Europos Centriniam Bankui (ECB) ir toliau einant bazinių palūkanų normų didinimo kryptimi, ėmė brangti ir euro zonos šalių skolos administravimo kaštai.

Todėl, finansų analitikas Marius Dubnikovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvai taip pat reikėtų pradėti rūpintis dėl biudžeto deficito, kadangi „pinigai pradeda kainuoti“.

Ekonomistas sako, kad visiškai nenustebtų, jog dešimties metų trukmės valstybės skolos vertybinių popierių palūkanos, kurios jau siekia 3,5 proc., kitais metais jau galėtų siekti 4 ar net 5 proc.

Anot jo, svarstant apie itin brangiai kainuojančias paramos ir energetinių išlaidų kompensavimo priemones, būtina įvertinti, kad didesnės išlaidos valstybės skolai kelia riziką sugriauti biudžeto balansą.

„Kai yra sakoma, kad skirkime milijardą eurų kompensacijoms, tai tas milijardas ateis ne iš nieko kito, o iš skolos. Jeigu skola kainuos 5 proc., tai per dešimt metų tas milijardas mums kainuos 500 mln. eurų“, – kalbėjo M. Dubnikovas.

Be to, ekspertas atkreipia dėmesį, kad niekas negali garantuoti, jog ateityje šalies skolos kaina ims mažėti, todėl dabar siūlomoms kompensacijoms pasiskolintas lėšas gali tekti grąžinti net ir didesnėmis palūkanomis.

„Niekas nežino, kokiomis sąlygomis bus galima refinansuoti skolą po tų dešimties metų. Tai čia yra rizika uždėti pančius, kurie ateityje kainuos labai brangiai“, – įspėja M. Dubnikovas.

T. Povilauskas: skolos kaina Lietuvai dar nėra problema

Scenarijaus, kad Lietuvos skolinimosi kaina gali dar labiau pabrangti, neatmeta ir SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas. Būtent tolimesni ECB sprendimai, anot jo, ir bus vienas iš esminių veiksnių, kurie nulems palūkanas, kuriomis biudžeto deficitą galės padengti šalies Vyriausybė.

„Jeigu finansų rinkos teisingai vertina galimus ECB sprendimus, tai turbūt skola labai brangti neturėtų, bet jeigu jie dar labiau didins, negu tikimasi dabar, tai gali būti, kad skolinimasis pabrangs dar labiau“, – svarstė jis.

Vis tik, ekonomistas priduria, kad išaugusią Lietuvos skolinimosi kainą lėmė ne tik pinigų politika, bet ir regione dėl Rusijos karo sukeltos geopolitinės įtampos.

„Atsiminkime, kad vyksta karas Ukrainoje, o į mūsų regioną žiūrima, kaip į artimesnį, turintį didesnį riziką. Dėl to yra atsiradusi rizikos premija, bet sakyčiau, kad skolos kaina dabar ne problema, nes lyginant su kitomis šalimis, ji nėra labai pabrangusi“, – aiškino T. Povilauskas.

Biudžeto priemonėmis atidedamas griežtesnės pinigų politikos poveikis infliacijai

Nors vykdydamas pinigų politikos griežtinimą ECB siekia suvaldyti itin aukštą infliaciją, SEB ekonomistas pripažįsta, kad 0,75–1,5 proc. intervale esančios palūkanų normos tokioms šalims, kaip 22,4 proc. kainų augimą pasiekusiai Lietuvai, yra per žemos.

Vis tik, T. Povilauskas sako abejojantis, kad nepakankamai griežtą monetarinę politiką šalies Vyriausybė bandytų atsverti griežtesne fiskaline politika, kadangi valdžios pirminis tikslas nėra kainų stabilumas ir 2 proc. metinės infliacijos lygis.

„Valdžios tikslas yra ekonomikos augimas, užimtumas, tvari socialinė situacija. Yra daug tikslų, bet nėra tokio pirminio tikslo, kad infliacija būtų žema. Priešingai, negu centriniame banke. Valdžia tikrai labiau žiūrės į ekonominę būklę, darbo rinką, o ne į tai, kaip sumažinti infliaciją“, – mano jis.

Tačiau M. Dubnikovas įsitikinęs, kad nepakankamai griežtą ECB pinigų politiką valdžia turėtų bandyti atsverti susilaikydama nuo per didelio išlaidavimo, tačiau tai, anot jo, kol kas nevyksta.

„Vis bandoma užmaskuoti infliacijos poveikį, kad žmonės nekeistų savo įpročių. Iš vienos pusės yra suprantama, kodėl tai yra daroma – siekiama išlaikyti ekonominį augimą, bet iš kitos pusės darome visiškai priešingus veiksmus, negu Europos Centrinis Bankas“, – kalbėjo finansų analitikas.

Jo vertinimu, reikšmingas biudžeto išlaidų didinimas apskritai prieštarauja ECB užduotam tonui, kuomet brangindami skolinimo kainą pinigų politikos formuotojai siekia prislopinti vartojimą.

„Visos kompensacijos šildymui, kompensacijos gyventojams už energiją, drastiškas minimalios algos auginimas yra visiškai priešingi veiksmai ir aušina pinigų politikos poveikį“, – pabrėžė M. Dubnikovas.

Rugsėjį ECB dar kartą padidino palūkanų normas

Rugsėjo pradžioje Frankfurte posėdžiavusi ECB Valdančioji taryba apsisprendė imtis dar vieno bazinių palūkanų normų didinimo ir jas tuomet pakėlė 75 baziniais punktais.

Nuo rugsėjo 14 d. pagrindinių refinansavimo operacijų normos lygios 1,25 proc., ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos siekia 1,5 proc., o indėlių palūkanų normos sudaro 0,75 proc.

Centrinis bankas taip pat peržiūrėjo ir infliacijos prognozes, ir šiuo metu numato 8,1 proc. kainų augimo lygį šiemet, 5,5 proc. infliaciją 2023 m. ir 2,3 proc. didėjimą 2024 m.

Be to, pinigų politikos formuotojai neatmeta, kad kituose posėdžiuose palūkanų normos bus didinamos ir toliau. Tai spaudos konferencijoje įvardijo ir ECB vadovė Christine Lagarde. Pasak jos, šiuo metu palūkanos dar nėra dydžio, galinčio padėti sumažinti infliaciją iki tvaraus lygio.

Banko vadovė kartu pripažino, kad jos vadovaujama institucija padarė „prognozavimo klaidų“. „Kaip institucijos vadovė, prisiimu visą kaltę“, – tvirtino Ch. Lagarde.

Ankstesniame pinigų politikos posėdyje liepos mėnesį ECB ryžosi pirmam per vienuolika metų palūkanų normų pakėlimui, tuomet jas padidinęs 0,5 proc. punkto.

Lietuvos atstovas ECB Valdančiojoje taryboje Gediminas Šimkus pirmadienį teigė, kad ECB bazines palūkanų normas spalio 27 d. numatomame pinigų politikos posėdyje turėtų didinti mažiausiai 50 bazinių punktų.