad Kremlius konfrontacijai su Vakarais rengėsi jau seniai, o pastaruoju metu tai darė atvirai ir įžūliai. „Rusija naudojasi ne tik tradicinėmis priemonėmis, transliuoja tiesmuką propagandą, bet ir pasitelkia grubias fizinio susidorojimo su oponentais ar įsivaizduojamais režimo priešais priemones“, – teigia D. Jauniškis. Prie tokių atvejų neabejotinai priskiriamas cheminio ginklo panaudojimas prieš buvusį Rusijos žvalgybos karininką, taip pat Rusijos bandymai paveikti Vakarų demokratijų vidaus procesus, agresyvios kibernetinės operacijos.

VSD direktorius pabrėžia, kad agresyvi užsienio politika tampa svarbiausia priemone Rusijos valdančiajam režimui pateisinti. Rusija bando išsikovoti jai „priklausiančią“ vietą tarptautinėje sistemoje, prieš esą silpnus Vakarus naudodama diplomatiją ir įtakos operacijas, kituose regionuose ieškodama galimybių mažinti Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos įtaką. Tačiau kol kas ji nerado patikimų sąjungininkų globalioms ambicijoms įgyvendinti, o Vakarai vis aiškiau supranta Rusijos keliamas grėsmes ir imasi bendrų atsako priemonių. Bene reikšmingiausia priemone įvardytas 2018 m. vykdytas atsakas, kai 29 valstybių ir NATO paskelbė persona non grata 153 su diplomatine priedanga dirbusius nedeklaruotus Rusijos žvalgybos tarnybų karininkus. Didžiausias kada nors buvęs kolektyvinis atsakas susilpnino (bent jau laikinai) Rusijos žvalgybos pajėgas Lietuvoje ir kitose Vakarų valstybėse.

Plačiau apie tai – rubrikoje „Aštri tema“.

Mūsų miestus puola graužikai

Pastaruoju metu ir žiniasklaidoje, ir socialiniuose tinkluose gausu fotografijų, kuriose įamžintos mūsų miestų gatvėse drąsiai šmirinėjančios žiurkės. Ir ne tik graužikai atakuoja: miestiečiai kenčia ir nuo kitų parazitų, dažniausiai – tarakonų. Nors tai – pavasario ženklas, visgi ne itin malonus.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Vilniuje žiurkių dažniausiai užfiksuojama geležinkelio stoties rajone, nors jų išvysti net sostinės Gedimino prospekte – jokia sensacija. Taip drąsiai Vilniuje žiurkės elgiasi jau ne pirmą kartą. Prieš dešimtmetį sostinėje buvo susiklosčiusi panaši padėtis dėl banalios priežasties: tuomet naikinti žiurkėms ir pelėms visai nebuvo skirta lėšų. Graužikai tuo ir pasinaudojo, o miestui buvo iškilusi visai reali epidemijų ir pasiutligės protrūkio grėsmė. Dėl lėšų stygiaus Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis ilgiau nei pusmetį neatliko deratizacijos, nors gyventojai vos ne kasdien skambindavo ir skųsdavosi, kad jų namus (daugiausia daugiabučius) atakuoja graužikai.

Prieš kelerius metus žiurkės karaliavo ir Panevėžio centre. Šiame mieste antisanitarinėmis sąlygomis veikė viešasis tualetas, o savivaldybė nieko negalėjo padaryti, nes apleistas pastatas priklausė ne savivaldybei, o privačiam asmeniui.

Beje, kasmet visuose mūsų miestuose padėtis pablogėja pavasarį, kai po ilgesnio lietaus žiurkės ir pelės palieka savo žiemos būstus – užlietas kanalizacijos šachtas – ir ima brautis į daugiabučių namų laiptines bei rūsius. Rudenį, atvirkščiai, po vasaros sezono visi graužikai grįžta žiemoti ten, kur šilčiau ir yra pakankamai maisto.

Anksčiau bent kiek gelbėdavo benamės katės – jos gyvendavo daugiabučių namų rūsiuose ir taip šiek tiek ribodavo graužikų populiaciją miestiečių pašonėje. Tačiau visais būdais bandant tausoti brangią šilumą iš esmės visuose miestuose daugiabučių namų rūsių langai yra arba užkalti, arba patikimai įstiklinti. Be to, benamės katės daug kur – išgaudytos ir atsidūrusios gyvūnų prieglaudose. Todėl ten, kur periodiškai nepaliekama nuodų, graužikai tiesiog karaliauja. Ir, aišku, vien rūsiais pelės ir žiurkės neapsiriboja – jos visais įmanomais būdais stengiasi patekti į butus. Taigi dabar žiniasklaidoje pasirodo tiesiog egzotiškų patarimų persigandusiems daugiabučių namų gyventojams. Girdi, visada laikykite nuleistus klozetų dangčius, antraip į jūsų butus kanalizacijos vamzdžiais gali prasibrauti įžūlių žiurkių – visai kaip Pietryčių Azijoje, kur periodiškai pranešama, kaip iš klozeto išlindo smauglys ar kitokia gyvatė...

Visą straipsnį rasite rubrikoje „Lietuvoje“.

Energetinis skurdas dešimtmečius buvo pačių gyventojų problema

Daugelis Lietuvos gyventojų skundžiasi negalį reguliuoti šildymo ir bent iš dalies sumažinti sąskaitų už šildymą. Tačiau šildytis nepakankamai ir sėdėti namie su kailine liemene bei trimis poromis vilnonių kojinių nėra siekiamybė, šis reiškinys vadinamas energetiniu skurdu ir išsivysčiusiose valstybėse neturėtų egzistuoti.

Berta JANUŠAUSKIENĖ

Remiantis Jungtinių Tautų apibrėžimu, energetinis skurdas yra prieigos prie šiuolaikiškų energetikos paslaugų stygius, būdingas didžiajai daliai besivystančių šalių ir net daliai išsivysčiusių šalių gyventojų. Taip pat, kaip teigiama, gyvenimo kokybę neigiamai veikia nešvarių energijos šaltinių naudojimas. Jungtinės Tautos 2012-uosius buvo paskelbusios Tvarios energijos visiems metais, o dar anksčiau, 2009-aisiais, Europos Komisija priėmė III energetikos paketą, kur, be kitų svarbių žingsnių, daug dėmesio skiriama energetikos įmonių konkurencijai ir vartotojų apsaugai.

Į energetikos paketą europarlamentarai įtraukė papildomas vartotojų apsaugos priemones – teisę nemokamai per 3 savaites pakeisti dujų ar elektros tiekėją, gauti kompensaciją už nekokybiškas paslaugas ir informaciją apie realų elektros ir dujų sunaudojimą bei kainą. Taip pat buvo numatytos priemonės padėti pažeidžiamiems vartotojams ir energetiniame skurde gyvenantiems namų ūkiams, negebantiems apmokėti sąskaitų už šildymą. Šios priemonės – tai ir energinio efektyvumo subsidijavimas, kad energijos būtų mažiau suvartojama, ir socialinė parama, padedanti išbristi iš energetinio skurdo.

Tačiau Lietuvoje apie šias iniciatyvas beveik nekalbėta, socialinė parama skiriama tik visai mažai daliai žmonių, nes mūsų šalies socialiniai standartai – labai žemi. Ne vienas dėl tokios politikos tapo benamiu, o dauguma iki šiol triūsia, vos įstengdami patenkinti bazinius poreikius, tarp jų – ir sumokėti už pakankamą šildymą šaltuoju metų laiku.

Daugiau šia tema – rubrikoje „Ūkis“.