Alfredas Bumblauskas: „Geras istorikas ne tas, kuris atsimena daug datų“

Nacionalinės premijos laureatas, Vilniaus universiteto profesorius Alfredas BUMBLAUSKAS – vienas iš mėgstamiausių būsimųjų istorikų dėstytojų: jo paskaitose ir seminaruose niekas nesnaudžia, vyksta gyvos diskusijos. Kalbėdamas apie istorines asmenybes ir painius istorinius įvykius, nevengia pašmaikštauti ar pateikti netikėtų vertinimų.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Neretai istorikams, aprašantiems vieno ar kito laikotarpio įvykius ir faktus, įtakos darė valdovai ar valdžios struktūros. Prisiminkime sovietmečio Lietuvos istorijos vadovėlius, ir to pakaks. Tačiau istoriko profesija, laisvėjant minčiai ir įsigalėjus žodžio laisvei, tapo kur kas įdomesnė ir net žaismingesnė. Tai akivaizdu pasižvalgius po knygynų lentynas, kai plunksnos aprašyti istorinių asmenybių gyvenimo ir veiklos peripetijas imasi ne tik istorikai, bet ir rašytojai, publicistai, mokytojai, o istorikai vaizdingai pasakoja tai, ką turėtume žinoti apie mūsų Lietuvos, kadaise buvusios didelės valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės, – istoriją.

Neseniai dviejų kartų istorikai, Alfredas Bumblauskas su sūnumi Mangirdu, parengė naują penktokams skirtą Lietuvos istorijos vadovėlį – novatorišką mokymo priemonę, kurioje gausu intriguojančių ir negirdėtų įdomių mūsų krašto istorijos faktų, kuriuos tėvas ir sūnus vertina savaip, priartina įvykius prie šių dienų ir stengiasi pateikti taip, kad vaikams būtų įdomu. „Jie – jau nebe pradinukai, o didelių interneto galimybių išlepinti dešimtmečiai ar vienuolikmečiai. Iš tiesų atsakomybė buvo didelė, nes neretai nuo vadovėlio priklauso, ar tas vaikis pamils savo krašto istoriją, o gal išvykęs gyventi kur nors svetur užmirš savo šaknis. Naujai iškeptame vadovėlyje gali rasti ir razinų, ir pipiriukų. Vaikams tokie netikėti ingredientai paprastai patinka, o štai ar patiks mokytojams?“ – kalbėjo istorikas.

Profesorių kalbinome jo jaukiuose namuose sostinės Pašilaičių rajone. Čia jis dar neseniai gyveno su sūnumi Mangirdu, o kai šis išsikėlė, mokslininko viengungišką būtį tarp daugybės knygų ir jo gero bičiulio dailininko Petro Repšio dovanotų medalių bei paveikslų praskaidrina katė Morta, pavadinta, žinoma, karaliaus Mindaugo žmonos garbei. Kartais šeimininkas ją pašaukia Zose, o šis vardas taip pat primena vieną žinomą tarpukario ponią...

Istorija nuo vaikystės
A. Bumblauskas, daugelio svarių istorinių knygų ir straipsnių autorius, sakė, kad vadovėlis nėra sugromuliuota medžiaga, juk vaikai nėra kvaili tvariniai. „Mano įsitikinimu, mūsų pedagogai ar istorikai ir ypač politikai neturėtų laikytis nuomonės, kad svarbiausia vaikus priversti iškalti svarbias mūsų valstybei datas. Svarbu žinoti tik tas datas ir įvykius, kai keliamos valstybinės vėliavos: Mindaugo karūnavimo dieną, 1918 m. vasario 16-ąją ir 1990 m. kovo 11-ąją. Dar svarbi Žalgirio mūšio data – ją reikia žinoti prikeltam iš miego. Visų kitų datų tiksliai atsiminti nėra būtina, nes jas galima susirasti. Norėjome išmušti pagalį iš rankų tiems mokytojams, kurie mano, kad vaikams svarbiausia yra žinoti, kada ir kas įvyko. Jeigu mokytojas daugiau nieko nežino ir tik reikalauja išmokti įvykių datas, geriau teveda vaikus ant piliakalnio ir pasakoja, kokia graži yra Lietuva“, – dėstė istorikas.

Profesoriaus manymu, vadovėlių rengėjams būtina suprasti, kas šiandieniams vaikams yra įdomu, o tam reikia išsamių sociologinių, antropologinių ir kitokių tyrimų. Pašnekovas įsitikinęs, kad vaikų susidomėjimą dažniausiai akina tai, kas suaugusiesiems atrodo marginaliniai ir nereikšmingi dalykai, ir pabrėžia, jog mokinių ir mokytojų požiūriai gali ir turi skirtis. Naujojo vadovėlio sumanytojas prisipažino, kad jam įtaką padarė Terio Derio kūriniai iš „Kraupiosios istorijos“ serijos – juose yra daugybė įdomybių, kurios šokiravo pasaulį.

Tačiau ko jau ko, o rizikos charizmatiškasis profesorius nebijo. Jis netgi siūlė mokiniams prieš vasaros atostogas užduoti mokytojams galvosūkių ir keblių klausimų, pavyzdžiui, kaip jie, būdami Lietuvos prezidentu, pasielgtų 1940 m. birželio 15-osios naktį. Mokytojai taip pat turi pasukti smegenis ir paprakaituoti, norėdami atsakyti į tokius klausimus.

Svajojo apie aktorystę
Istorijos fanatikas prisimena, kad iš pradžių istorija jo ypač netraukė, o į šią specialybę Vilniaus universitete įstojo tik todėl, kad ten buvo mažesnis konkursas. Be to, labai jau nenorėjo eiti tarnauti sovietų kariuomenėje...

„Mokykloje istorija man sekėsi neblogai, nors ji ir nebuvo pats mėgstamiausias dalykas. Datas sugebėdavau kažkokiu būdu atsiminti, bet literatūra patiko labiau, – prisipažino pašnekovas. – Tuomet mėgstami autoriai buvo Žanas Polis Sartras, Alberas Kamiu ir kt. Literatūros rašinius rašydavau gerus, nes turėjome labai gerą mokytoją, taip pat didelę įtaką savo smetonine erudicija darė lotynų kalbos mokytoja. Tad istorija, tiesą sakant, man buvo iš bėdos, kad tik įstočiau. O mano svajonė buvo aktorystė, nes nuo septintos klasės vaidinau Žemaitės liaudies teatro Vaikų studijoje. Teatras liko svajone, nes kur jau ten papulsi į aktorystes studijas, jeigu į vieną vietą buvo 12 kandidatų. Beje, visą gyvenimą vaidinau karalius: Telšiuose – „Pelenėje“, o studijuodamas universitete – Ūbą. Ir dabar tai prisimenu su didžiausia nostalgija. Gal kiek artistiškumo išlaikau ir gyvenime. O teatras man liko savas iki šiol.“

Dėkingas profesoriui E. Gudavičiui
A. Bumblauskas prisimena, kad ir dėstytoju jis tikrai neketino tapti. Istorijos paskaitos jam iš pradžių atrodė nuobodžios, o sovietmečiu dėstomos temos buvo beprasmiškos. Tačiau tai truko tik iki ketvirto kurso, kai paskaitas pradėjo skaityti profesorius Edvardas Gudavičius. „Dėstytojas buvo tas šviesulys, kuris pakeitė mano požiūrį į istoriją. Lūžis įvyko tada, kai E. Gudavičius išdėstė savo požiūrį į Krėvos sutartį. Jis „sunešiojo“ visą lietuviškąjį patriotizmą, o po to įrodė, kad nėra Europoje valstybės, kuri kada nors nebūtų buvusi kieno nors vasalė. Taip jis pagrindė mintį, kad tame, jog Lietuva po Krėvos sutarties tapo Lenkijos vasale, nebuvo nieko išskirtinio, juo labiau gėdingo.“

Nors profesoriaus E. Gudavičiaus erudicija, platus požiūris pakeitė A. Bumblausko istorijos suvokimą, vis dėlto baigęs istorijos studijas jis toliau studijuoti norėjo filosofiją ar religijotyrą. Tačiau profesorius sulaikė nuo tokio žingsnio sakydamas, kad filosofijos ir studijuojant istoriją galima rasti apsčiai. Tuomet jiedu, nepaisant amžiaus skirtumo, tapo bičiuliais, bet anaiptol ne bendraminčiais, nes dėl istorinių peripetijų nuolat diskutuodavo ir ginčydavosi. „Aš jį pėsčiomis lydėdavau nuo mokslininkų bibliotekos iki jo namų Viršuliškėse, ir mūsų pokalbiams nebuvo galo. Iš tų pasivaikščiojimų ir diskusijų, ko gero, gimė populiarūs tuo metu per LRT rodyti „Būtovės slėpiniai“. Juose buvo intriga, nežinomybė ir dažnai nelaukta atomazga."

Už „Būtovės slėpinių“ pokalbius abu profesoriai gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Dabar istorijos nišą televizijoje užpildo, pasak A. Bumblausko, visai kitokia, istorijos detektyvais kvepianti, žurnalisto Virginijaus Savukyno laida.

Sūnus Mangirdas – tėvo pėdomis
Mangirdas, kuriam itin retą vardą sugalvojo tėvas (XV amžiaus Lietuvoje gyvavo tokia žymi didikų giminė), istoriją pasirinko ilgai nemąstydamas. Profesorius, beje, ginasi, esą jis čia niekuo dėtas, sūnaus nespaudė, nors netrukdė jo pasirinkimui. „Net pats nežinau, kaip reikia elgtis tokiais atvejais – skatinti ar drausti. Įstojo, baigė bakalauro studijas, magistrantūrą, po to rašė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Žemaitijos christianizacija ir pagonybės veiksnys“, – sakė A. Bumblauskas.

Minėta tema jaunasis istorikas domėjosi dar tada, kai rengė bakalauro darbą, vėliau tęsė tyrimus ir, pasak tėvo, atrado daug įdomių dalykų. „Jam reikėjo suvaldyti milžinišką vakarietišką christianizacijos literatūrą, kur, sakyčiau, sistemos net pasaulyje nėra. Jam teko sukurti bent jau šiokią tokią hipotetinę tvarką. Per Vakarų istorikus atrastą modelį jis lygina su Žemaitija XVI–XVII a. Ne visiems istorikams pavyksta rasti giminingų sąsajų tarp skirtingų epochų, nors ir yra tam tikrų dėsningumų. Viskas vyksta pamažu. Juk bažnyčių staigiai nepristatysi. Man atrodo, tie jo tyrinėjimai ir atradimai verti knygos“, – dėstė profesorius.

Pomėgis – protų mūšiai
Dar vienas bendras tėvo ir sūnaus darbas, o gal veikiau pomėgis – rengti protų mūšius. Mangirdas šiek tiek talkino tėvui, kai šis per Lietuvos nacionalinę televiziją vesdavo laidą „Žinių riteriai ir damos“, o vėliau juos kviesdavo ir tebekviečia įvairūs kolektyvai, norėdami prasmingos pramogos – surengti proto lankstumą ir atmintį lavinančius žaidimus.

„Man visada įdomiau uždavinėti tokius klausimus, kai atsakymus galima išprotauti. Drįsčiau manyti, jog mūsų televizijos laida būtent tuo ir išsiskirdavo, kad šeši komandai atstovaujantys jaunuoliai turėdavo galimybę žiūrovų akivaizdoje svarstyti atsakymų variantus. Ir būtent stebėti, kaip jie mąsto, buvo pats didžiausias įdomumas“, – prisiminė profesorius.

Nemažai jaunimo šiais laikais mieliau eina į proto mūšius nei į diskotekas, ir tai, pasak A. Bumblausko, rodo, kad dabar nebėra garbė būti neišmanėliu ar žiopliu. „Nebūtinai tie jauni žmonės taps mokslininkais. Svarbiausia, kad jie vertina žinias“, – pabrėžė mokslininkas.

Vaikai visada norėjo pranokti tėvus, dažnai paaugliai ir vyresnis jaunimas tėvų požiūrį laiko beverčiu, pasenusiu. Tad ar nebūna, kad tėvo ir sūnaus Bumblauskų požiūriai į vienus ar kitus dalykus kardinaliai skirtųsi? „Man nelengva atsakyti į šį klausimą, nes aš nebuvau pavyzdinis tėvas, kuris nuolat užsiimtų su vaikais. Buvau per daug jaunas, studijavau ketvirtame kurse, kai su savo kraštiete Milda, taip pat studente, krimtusia bibliotekininkystės mokslus, kūriau šeimą. Todėl būti jaunu tėvu niekam nepatariu. Kai jaunas žmogus siekia mokslo, įsitvirtinti visuomenėje, kai nėra pinigų, o tai jauną šeimą ypač „pjauna“, kvaila yra tuoktis ir gimdyti vaikus. Antra vertus, tiesa, kad varganoje būtyje nesukursi geros buities. Todėl man sunku vertinti tą tėvų ir vaikų konflikto problemą. Visko būdavo...“ – atsiduso pašnekovas ir pridūrė, kad ir šiais laikais toji šeimos santykių problema lieka aktuali ir aštri.

Būtina dialogo kultūra
Šiais laikais tiesiog klesti emigracija, vaikai neretai paliekami su seneliais ar tetomis... Paaugliai, jeigu tėvai nesikiša, daugiausia laiko praleidžia prie kompiuterių. „Mūsų skurdžioje visuomenėje, kuri pastaruoju dešimtmečiu, mano nuomone, kiek pagerėjo, daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių požiūrio į tėvų ir vaikų santykius. Manau, kad reikia naikinti monologo kultūrą, paremtą diktatu, o ne diskusija. Blogas dialogas yra geriau negu geriausias monologas“, – įsitikinęs A. Bumblauskas.

Profesorius dialogo svarbą pabrėžia ir kalbėdamas apie pedagogų ir studentų santykius. Pasak jo, žmogus, kuris moka vesti seminarą, yra kur kas geresnis pedagogas negu tas, kuris virtuoziškai skaito paskaitą vienas. Dėstoma tema turi būti pateikiama gyvai, dramaturgiškai – tai ir yra universitetinės pedagogikos abėcėlė.

„Kai su jaunimu diskutuoji, įdomiau ir jam, ir dėstytojui. Kai kas sako, kad šiuolaikinis jaunimas – mažiau motyvuotas, bet dabar turi didesnes galimybes semtis žinių, kad jis šiais laikais yra labiau informuotas dėl techninės pažangos. Tačiau ar internetas suteikia išsilavinimą? Sakyčiau, jog nelabai. Žinių – daug, bet tai, ką ten žmonės randa, galvoje nelabai ilgai užsilieka. Dėl to viliuosi, kad jaunimas nesiliaus skaityti knygų. Per mėnesį būtina perskaityti bent jau po vieną. Jeigu studentas skaitys psichologinę, filosofinę ar grožinę literatūrą, tai jau bus tikras lavinimasis. Aš džiaugiuosi, kad yra elitinio jaunimo. Jo buvo ir bus, ko gero, visais laikais“, – pabrėžė pašnekovas. Beje, iš tokių knygių, kuriems senuose rankraščiuose, archyviniuose dokumentuose svarbu rasti ką nors įdomaus, dar netyrinėto, yra ir jo sūnus Mangirdas, dirbantis Martyno Mažvydo bibliotekoje Senųjų rankraščių skyriuje.

Dėl emigracijos per daug nesisieloja
Trisdešimtmetė profesoriaus dukra Jogailė, Vilniuje baigusi socialinius mokslus, o vėliau studijas tęsusi Graco universitete Austrijoje, šiuo metu dirba austrų tautinių kostiumų modelių agentūros vadybininke, turi prancūzą draugą ir, regis, į Lietuvą grįžti neketina. Tačiau tėvas dėl tokio jos pasirinkimo ramus, nes, pasak jo, nėra blogai, kad šiais laikais pasaulis jaunimui plačiai atvėrė vartus ir galimybes. Beje, prie dukros vardo parinkimo šiek tiek yra prisidėjęs ir profesorius E. Gudavičius, kuris yra įsitikinęs, kad Vytautą reikia nuleisti iš dangaus ant žemės, o Jogailą iškelti iš pragaro.

Paklaustas, ar neišsibarstys mūsų tauta po pasaulį, ar neišnyks Lietuva, profesorius teigė, kad 2004-ieji – aukščiausias mūsų istorijos taškas. „Vytis niekada nebūtų „nujojęs“ iki Kanarų, o dabar „nujojo“. Suprantate, ką turiu galvoje? Visiems patriotams, visiems verksniams, kurie teigia, kad gyvenimas blogėja, atsakymas paruoštas istorijos. Jau ne vieną sykį buvo taip, kad kai Lietuvoje tampa bent kiek geriau, žmonės emigruoja. Kai panaikinus baudžiavą atsirado laisvė, trečdalis nacijos išbėgo... Manau, kad šiais laikais, kai atsirado globalioji ekonomika, žmonės nebūtinai turi sėdėti prie bulvių ežios. Nacija, jeigu turi vertybinį stuburą, neišnyks. Tačiau tą stuburą reikia turėti. O ką mes dabar darome? Tik zyziame, verkiame, blevyzgojame, keikiamės, mušamės ir nieko daugiau... Jeigu ko nors ir imamės, tai kažkaip kreivai, šleivai... Patriotizmas yra kažkoks šiaudinis, nematome savo praeities paveldo turtingumo, nevertiname to, kas tikrai yra mūsų, pavyzdžiui, Česlovo Milošo ar Adomo Mickevičiaus... Neturime suvokimo, kad esame pramiegoję tris amžius – nuo šešiolikto iki aštuoniolikto, ką yra pastebėjęs Maironis. Taip esame nubraukę ketvirtadalį savo istorijos, nes didžiuliai turtai būtent ten... Reikia susikurti orios gyvensenos modelį čia ir dabar, o savo paveldą turime plėtoti ir puoselėti“, – pabrėžė A. Bumblauskas.

„Savaitė" nr. 21, 2015 m. gegužės 1 d.
Sauliaus Venckaus, Alfredo Bumblausko asmeninio albumo ir „Baltų lankų“ leidyklos nuotr.

Projektui „Asmenybės“ gauta parama iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.