Leidykla „Briedis“ pristato garsaus slovėnų rašytojo Drago Jančaro, pelniusio ne vieną literatūros apdovanojimą, knygą „Tą naktį mačiau ją“.

Tai tikrais faktais paremtas istorinis romanas apie jaunos Liublianos aukštuomenės atstovės Veronikos Zarnik, kurią įtraukė neramios istorijos verpetai, gyvenimo epizodus ir paslaptingą dingimą. Apie ją pasakoja penki skirtingi asmenys, kurie atskleidžia ir savo gyvenimo detales bei piešia neramią Slovėnijos kasdienybę prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu. Šie žmonės kalba apie laikmetį, kuris prarijo įvairiais įsitikinimais besivadovavusius istorinius veikėjus bei karo akivaizdoje atsidūrusius žmones – žmones, kurie nesuvokė laikmečio siaubo ir tik troško gyventi paprastą gyvenimą. Bet „paprastas gyvenimas“ buvo tik iliuzija, nes tais laikais net iš pažiūros ramiame ir idiliškame kalnų papėdėse įsikūrusiame dvare nebuvo galimybės išvengti smurto apraiškų.

Apie Veroniką pasakoja jos paliktas mylimasis, Jugoslavijos karališkosios armijos karininkas, 1945-aisiais atsidūręs karo belaisvių stovykloje Palmanove; pasakojimą tęsia į prisiminimus panirusi, abejotinomis viltimis gyvenanti ligota Veronikos motina, kuri bute Liublianos priemiestyje laukia grįžtančios dukros; apie heroję kalba vokiečių okupacinės kariuomenės gydytojas, kuris daugiau nei apie Veroniką pasakoja apie karo įvykius, dėl kurių jo istorija yra objektyviausia ir šalčiausia iš visų.

Istorija yra tyla prieš audrą, nes kiti (ir paskutiniai) du liudijimai yra labai svarbūs. Pasakojimą tęsia šeimos namų šeimininkė, kuri kartoja Veronikos mamos istoriją, tačiau, skirtingai nei jos mama, atsiduria veiksmo centre. Namų šeimininkė yra vienintelis personažas, pateiktas daugiasluoksniu būdu, kuris suteikia jai šventumo. Jos liudijimas istorijoje paaštrina atmosferą ir nurodo į pabaigą.

Baigiamąjį aktą autorius palieka partizanui, dabar jau senam žmogui, kuris dėl klaidingos prielaidos sudarė įvykių grandinę, lemtingai pažymėjusią jo jaunystę. Dėl tų įvykių jis iki šiol negali pripažinti kaltės bei prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Paskatintas nesusipratimų jis išjudina traukinį, naktį perskrodusį daugybės žmonių likimus.

***

Drago Jančaras – rašytojas, dramaturgas eseistas, vienas garsiausių slovėnų rašytojų. Jis yra pelnęs daug vietinių ir tarptautinių literatūros apdovanojimų. Istorinis romanas „Tą naktį mačiau ją“ yra autoriaus atlikto tarpukario medžiagos tyrimo rezultatas, iš dalies pasakojantis tikrąją Hribarų poros iš Liublianos istoriją 1944-aisiais. Jie buvo kosmopolitai, meno mėgėjai ir žinovai, abu pilotai. Pilyje, kurioje jie gyveno, rinkdavosi daug svarbių Europos ir Slovėnijos visuomenės narių.

Atėjo vidury šaltos žiemos kaip vilkai.

Jų buvo koks dešimt, gal daugiau, visi ginkluoti. Iš pradžių vaikščiojo po pilį, apžiūrinėjo kambarius, atidarinėjo stalčius ir tempė įvairius daiktus į kiemą. Nieko neklausinėjo, neaiškino, ko ir kodėl atėjo, nerėkė ir negrasino, tik tylėdami vykdė kartais pasigirstančius griežtus nurodymus. Pilį jie saugojo, pastebėjau, kad vienas liko stovėti prie įėjimo su ginklu rankose, figūra man pasirodė matyta, bet naktį jo ne-pažinau, nors kiemą buvo užliejusi mėnesiena, nepažinau ir tų, kurie įėjo į vidų, supratau, kad ne vietiniai.

Ginkluoti atvykėliai nuėjo į antro aukšto patalpas, girdėjome, kaip varsto spintas ir stumdo baldus. Veronika su Leo buvo uždaryti valgomajame, o mes likome virtuvėje. Mums buvo nurodyta niekur neiti, ir mus saugojęs įsibrovėlis matė, kad kaustomi baimės tikrai nepajudėsime iš vietų. Jis paaiškino, kad viskas bus gerai, jei išliksime ramūs ir tylūs. O kokie dar galėjome būti, jei ne ramūs ir tylūs, kai mus iki pirštų galiukų kaustė baimė.

Po kurio laiko, pamatęs, kad niekas neketina priešintis ir kad mes tik nejudėdami žvel-giame priešais, nedrįstami pakelti akių į kitus sulaikytuosius, sargybinis laiptais nusileido į rūsį. Tikriausiai ketino pagriebti kokį butelį vyno. Tada man pavyko išsmukti į kiemą. Nežinau, kodėl taip padariau, tikriausiai ketinau nubėgti į kaimą ir sodininkui Majcanui pranešti apie tai, kas vyksta pilyje. Jis visada rasdavo išeitį, be to, žinojau, kad turi ryšių su mūsiškiais, todėl būtų galėjęs ateiti į pilį, pasakyti, kad ponas Leo padeda partizanams, ir įsibrovėliai būtų išėję.

Nes tie atėjūnai buvo iš kitų kraštų, todėl negalėjo žinoti apie pono pagalbą, be to, atrodė gana atkaklūs. Kai tie ginkluoti žmonės vakare įsibrauna į namus, atrodo pavojingi, laukiniai. Bet aš buvau susijaudinusi ir pamiršau, kad prie įėjimo stovi dar vienas sargybinis; tokiomis aplinkybėmis bet kas pasimestų, ir aš vos neatsitrenkiau į tarpduryje stovintį karį.
Tai buvo Jeranekas.

O, sušukau uždususi, Ivanai! Labai džiaugiuosi tave matydama. Grįžk, iš kur atėjusi, atsakė jis, niekam negalima išeiti. Greitakalbe bėriau, kad jo sėbrai verčia spintas ir stalčius, kaip galima brautis į ramių gyventojų namus, laužyti baldus, ponus uždaryti valgomajame, o tarnus virtuvėje. Todėl Jeranekui reikia eiti į pilį ir paaiškinti, kad įvyko klaida, kad čia gyvena geri žmonės.

Partizanams jau ne kartą davėme maisto, netgi drabužių. Nutilk, suriko jis, čia vyksta akcija. Kokia akcija? – klyktelėjau tokiu balsu, kad jis nervingai apsidairė aplink. Prisimink, nuleidau balsą, nes nenorėjau jo pykdyti, prisimink, kokia ponia buvo tau gera. Akimirką man pasirodė, kad jis truputį susigėdo, nudelbė akis į žemę ir ėmė mindžiukuoti, kaip visada, kai norėdavo pasakyti ką nors svarbaus. Tada pasuko galvą į duris, rodydamas, kad grįžčiau, iš kur atėjusi. Ivanai, sukuždėjau, tai aš, Joži, nejaugi nepažįsti? Atnešiu tau dešros ir sūrio.

Tą akimirką jis lyg įgeltas nuo peties nusitempė šautuvą ir taip mane pastūmė, kad ant kelių kritau į sniegą. Suriaumojo: tuojau pat nešdinkis, iš kur atėjusi... tikriausiai pamatė, kad jo nesuprantu, nes to, kas vyko, tikrai negalėjau suprasti, tada lyg melsdamasi pakėliau rankas, lyg jo kaip Dievo maldaučiau, o tai Jeraneką įsiutino dar labiau ir jis ėmė rėkti: ...nešdinkis, arba tuoj pat nudėsiu tave kaip katę.

Apsisukau ir nubėgau. Jeranekas dar kažką šaukė pavymui, atsisukusi pamačiau, kad piktai spardo sniego pusnį. Kas tau yra? – surikau per visą kiemą. Pamaniau, kad jaunuoliui sunku stovėti sargyboje, kai jo sėbrai siaubia namus, kuriuose Jeranekui buvo taip gerai. Juk žinai, sušukau, kad ponai niekuo nenusikalto. O tada jis apie ponią Veroniką iškošė tokius bjaurius žodžius, kokių net mintyse kartoti nenoriu, tokių bjaurybių ir melų. Dar ir šiandien galvoju, kad Jeranekas taip kalbėjo, nes jam buvo sunku.

Kvailys nežinojo, kad Veronika jį išgelbėjo nuo kalėjimo, kai okupantai iš kaimų išsivedė vaikinus ir kai kuriuos sušaudė kaip belaisvius. O aš žinojau, nes vieną vakarą išgirdau, kaip ponia vyrui pasakė: mūsų Ivaną paleis. Ačiū Dievui, atsiduso Leo. Ir gydytojui, pridūrė Veronika, ačiū ir gydytojui. Savomis ausimis girdėjau šiuos žodžius. Bet Ivanui apie nugirstą pokalbį niekuomet neužsiminiau. Jau ir taip į ponus žiūrėta kreivai, nes pilyje lankydavosi vokiečiai, įtarinėjo netgi mus, tarnus. Jei kas būtų sužinojęs, kad Veronika vokiečių valdžiai turėjo tokios įtakos, situacija būtų dar pa-blogėjusi. Nežinau kodėl, bet kartą, kai tas mūsų Ivanas buvo ypač susiraukęs dėl ponios Veronikos, liepiau jam: džiaukis, ponia tau labai padėjo. Padėjo, atsakė kaip užsispyręs, nieko nesuprantantis asilas. Pats nežinai, kokią pagalbą tau suteikė, atkirtau ir nusisukau. Galbūt tą vakarą kieme, kai jis kalbėjo tokias bjaurybes, turėjau viską iškloti. Bet buvau labai sumišusi, nežinojau, kur eiti ir ką daryti.

Kai grįžau į virtuvę, ten vyravo tyla, tik Fani tarškino indais, kuriuos buvo atsinešusi iš valgomojo, drebančiomis rankomis mėgino juos mazgoti, bet vis numesdavo kokią lėkštę ant žemės. Kiti tarnai tylėdami žvelgė nieko nematančiomis akimis ir laukė, kuo viskas pasibaigs. Triukšmas antrame aukšte liovėsi, dabar įsibrovėlių balsai sklido iš medžioklės kambario, kur susėdo pasistiprinti. Ne pirmas kartas.

Ponas Leo dažnai vidury nakties jiems plačiai praverdavo pilies duris ir pavaišindavo, atvykėliai į miškus grįždavo pilno¬mis kuprinėmis gėrybių. Tai žinodama pati jiems ne kartą nešiau dešros ir sūrio, niekada netikėjau, kad jie galėtų ką blogo padaryti. Sodininkas Majcnovas pasakojo, kad ponas į mišką netgi rašomąją mašinėlę nuvilko, partizanams padėjo ne tik maistu. Aukštai kalnuose, pono medžioklės namelyje, partizanai dažnai leisdavo naktis. Jis tikrai protingas, pasakė Majcnovas, niekam nenori pakenkti, nei vokiečiams, nei mūsiškiams. Žinojau, kad ponas protingas, todėl šventai tikėjau, kad galų gale viskas baigsis laimingai.

Bet ore tvyrojo grėsmė.

Partizanai dar niekada nebuvo taip įsibrovę ir vertę visų kambarių kaip tą naktį. Tiesą pasakius, iki tol buvo kėlę koją tik į virtuvę. Dabar šioje uždarė mus, o ponus užrakino valgomajame. Tą vakarą Majcnovo nebuvo, pilyje užsiliko kambarinės, Fani ir keli darbininkai, vienas jų buvo Francas, dažnai Majcnovui padėdavo sode. Antrame aukšte savo kambaryje miegojo senoji ponia, Veronikos mama.

Aš dėl jos bijojau, ponia buvo silpnos sveikatos, ir jei koks ginkluotas pašlemėkas būtų įsibrovęs į jos kambarį, senutė tikrai būtų mirusi iš baimės. Virtuvės kampe prie stalo sėdėjo kažkoks man nepažįstamas žmogus, tą vakarą atsidūręs pilyje. Akis įsmeigęs į sieną, nepažįstamasis siurbė degtinę ir nepratarė nė žodžio. Kiti kuždėjosi, kad jis – arklių selekcininkas iš Liublianos priemiesčio. Iki šiol nežinau, kas jis buvo ir ką pas mus veikė. Galbūt norėjo poniai Veronikai parduoti kokį arklį, nežinau, bet tokie reikalai tvarkomi dieną, tai ką jis veikė pilyje naktį? Vidury stingdančios žiemos?

Nežinau, daug ko aš nežinau ir nesuprantu. Nepajėgiu suvokti, kodėl iki paskutinės akimirkos buvau įsitikinusi, kad viskas baigsis gerai. Kad jie tik susirinks keletą daiktų, įvykdys vadinamąją rekviziciją, susikraus pasisavintas gerybes į vežimą ir pasišalins.

Prasivėrė durys ir į virtuvę įžengė jauna partizanė – iš po sunkaus žieminio palto kyšojo mėlynų marškinių apykaklė, ant diržo kabojo dėklas su ginklu. Kuri iš jūsų Joži? – paklausė ji. Atsistojau. Maloningoji pilies ponia, pasakė ji ir nu¬sijuokė, maloningoji ponia nori su tavimi pasikalbėti. Ėjome pro medžioklės kambarį – ten sėdėjo keli įsibrovėliai, valgė ir garsiai tarėsi. Apžiūrinėjo medžioklinius šautuvus ir ant sienų kabančius trofėjus. Šlapiais laiptais, ant kurių plėšikai prinešė sniego, užlipome į valgomąjį. Koridoriuje sutikome kelis vaikinus, labai jaunus, jie tempė drabužius ir avalynę.

Valgomajame abu ponai sėdėjo prie stalo, prie kurio dar visai neseniai vakarieniavo. Ponas Leo buvo baltas kaip kreida. Prie lango stovėjo komisaras – į jį taip kreipėsi jaunieji: draũge komisare. Jis avėjo žieminius batus, vilkėjo karišką švarką. Komisaro kailiniai buvo padrėbti ant kėdės, į kurią viena ranka jis buvo įsirėmęs, ant atlošo kabojo šautuvas. Tas žmogus rymojo nusisukęs į langą, mačiau tik nugarą. Iki šiol man stovi akyse, kaip tas nepažįstamasis žiūri į naktį, lyg šaltos žiemos tamsoje galėtų ką įžvelgti ar mąstytų apie ką tik aptartus dalykus. Veronika man nusišypsojo.

Akimis ir galva rodžiau, kad duotų kokį ženklą, norėjau sužinoti, kas čia vyksta. O ji tik tyliai pasakė: Joži, nueik, prašau, pas mamą ir ją nuramink. Pasakyk jai, kad viskas gerai, tegul nesirūpina. Tik tuomet pastebėjau, kad abu ponai apsirengę išeiti. Šeimininkė mūvėjo jojimo kelnes ir vilkėjo megztinį, o ponas Leo – žieminį medžiotojo švarką, ant kelių laikė kepurę, kurią visada užsidėdavo rengdamasis į žieminę medžioklę. Abu avėjo sunkius žieminius batus. Nesusilaikiau garsiai nepaklaususi: o kur jūs eisite? Prie lango stovintis komisaras sujudėjo, ponai nieko neatsakė. Į Berlyną, iškošė komisaras ir atsisuko.

Ponia vyksta į Berlyną, jai ten labai patinka. Dėl pono dar nenusprendėme, po akimirkos pridūrė. Žinoma, juokavo. Gal ir tu norėtum su jais, Joži? – paklausė ir nedraugiškai nusi¬šypsojo. Bet man tokie juokai nepatiko. Iš kur tie visi nepažįstami žmonės žino, kad mano vardas Joži? Ir kas jiems pasakė, kad ponia lankėsi Berlyne? Pagalvojau apie Jeraneką ir apie sodininką Majcnovą. Visą laiką jie viską žinojo, apie visus svečius, apie ponią, kuri kartais prie tvenkinio vaikštinėdavo su gydytoju Horstu, apie pianistą ir dailininką, apie vokiečių pareigūnus ir kitus lankytojus. Tą akimirką supratau, kad ponus partizanai išsives. Ėmiau sielvartingai dairytis aplink, lyg netoliese būtų koks sprendimas.

Pamačiau išplėštą telefono laidą ir netekau bet kokios vilties. Buvome uždaryti pilyje, neturėjome ryšio su išoriniu pasauliu, mus saugojo ir turėjome atsiduoti jų malonei arba nemalonei. Tada pagaliau suvokiau, kad gerai nesibaigs. Akyse ėmė kauptis ašaros, aš mylėjau abu ponus. Kai pamačiau tą laidą, grubiai išplėštą iš sienos, ir baltą tinką ant grindų, galvą perskrodė įvairiausios mintys, prisiminiau, kaip ponas Leo kiekvieną vakarą rymodavo prie telefono laukdamas, kol iš Berlyno paskambins jo Veronika, labai ja rūpinosi, labai mylėjo, nejausdamas tokios meilės nebūtų jos vedęs antrą kartą, nors ir su komedijos elementais.

Komisarui ištarus, kad ponia vyksta į Berlyną, mane užliejo bloga nuojauta. Pamačiusi išplėštą telefono laidą, viską supratau. Pravirkau balsu. Juk tokią šaltą naktį neisite į lauką, bandžiau sakyti. Eis, eis, nukirto komisaras. O dabar padaryk, ką liepė ponia, pridūrė. Nuėjau durų link, pro tą jauną merginą su pistoletu, kuri mane atvedė ir liko laukti. Tarpduryje atsisukau. Mačiau liūdnas Veronikos akis, man pasirodė, kad ponia meldė: gražiai elkis su mamyte, visada taip sakydavo išvykdama į kelionę, net tą dieną, kai išsiruošė į Berlyną aplankyti draugės, gražiai elkis su mamyte, juk žinai, kad serga. Ašarų užlietomis akimis paskutinį kartą juos mačiau iš taip arti. Jį, išbalusį kaip kreida, drebančiomis rankomis ant kelių laikantį kepurę. Ją, apsivilkusią jojimo rūbais, atsainiu žvilgsniu ir prašančiu šypsniu.

Nusivaliau ašaras, kad verksmu dar labiau neišgąsdinčiau ponios Josipinos, ir laiptais nuskuodžiau į jos kambarį. Ponią radau apsirengusią. Ji sėdėjo ant lovos. Joži! – sušuko, tam¬soje įžiūrėjusi mane. O pamačiusi, kad esu rami – stengiausi taip atrodyti, nors viduje visa drebėjau – jau ramesniu balsu paklausė: kas tie po namus vaikštantys žmonės? Atsakiau, kad ponai sulaukė svečių iš Liublianos. Tikrai? – nustebo ponia, – kodėl tuomet jie varsto spintas ir tranko durimis?

Tais metais ponia Josipina beveik neišeidavo iš savo kambario, gyveno apsupta nuotraukų ir laiškų. Ilgą gyvenimą nugyveno, Veronika buvo vienintelis jos vaikas, dukra, kurią pagimdė tokiame amžiuje, kai moterys galvoja, jog jau nebepastos. Tame kambaryje poniai labiau rūpėjo prisiminimai, o ne tai, kas vyksta aplink. Sunkiai vaikščiojo, kartais saulėtais rytais išvesdavome ją į pievą ar prie tvenkinio, pasėdėjusi ir pažiūrėjusi į tolį senutė paprašydavo, kad padėtume grįžti į kambarį.

Man visada atrodė, kad geriausiai ji jaučiasi žiūrėdama senas nuotraukas, visas tas nuotraukas jau žinojau mintinai, nes dažnai kartu jas vartydavome, iš daugumos ponia žvelgė kartu su anksti mirusiu sutuoktiniu – parke priešais vilą uostamiestyje, Liublianos alėjose, kelionėje į Italiją, Venecijoje tarp balandžių, veidai, miestai, gamta, šimtai jos gyvenimo nuotraukų: toje aplinkoje ir tais laikais ji buvo laimingiausia. Manau, kad ponia taip gyventi ėmė jau anksčiau, dar prieš atsikraustydama į pilį.

Tada, kai Veronika paliko ją vieną Liublianoje ir pabėgo kažkur į pietus, gal į Serbiją. Vieniša didžiuliame tuščiame bute be skardaus dukros juoko – nieko kito senutei neliko, tik atsiversti senus albumus, kuriuose ji įamžinta su velioniu vyru ir vilki elegantiškas sukneles su baltomis skrybėlaitėmis. Grįžusi pas Leo, ponia Veronika mamą į pilį atsivežė jau senyvą, sergančią ir mažai kuo besidominčią. Kartais girdėdavau ją pusbalsiu niūniuojant kažką itališkai, tai istriečių daina, kartą paaiškino man, išmokau ją Rijekoje... una mula di Parenzo... prisiminiau tik tuos žodžius.

Apdainuojama mergaitė iš Porečo, kurios plaukai – juodi, ne šviesūs. Mergaitė pardavinėja žuvį. Kartą paklausiau, kuo ta daina ypatinga, ir senutė ėmė ilgai pasakoti apie gyvenimą uostamiestyje ir šokį kažkokioje kavinėje. Ponios akys spindėjo, ir aš supratau, kad jos širdyje – kažkoks praėjęs laikas, kad jai patinka grįžti į džiaugsmingus prisiminimus, tarp žmonių, kurių jau nebėra.

Kaip galėjau tą baisų vakarą, tiksliau, naktį, nes viskas užsitęsė ir buvo jau vėlu, sėdėdama senutės pašonėje paaiškinti, kas tie žmonės, kurie varsto spintas ir tranko durimis? Ir kad prie įėjimo su šautuvu rankose budi mūsų Ivanas? Kaip vargšė ponia būtų supratusi, kad valgomajame sėdi jojiko drabužiais apsivilkusi ir batus apsiavusi jos dukra, pasirengusi išeiti, nes turi kažkur keliauti su nepažįstamais ginkluotais žmonėmis?

Kad ten medžioklei skirtais rūbais apsivilkęs sėdi ir ponas Leo, kurį senutė mylėjo ne mažiau už savo vaiką ir laikė geriausiu žmogumi pasaulyje? Ne tik dėl to, kad neramiąją josios Veroniką priėmė atgal, nors ši savo vyrą buvo ilgam palikusi, bet ir ją, seną ponią, svetingai apgyvendino savo namuose, be to, lankė net tuomet, kai Veronika dingo tolimoje pietų šalyje. Bet ne dėl to iš tiesų jį mylėjo, nes, ponios žodžiais tariant, Leo buvo geras žmogus. Gabus, mokėjo uždirbti, bet, svarbiausia, geras.

Žinote, kartais mėgdavo sakyti senoji ponia, tokios savybės ne visada suderinamos viename žmoguje. O Leo tas savybes suderino, bent jau taip manė ponia Josipina, Veronikos mama. Bet ne visi taip galvojo, tokios nuomonės nesilaikė įsibrovėlis, kuris jį, išbalusį kaip kreida ir veikiausiai mirtinai persigandusį, drebančiomis rankomis spaudžiantį medžioklio kepurę, laikė uždarytą valgomajame. Kaip galėjau jai pasakyti, kad ponas Leo sėdi prie stalo apsivilkęs medžiokliniais rūbais, nors į medžioklę eiti nesiruošia?

Ne, poniai to sakyti negalėjau. Todėl ėmiau berti, kad vyksta vakarėlis, juk žinote, aiškinau, kai kuriuos svečius sunku priprašyti, kad eitų miegoti. Man pasirodė, kad ji supranta, juk ne kartą pilyje vyko tokie vakarėliai, kartais senutė juose dalyvaudavo ir matydavo, kad kai kuriuos svečius išties sunku išprašyti nuo stalo. Sėdėjome ant lovos, vartėme fotografijas, ir aš patikėjau, kad ponia nurimo. Tačiau po kurio laiko senutė vėl sukruto.

Kodėl jūs nesiliaujate vaikščioti prie lango? – netikėtai paklausė.

Tikrai aš kartais atsistodavau ir eidavau prie lango. Pro užuolaidų plyšelį žiūrėjau į kiemą, kuriame atsispindėjo iš valgomojo sklindanti šviesa. Prie durų bolavo žmogaus figūra, kuri kartais imdavo vaikštinėti pirmyn atgal ir spardyti sniegą, tai buvo Jeranekas.

Ak, Ivanai, ak tu Jeranekai, pagalvojau, taip gražiai giedodavai bažnyčios chore, o dabar spardai sniegą ir lauki, kol išves tau gyvybę išsaugojusią ponią. Ir poną, kuris visada tau padėkodavo už darbą ir gerai mokėdavo. Ir dar drįsti kalbėti tokius bjaurumus, jog man iki šiol suskausta ausis prisiminus, ką ištarei kieme.

Kai liepiau tau eiti vidun ir mūsiškiams, tiksliau, saviškiams, paaiškinti, kad įvyko klaida. Kad tiedu nekalti ir niekur nereikia jų vesti. Žiūrėdama į tą neramų karišku paltu apsivilkusį ir šautuvo iš rankų nepaleidžiantį šešėlį, staiga prisiminiau vieną įvykį, kurį jau seniai buvau išmetusi iš galvos. Ir supratau, kodėl neprotingam, bet darbščiam vaikinui iš burnos liejosi tokie bjaurūs žodžiai. Prieš kokius metus, vieną šiltą rytą, išėjau pro duris ir pamačiau mindžiukuojantį Jeraneką. Ivanas, tas darbštus žolę pjauti atėjęs vaikinas, prieina prie manęs ir sako: man atrodo, kad tái tavo poniai patinka leisti laiką su vokiečiais.

Aš tik nusijuokiau, ką tu čia blevyzgoji, Ivanai, svečiai atvyksta paviešėti, ir ponai privalo juos priimti. Uniformuoti atvyksta, sako Ivanas ir kojos pirštais ima vedžioti po smėlį, lyg norėdamas kažką nupiešti. Sniego kaip šią naktį, kai po kelių mėnesių jis stovėjo sargyboje, nebuvo, skleidėsi gaivus vasaros rytas. Greičiausiai Jeranekas žvilgsnį buvo nudelbęs iš gėdos. Kas nesigėdytų kalbėdamas tokias nesąmones?