Lauryno Šarkino gyvenimas iš trijų M

Muzika, medicina ir meilė – šie trys visiems gerai žinomi ir neretai mūzų vardais vadinami dalykai 37 metų vaikų chirurgo ir muzikos grupės „Saulės kliošas“ įkūrėjo gyvenime teikia daugiausia džiaugsmo, o kartais labiausiai skaudina.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Gydytojas ir muzikantas sutiko, kad tos trys tarpusavyje glaudžiai susijusios M yra lyg savotiška jo gyvenimo formulė. Šie trys dalykai Lauryno ŠARKINO gyvenime yra svarbiausi, tačiau kam jis teikia pirmenybę, pabandėme išsiaiškinti. „Meilė muzikai, kaip ir daugeliui, žinoma, atsirado nuo mažens. Jeigu nesi „kurčias“, muziką girdi, ja žaviesi. Vaikystėje patinka vienokia muzika, ilgainiui – kitokia. O tai, kad pasirinkau studijuoti mediciną, išėjo savotiškai spontaniškai. Niekada iki dvyliktos klasės apie tai negalvojau“, – sakė pašnekovas.

Šventė tada, kai to nori

Lauryną kalbinome prieš pat ilgąjį keturių dienų žiemos švenčių maratoną: artėjo Valentino diena, Vasario 16-oji ir Užgavėnės. Tad visų pirma kalbėjome ne apie darbą, o apie šventes.

Vaikų gydytojas ir muzikantas prisipažino, kad švenčių apskritai nemėgsta, nes dažnai kalendorinės visuotinės šventės nesutampa su jo vidine nuotaika ir savijauta. Jam smagu yra draugų ir bendraminčių rate, nepriklausomai nuo to, kokia tai diena ar vieta. Gyvenimiška patirtis kai kurias šventes pakeičia, atsiranda naujų asociacijų, taip pat, nori to ar nenori, pasiveja skaudūs prisiminimai ar netektys.

„Gal čia mano paties problemos, kad švenčių aš nemoku švęsti, – kalba L. Šarkinas. – Norint iš tiesų švęsti, reikia justi tam tikrą vidinį nusiteikimą, ne visada tik džiaugsmą. Reikia ir susikaupimo, net rimties. Kartais graži diena ar kokios nors nereikšmingos progos paminėjimas, kartais ir netikėtas šeimos susiėjimas būna didesnė šventė negu deklaruojamos tautinės, visuotinės ar net religinės šventės, kurioms derėtų iš anksto ruoštis ir kuriomis reikėtų džiaugtis.“

Vyras prisipažino, kad jau apie dešimt metų nepuošia prieš Kalėdas eglutės. Tačiau mintyse prisimena visus brangius žmones, juos glosto širdyje ir, pasak jo, beria ant jų gėlių žiedlapius, net jeigu jie tuo netiki ar mano, kad jis juos pamiršo. „Iš tiesų ir pats nebežinau, ar moku švęsti šventes...“ – atvirauja pašnekovas ir prisipažįsta, kad yra niurgzlys, bet tikisi, jog nėra paniurėlis. „Tikriausiai viskas susiję ne su pačiomis šventėmis, o su tuo, kaip tu moki sau ir kitiems suteikti džiaugsmo, – tęsia Laurynas. – Svarbu sugalvoti kažką linksmo. Ir ne tik tau turi būti smagu, bet ir kitiems, kurie yra kartu.“

„Mane supa daug kūrybingų žmonių, kuriuos gerąja prasme būtų galima pavadinti išprotėjusiais. Kai nuotaika – gera, pakili, prisigalvojame visokiausių dalykų, tampame net personažais, – šypsosi. – Fantazijos skolintis mums tikrai nereikia. Gyvenime svarbu gebėti atsiriboti nuo kasdienybės, prasiblaškyti, prisiminimais grįžti į nerūpestingą ir džiaugsmingą vaikystę, jeigu ji iš tiesų tokia buvo. Arba, atvirkščiai, pasvajoti apie ateitį, nukeliauti ten, kur paprastai neįmanoma, – į kosmosą, į neišsipildžiusias svajones, – o kartais tiesiog „gerietiškai“ pakvailioti. Manau, kad svarbu savo gerą nuotaiką dalyti kitiems žmonėms. Mums patiems toks atitrūkimas nuo realybės yra poilsis, savotiška terapija gydant įsisenėjusias žaizdas, ugdant toleranciją. Tai suteikia jėgų gyventi toliau, daryti tuos pačius darbus, kuriuos paprastai darome, bet kartu suteikia ir naujų idėjų.“

Tokia džiaugsminga nuotaika paprastai vyrauja „Saulės kliošo“ koncertuose. Juose, kaip žmonės kalba, kojos pačios kilnojasi.

Kas skaudina ir trukdo?

Pirmiausia – apie tai, kaip vaikų chirurgas, medicinos studijoms ir darbui Santariškių klinikų Vaikų ligoninėje paskyręs kone pusę savo gyvenimo, bendrauja su pacientais. Jie dažniausiai gydytoją Lauryną laiko savu „biču“. „Vaikai į mane kreipiasi „tu“. Aš esu iš tų, kurie savo pacientams nemeluoja. Gal tik retkarčiais, kai tai yra būtina, norint supažindinti žmogų su diagnoze ar ligos eiga, gydymo procedūromis, ypač jeigu pats ligonis to nori. Pamenu, kaip aš vaikystėje bijojau gydytojų, nes jie nuolat meluodavo. Būdavo, įeini į poliklinikos gydytojo kabinetą, ir tau ruošiasi kažką daryti. Girdi: „Nebijok, mes tau nieko nedarysime.“ O tuo metu akivaizdžiai ruošia švirkštą. Manau, jog taip elgtis neteisinga. Pacientams sakau tiesą ir perspėju, kad skaudės ir kiek laiko gali skaudėti. Papasakoju, kaip mes kartu galime tą nemalonumą ar skausmą sumažinti. Vaikai dažniausiai supranta, su mažaisiais pacientais galima susitarti, vieni iš jų – tikrai kantrūs ir tėvų gerai išauklėti, bet būna ir užsispyrusių, sunkiai suvaldomų. Tačiau man sunkiau bendrauti ne su vaikais, o su kai kurių iš jų tėvais ar seneliais, kurie neretai mano daugiau žinantys už gydytoją“, – pasakoja pašnekovas.

Beje, pasak Lauryno, jeigu tie artimieji yra kažkiek „prie medicinos“, tai jau visai nėra ramybės. „Sakai ir sakai, kad viskas gerai, kad vaikas stebimas, prižiūrimas, sveiksta, kad jam nieko netrūksta, o jie: „Daktare, gal reikėtų to ar ano, gal dėl visa ko reikėtų tokio ar kitokio tyrimo“, – dėsto Laurynas. Tiesa, jis supranta, jog tai, kad tėvai nuogąstauja, visai normalu, bet jam kartais reikia turėti geležinės kantrybės. „Kartais neišlaikęs pasakau, kad problema – ne mano, ne vaiko, o jų. Stengiuosi tai padaryti ne grubiai, o su humoru, bet, deja, jį ne visada visi supranta“, – aiškina gydytojas, kuris gyvenime vadovaujasi tokia taisykle: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.

Neįveikiami „povandeniniai rifai“

Buvo momentų, kai Laurynas norėjo mesti mediciną. Kodėl? Pirmiausia tokios mediko nuotaikos susijusios su nesibaigiančiomis, vykstančiomis ir nevykstančiomis sveikatos apsaugos reformomis, biurokratizmu ir politinės valios nebuvimu visų pirma pačiose Lietuvos valdžios viršūnėse. „Turi pasikeisti kartos, mūsų visų mąstymas, gal net ir vertybės, kad vyktų tikri pokyčiai. Kiekvienas sunkus darbas – turiu galvoje ne tik medicinos darbuotojų, bet ir mokytojų, policininkų – privalo būti gerbiamas ir deramai oficialiai atlyginamas, – įsitikinęs pašnekovas. – Pavargstu apie tai kalbėti ir abejoju, ar aš to sulauksiu. Gėda tiems, kas tai galėtų keisti, tačiau to nedaro.“

Šią vasarą bus 15-asis L. Šarkino įkurtos muzikos grupės „Saulės kliošas“ gimtadienis. Kolektyvo istorijoje buvo visko: ir pakilimo akimirkų, ir nusivylimų. Kai sumanė suburti savo muzikos grupę, Laurynui buvo 22-eji. O impulsas buvo muzikantų konkursas, kurio pagrindinis prizas – 1 000 litų. „Studentams tai – didžiuliai pinigai, todėl aš ir pasiūliau savo „bičams“ iš Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos, kurioje sėmiausi ir muzikos vingrybių, pabandyti pagroti. Ir ką jūs manote, pakvietė mus groti ir kitame koncerte. Taip ir prasidėjo mūsų muzikinis žygis... Per tuos metus „Saulės klioše“ grojo apie trisdešimt muzikantų, o dabar likome šešiese. Mūsų gyvenimai – persipynę, tikiuosi, esame „surišti“ amžiams, o tie, kurie tuo netiki, manau, kad klysta“, – įsitikinęs pašnekovas.

Kodėl smagu groti mušamaisiais?

Tai, kad vaikinas pasirinko groti mušamaisiais instrumentais, kaip ir daug kas jo gyvenime, įvyko kažkaip savaime. Ritmas, ritmo pagrindu sukurta muzika jam visada patiko. „Pirmieji žmonės informaciją perduodavo pasitelkę mušamuosius. Tai buvo komunikacijos, meditacijos, dievų garbinimo priemonė, pirmieji muzikos instrumentai, – juokiasi šią muzikos sritį pasirinkęs pašnekovas. – Muzikos ritmas – tarsi variklis, kuris užveda mašiną. Jeigu ritmas – užkrečiantis, jeigu jis „veža“, tai ir visa kita „limpa“. Mušamieji instrumentai grupėje – labai svarbūs, o tam tikrų stilių muzikoje – svarbiausi. O gal aš klystu?..“

Lauryno šeimoje buvo daugiau muzikantų ar medikų? „Mano tėtis, pagal profesiją architektas, dainavo „Ąžuoliuke“, o mama – dailininkė, pedagogė, taip pat mėgstanti muziką“, – sako pašnekovas.

Apie meilę...

„Ką žmogus apskritai gali pasakyti apie meilę? Ji man, kaip tikriausiai daugeliui, yra svarbiausia. Tikiuosi, noriu tikėti, kad mano gyvenimas irgi yra ir bus ritmingas... Gražūs dalykai ir klaidos, nesėkmės kuria ritmišką harmoniją, tiesa, pirmieji neleidžia dominuoti pastarosioms. Jeigu kurį laiką skamba minoras keturių ketvirtinių ritmu ir besivelkančiame šešioliktinių „judėjime“, ateis laikas, kai viskas praeis ir atsiras toji mano išsvajota harmonija. Manau, kad tikėjimui ir meilei nėra to, ko jie negalėtų įveikti. Aš jaučiu, aš girdžiu, aš matau tikrą meilę savyje. Ir nesvarbu, ką mano kiti, ką pro šalį suokia pikti liežuviai, aš „varysiu“ savo repą. Ir žinau, kad tai pasieks tavo širdį! – atvirai kalba Laurynas, turėdamas galvoje tikrąją meilę. – Mes – ne disonansas, mes esame harmonija. Man užteks kantrybės ir tikėjimo! Tik mes abu girdime tuos dažnius, esame laimingi degdami meile... Mes kartu judėsime ritmingai, išsiskirsime ir pakilsime virš minios, atrasime vienas kitą vėl ir vėl. Aš laukiu tavęs!“

Šį jausmingą monologą apie meilę buvo kiek netikėta išgirsti iš chirurgo ir būgnininko, bet juk jau artėja pavasaris...

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 8)