Praėjusiais metais valandos darbo sąnaudos augo visose Euro zonos šalyse. Ryškiausias pokytis buvo užfiksuotas Kroatijoje, kur sąnaudos padidėjo 14,2 procento, tuo metu Latvijoje fiksuotas 12,1 procento augimas, o Lietuvoje – 10,8 procento. Už Euro zonos ribų darbo jėga taip pat reikšmingai brango Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje. 

Lietuvoje vidutinė darbuotojo darbo valanda įmonei kainuoja 16,3 euro. Europos Sąjungos (ES) tyrimo duomenimis, didžiąją dalį darbdaviams tenkančių išlaidų sudaro atlyginimai. Tuo metu kitos išlaidos siekia vos 5,4 proc. nuo bendro valandinio įkainio. Tai – vienas mažiausių rodiklių Europoje. Mažiau nei Lietuvos darbdaviai papildomų išlaidų patiria tik rumunai (4,8 proc.), o su panašiomis išlaidomis kaip Lietuva susiduria Malta (5,8 proc.).  

Būtent atlyginimų augimas per praėjusius metus išaugino darbo sąnaudas. Tačiau, nors rodiklis malonus darbuotojams, jis gali kelti grėsmių ilgalaikėje perspektyvoje. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) jaunesnysis ekspertas Gaudrimas Burčius pastebi, jog taip nukentėti gali šalies konkurencingumas tarptautiniu mastu.  

„Atlyginimų augimas, kuris nėra paremtas didėjančiu darbo našumu, kelia riziką šalies konkurencingumui. Jei darbo sąnaudos didėja greičiau nei sukuriama vertė, verslui darosi mažiau patrauklu investuoti, o kapitalas natūraliai „išteka“ į tas šalis ar regionus, kur grąža yra didesnė. Dėl to kyla rizika, kad atlyginimų augimas sustos, darbo vietų mažės, o produktyvumu neparemtas atlyginimų augimas virs skaudžiomis pagiriomis. Lietuvoje jau trejus metus iš eilės valandinis realaus darbo našumo prieaugis smarkiai atsilieka nuo darbo vietos kainos augimo“, – dėmesį atkreipia pašnekovas. 

Didžiausia su užmokesčiu nesusijusi išlaidų dalis fiksuota Prancūzijoje ir Švedijoje. Kitoms išlaidoms, pavyzdžiui socialiniam draudimui, čia skiriama daugiau nei trečdalis valandinio atlygio. Nepaisant to, kaip ir kitose valstybėse, didžiąją dalį darbdavio išlaidų sukuria atlyginimai.  

Minimalaus atlyginimo spąstai 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, darbo užmokesčio didėjimą šalyje lėmė didelis tinkamos kvalifikacijos darbuotojų poreikis ir vykdoma viešojo sektoriaus darbo užmokesčio didinimo politika. Skatinantį poveikį turėjo ir didesnė minimali mėnesinė alga (MMA), kuri nuo 2024 m. sausio 1 d. išaugo 10 proc. iki 924 Eur.  

„Nors atlyginimų augimą privačiajame sektoriuje slopino ribotos įmonių finansinės galimybės ir išnykęs kainų spaudimas darbo užmokesčiui didėti, dėl didelės laisvų darbo vietų pasiūlos jis išliko pakankamai spartus. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis pernai didėjo visose ekonominėse veiklose nuo 5,7 proc. administracinėje ir aptarnavimo veikloje (mažiausiai) iki 15,7 proc. švietimo veikloje (daugiausiai)“, – teigia SADM.  

LLRI specialistas G. Burčius pastebi, kad esant darbuotojų trūkumui ir spaudimui rinkoje vien didinti atlygį nėra racionalu. Privalo didėti ir darbo našumas. 

„Šiandien Lietuva pagal produktyvumą vis dar gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio – mūsų valandinis našumas beveik dvigubai mažesnis nei ES vidurkis. Jei šios tendencijos nesikeis, tolimesnis atlyginimų augimas gali tapti ne tvariu kilimu, o konkurencingumą mažinančiu iššūkiu. Reikia keisti požiūrį į darbo rinkos politiką. Pirmiausia, būtinos investicijos į technologinę pažangą ir inovacijas. Įmonėms turi būti paprasta modernizuoti gamybą, automatizuoti procesus ir diegti našesnius darbo metodus. Tam būtina palanki mokestinė ir reguliacinė aplinka, kuri ne stabdytų, o skatintų kurti daugiau vertės“, – sako specialistas. 

Rinkoje trūksta specialistų 

Pasak G. Burčiaus, darbo sąnaudų augimą Lietuvoje skatina darbuotojų trūkumas, demografiniai iššūkiai, ribojama darbo migracija ir nedarbo spąstai. 

„Daliai gyventojų dirbti paprasčiausiai neapsimoka, nes valstybės teikiamos socialinės išmokos tampa patrauklesnės nei potenciali alga įsidarbinus. Lietuva jau trejus metus iš eilės perkopia 100 proc. nedarbo spąstų ribą, o tai reiškia, jog nedirbantis žmogus neturi finansinės paskatos sugrįžti į darbo rinką“, – atkreipia dėmesį LLRI ekspertas.  

Pašnekovas identifikuoja, kad Lietuvos darbo rinka susiduria ir su darbo migracijos problemomis. Procedūros riboja galimybes pritraukti darbuotojų iš trečiųjų šalių, ypač tuose sektoriuose, kuriuose vietinių darbuotojų tiesiog nėra pakankamai. Anot jo, taip pat pastebimas disbalansas tarp pasiūlos ir paklausos aukštos pridėtinės vertės sektoriuose, tokiuose kaip finansai ir informacinės technologijos.  

„Laisvų darbo vietų lygis šiuose sektoriuose jau kurį laiką viršiją visos ekonomikos vidurkį (apie 2 proc.). Tai rodo, jog darbdaviams yra sudėtinga rasti kvalifikuotų darbuotojų šioms pozicijoms užpildyti. Be to, nuolat didinamas MMA didina spaudimą kai kuriems darbdaviams padidinti atlyginimus tam, jog išlaikytų darbuotojus“, – sako G. Burčius. 

Pigiausia darbo jėga Bulgarijoje 

2024 metais vidutinė valandinė darbo kaina ​​ Bulgarijoje siekė 10,6 euro ir tai net daugiau nei 5 kartus atsilieka nuo aukščiausiai vertinamų darbo kaštų Liuksemburge. Kuomet vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis ES buvo 14,9 eurų, Bulgarijoje jis siekė vos 4,1 eurų. Visgi, 2024 metais šalis pateko tarp labiausiai valandinius darbo kaštus išauginusių ne euro zonos narių.  

Portalo „Mediapool“ žurnalistė Tsvetelina Sokolova atkreipia dėmesį, kad Bulgarijos darbo sąnaudų struktūra yra patraukli investuotojams. Pigi darbo jėga, gyventojų pajamų mokestis fiksuotas ir siekia vos 10 proc., o socialinės įmokos nebetaikomos pajamoms, viršijančioms 4130 levų (2111 eurų). Bendra su atlyginimu nesusijusi darbo sąnaudų dalis sudaro tik 13,3 proc. visų darbo sąnaudų. 

Pasak T. Sokolovos, tokia sistema verslui suteikia lankstumo ir konkurencinį pranašumą, bet kartu apriboja viešųjų paslaugų finansavimą bei socialinio solidarumo stiprinimą. Todėl nors dabar tai atrodo konkurencinga, ilgainiui šaliai teks ieškoti sisteminio požiūrio į produktyvumą, švietimą ir darbo kokybę. 

ELTA inf.