Paskutinėmis sesijos dienomis Seimas priėmė Civilinio proceso kodekso pataisas, reglamentuojančias skolų išieškojimą. Jos neleis skolininkų visiškai įvaryti į kampą ir, tikėtina, pagerins patį skolų išieškojimo procesą. Tik gaila, kad nemažai daliai žmonių jau nepadės.

Projekto pristatymo metu vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas pabrėžė, kad pataisos parengtos įgyvendinant Vyriausybės programą, kurioje įsipareigota kompleksiškai įvertinti Civilinio proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias išieškojimą iš skolininko būsto, kuriame jis gyvena, taip pat išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų bei jo sąskaitoje esančių piniginių lėšų. Pagal šiuo metu galiojantį Civilinio proceso kodeksą, suma, neviršijanti 2 030 eurų, negali būti išieškoma iš skolininko paskutinio gyvenamojo turto. „Ši suma iš esmės buvo patvirtinta 2006 metais ir iki šios dienos nebuvo keičiama. Kaip žinote, nekilnojamojo turto kainos iš tikrųjų stipriai išaugo. Taip pat reikia įvertinti infliaciją ir t. t. Todėl ta suma – 2 030 eurų – neatitinka realios situacijos. Numatyta, kad būtų nustatyta 4 tūkst. eurų suma. Tik tuo atveju, jeigu skola būtų 4 tūkst. eurų, būtų galima nukreipti skolos išieškojimą į paskutinį būstą“, – teigė ministras.

Siekiant paskatinti skolininką laisvai siekti skolos grąžinimo nustatyta, kad iš paskutinio būsto nebus išieškoma, jeigu skolininkas pateiks antstoliui įrodymus, kad visą sumą gali padengti per 18 mėnesių, ir tai iš tikrųjų vyksta.

Kokie įsiskolinimo mastai Lietuvoje? Ką pataria Lietuvos banko specialistai? Kokia situacija su skolų išieškojimu Europos Sąjungoje? - apie skolas ir paskolas naujame „Savaitės" žurnalo numeryje net trys straipsniai

Sveikatos apsaugos sistemoje susidarė situacija, kurioje iš pirmo žvilgsnio kaltų nėra, arba surasti, ką apkaltinti, – neįmanoma misija. Blogiausia, kad ši padėtis tęsiasi jau ne vienus metus.

Kai žmogui nepakeliamai skauda ar nutiko nelaimė, ilgai galvoti, kur ieškoti pagalbos, nėra laiko. Skambiname ten, kur įprasta, kur visą gyvenimą kreipdavosi tėvai ar kiti artimieji, jei netikėtai susirgdavo ar susižeisdavo, – į greitąją pagalbą, arba savo jėgomis vykstame į artimiausią skubiosios pagalbos priėmimo skyrių.

Tačiau pastaraisiais metais priėmimo skyriai nuo negaluojančiųjų braškėte braška. Gydytojai skundžiasi dūstantys nuo ligonių srauto, o pacientai piktinasi turintys pagalbos laukti kartais net keturias valandas. Tokia padėtis ne tik didžiausių miestų, bet ir rajonų ligoninių priėmimo skyriuose, ir ji nesitaiso jau keletą metų. Kas atsitiko? Ar ėmėme dažniau sirgti, ar neliko gydytojų, kurie mus gydytų? Ir kodėl neįmanoma šios problemos išspręsti?

Pasak Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikų Skubios pagalbos skyriaus vedėjos Boženos Markevič, situacija per keletą metų dramatiškai pasikeitė į blogesnę pusę: „Anksčiau per parą sulaukdavome maždaug 100 pacientų, o dabar būna tokių dienų, kai tenka priimti ir po 200.“

Rubrikoje „Situacija" kalbamės apie skubiosios pagalbos skyrius.

1938 metų liepos 1 d. 17 val. Kaune oficialiai buvo atidarytas zoologijos sodas. Ilgą laiką labiau žinomas kaip Kauno zoologijos sodas, dabar jis vadinamas Lietuvos zoologijos sodu. Prieš 80 metų zoologijos sodo atidarymas tapo reikšmingu ir ilgai lauktu įvykiu, nors atverdamas vartus lankytojams sodas buvo dar labai mažas ir teturėjo 40 eksponatų. Dabar jame gyvena daugiau nei 2 tūkst. gyvūnų.

Nors Lietuvos valdovų ir didikų dvaruose dar nuo viduramžių būta įvairių žvėrynų, pirmas tikras, plačiajai visuomenei skirtas zoologijos sodas atidarytas tik praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Pagrindinis steigėjas – garsiausias visų laikų Lietuvos gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas.

Apie mintį įsteigti zoologijos sodą Kaune T. Ivanauskas vėliau rašė: „Sumanymas įsteigti Kaune zoologijos sodą jau labai seniai užgimė mano galvoje. Buvo tai anais laikais, kai per savo išvykas į Kauną pradėjau pažinti vaizdingas miesto apylinkes. Buvau susižavėjęs Girstupio slėniu, Marvelės upelio pakraščiais, Vytauto ąžuolynu. Prisiminiau, kad ir Adomas Mickevičius buvo susižavėjęs šiomis Kauno grožybėmis, ir ėmiau svajoti, kad šios vietos būtų mūsų visuomenei ir naudingos…“

Kaip kūrėsi zoologijos sodas, su kokiais steigimo rūpesčiais susidurta, pasakojama Manvydo Vitkūno straipsnyje naujame žurnalo „Savaitė" numeryje.