Nepaisant daugybės kalbų, programų, plėtros planų regionų atskirčiai mažinti, pagrindine problema galima įvardyti tai, kad Vyriausybių, neišskiriant nė vienos, politika stiprina egzistuojančias tendencijas, o ne stengiasi jas stabdyti.

Teodora RAŠIMAITĖ

Pagrindine priemone regionų atskirčiai mažinti yra laikomos investicijos, tačiau joks verslas neinvestuos ten, kur nėra žmonių, o žmonės negyvens ten, kur nėra vaikų darželių, mokyklų, sveikatos priežiūros įstaigų, bibliotekų, kultūros įstaigų, viešojo transporto ir patenkinamų kelių, kad būtų galima pasiekti savo darbo vietą. Savo skyrius regionuose naikina bankai, bet tokiais pačiais principais veikia ir valstybės įstaigos – lygiai taip pat mažėja, pavyzdžiui, pašto skyrių. Taigi prieš tai, kol verslas investuos į regionus, Vyriausybės turi atlikti savo darbą – investuoti į socialines struktūras.

Atskirtis išties juntama

Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Rūta Ubarevičienė teigia, kad tiesiog neturtingiau gyvenančių regionų (kaip ir žmonių) laikyti patiriančiais atskirtį negalima. Pasak jos, yra keletas būdų išmatuoti regionų skurdą ar atskirtį. Reikėtų remtis ekonominiais (pavyzdžiui, pajamų ar nedarbo lygiu), socialiniais (išsilavinimo lygiu – kokia dalis gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą) ar demografiniais (gyventojų skaičiaus kaita, gimstamumu ir mirtingumu) rodikliais. Žinoma, geriausia atsižvelgti į visus rodiklius iš karto.

„Labai tikėtina, kad tyrimai, atlikti remiantis skirtingais duomenimis ir metodais, parodys skirtingus rezultatus, t. y. išryškins skirtingus regionus kaip labiausiai ar mažiausiai probleminius. Be to, regionų atskirties sąvoka yra labai reliatyvi. Visada bus stipriausių ir silpniausių regionų, tačiau svarbiausia, kokio dydžio tas atotrūkis yra ir kaip jis veikia gyventojus. Tikėtina, kad nemaža dalis gyventojų, gyvenančių regione, kuris būtų priskirtas prie atskirtį labiausiai patiriančių regionų, patys iš tiesų tą atskirtį justų“, – dėsto mokslininkė.

Variklis – vidaus migracija

Be abejo, pašnekovės teigimu, pagrindiniai veiksniai yra neigiama natūrali gyventojų kaita (gimsta mažiau žmonių, nei miršta) ir migracija (vidaus ir išorės). Žvelgiant kiekybiškai, daugelio Lietuvos miestų ir kaimo vietovių gyventojų kaitą labiausiai lemia vidaus migracija. Būtent vidaus migracija yra pagrindinė didėjančių regionų skirtumų varomoji jėga.

„Lietuvai būdingas klasikinis migracijos modelis: gyventojai iš mažesnių, žemesnės hierarchinės pakopos gyvenviečių linkę migruoti į aukštesnės pakopos gyvenvietes. Kitaip tariant, kaimų gyventojai migruoja į miestelius, miestelių gyventojai – į miestus, o iš pastarųjų – neretai ir į užsienį. Tokia migracija vyksta siekiant geresnių išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybių. Taip demografiniai ir ekonominiai ištekliai toliau koncentruojami didžiuosiuose miestuose, o mažesnės gyvenvietės jų netenka“, – aiškina dr. R. Ubarevičienė.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad šis procesas – visiškai natūralus, būdingas daugeliui Europos šalių. Planavimo, socialinės ir regioninės politikos priemonės tam gali turėti šiokios tokios įtakos, tačiau pakeisti šių procesų krypties neįmanoma.

„Pastebimas ir didėjantis kaimų populiarumas, „gyventi kaime gera“ poveikis. Tai rodo ir mūsų tyrimų rezultatai, visgi tokios migracijos apimtys yra mažos, nekompensuoja priešingos krypties srautų“, – pabrėžia mokslininkė.

Dr. R. Ubarevičienės teigimu, vidaus migracijos negalima varžyti – žmonės turi teisę laisvai rinktis, kur gyventi. Vis dėlto egzistuoja skirtumas tarp teisės rinktis gyvenamąją vietą ir priverstinis išsikraustymas iš vietovės, kurioje dėl įvairių ekonominių ir socialinių priežasčių tampa sunku ar beveik neįmanoma gyventi. Tuštėjančiuose regionuose mažėja ekonominis aktyvumas, traukiasi paslaugos, infrastruktūra ir kt., o tai savo ruožtu toliau skatina gyventojus palikti šiuos regionus ir ieškoti geresnių galimybių kitur.

Valstybė turi investuoti

Lietuvos savivaldybių asociacijos laikinasis prezidentas, Plungės rajono meras Audrius Klišonis tvirtina, kad paskata jauniems žmonėms nepalikti regionų ar grįžti būtų valstybės pagalba įsigyjant būstą, dar labiau stiprinant šią priemonę lėšomis. Tačiau vien būsto nepakanka – regionų aplinka turi būti panaši į didžiųjų miestų: vaikų darželis, mokykla, gydymo įstaiga turi stovėti ne už 50 kilometrų, o normaliu atstumu, taip pat būtini geri keliai ir pakankamas viešasis transportas šioms įstaigoms pasiekti. „Jei šių dalykų nėra, ne tik nepritrauksime į regionus naujų gyventojų, bet ir neteksime čia gyvenančių“, – pabrėžia pašnekovas.

A. Klišonio manymu, Vyriausybei reikėtų labiau pasitikėti savivaldybėmis, būti lankstesnei taikant, pavyzdžiui, mokyklų tinklo optimizavimo modelius. „Reikalavimas, kad regiono gimnazijos klasėje turi būti ne mažiau kaip 21 mokinys, lems, jog miestelių gimnazijos išnyks ir prasidės migracija į rajonų centrus“, – dėsto Lietuvos savivaldybių asociacijos laikinasis prezidentas ir priduria, kad, užuot atsižvelgus į regionų poreikius, viešojoje erdvėje pastangos išlaikyti mokyklų tinklą sulaukia vertinimų, jog savivaldybės nežinia dėl kokių priežasčių laikosi įsikibusios mokyklų.

Naikina ir darbo vietas

A. Klišonis teigia, kad dėl neigiamo sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkos poveikio teko daug kalbėtis ir su buvusiu, ir su dabartiniu sveikatos apsaugos ministru, tačiau jie vadovaujasi nuostata, kad mažinant sveikatos priežiūros įstaigų tinklą visiems bus tik geriau. „Deklaracija, žinoma, yra graži, bet sunku patikėti ir įtikinti žmones, kad kelias dešimtis kilometrų nuo žmonių nutolusi gydymo įstaiga – teigiamas pokytis“, – atkreipia dėmesį Plungės rajono meras.

Pasak pašnekovo, ne visuomet popieriuje gražiai išdėstytas planas gerai veikia realybėje. Tad reikia labiau pasitikėti savivaldybėmis – jos kalbasi su investuotojais ir mato ne tik dabartinį, bet ir galimą ateities viešųjų paslaugų poreikį, pavyzdžiui, būsimą vaikų skaičių. Taigi kartais tiesiog reikia turėti šiek tiek kantrybės ir palaukti. „Sunku diskutuoti su tais, kuriems Lietuva baigiasi Vilniuje“, – atvirauja A. Klišonis.

Plungė atsisakė nemažos dalies (2 mln. eurų) Sveikatos apsaugos ministerijos skiriamų lėšų todėl, kad reikalavimas joms gauti buvo 30 proc. sumažinti stacionarinių chirurgijos paslaugų. „Mūsų ligoninėje per metus atliekama 11 tūkst. operacijų. Ji yra gyvybinga ir reikalinga, veikia gerai, tad mes patys per dvejus metus nutarėme į ją investuoti apie 1,5 mln. eurų. Be to, juk ligoninė – tai ne tik sveikatos priežiūros paslaugos gyventojams, bet ir didžiausias rajono darbdavys, maža to, kuriantis darbo vietas aukštos kvalifikacijos specialistams. Jei ligoninė iš teikiančios didelio masto paslaugas tampa slaugos ligonine, kurioje užtenka mažesnės kvalifikacijos medicinos darbuotojų, ko kito, jei ne mažėjančio vidutinio atlyginimo rajone, galime tikėtis?“ – dėsto Plungės rajono meras.

Dar vienas aspektas – keliai. A. Klišonio teigimu, žmonėms regionuose nuvažiuoti į darbą 20–30 kilometrų nėra didelis atstumas, tačiau tam reikia patenkinamos būklės kelių. Deja, remiantis kitų metų biudžeto projektu, lėšos keliams mažinamos, žvyrkelių rekonstrukcijai neskirta nė vieno euro, ir tai – ne tik infrastruktūros, bet ir socialinė problema.

Tik pildo paraiškas

Resursų skirstymas yra galios svertas, ir centrinė valdžia nenori jo netekti. Kita vertus, jei savivaldybėms būtų suteikta daugiau galių, valdymas eitų iš apačios – žmonių, savivaldos – į viršų, per nepriklausomybės dešimtmečius savivalda jau būtų sukaupusi reikiamų įgūdžių ir patirties valdyti resursus. Visgi taip neįvyko.
Viena iš tokių galimybių, pasak pašnekovo, būtų savivaldybėms leisti disponuoti valstybine žeme. Tikimasi, kad tam pritars naujoji Vyriausybė ir nuo 2026 m. įsigalios tokia tvarka. Prieš konservatorius valdžiusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga buvo parengusi baltąją knygą – dokumentų rinkinį, kuris galėtų padėti vystytis savivaldybėms, tačiau, kaip pabrėžia A. Klišonis, Lietuvoje kiekviena nauja Vyriausybė dažniausiai vadovaujasi nuostata „pasaulį naują pastatysim“.

Pašnekovas įsitikinęs, kad jei norime, jog regionai nenyktų, regionų plėtros tarybos turėtų tapti smegenų centrais, idėjų generatoriais, kurie įvertintų, ko reikia regionams, kokios yra jų stiprybės, kuriomis galima remtis, o ne vien pildyti paraiškas pavieniams projektams įgyvendinti. Reikia ir projektų, kurie būtų vykdomi ne vienos, o kelių savivaldybių mastu, pavyzdžiui, turizmo srityje.

Paprašytas apibūdinti regionų vystymosi tendencijas ir įvardyti, kuria linkme jos krypsta, A. Klišonis atkreipia dėmesį, kad, nepaisant sėkmės istorijų, regionų atskirtis toliau didėja. „Jeigu norime pakeisti situaciją, bet darome tą patį, ką ir vakar, rytoj sulauksime tų pačių rezultatų“, – apibendrina Lietuvos savivaldybių asociacijos laikinasis prezidentas.

Daug veiksnių ir veikėjų

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė tvirtina, kad regionų atskirties problema – labai platus laukas, kuriame veikia daug veikėjų ir kiekvienas mato situaciją iš savo varpinės, tad skiriasi ir požiūris į priemones, kurių reikėtų imtis.

„Galėčiau kalbėti tik apie tai, ką mes matome savo srityje, ką girdime iš mažų miestelių gyventojų. Pavyzdžiui, nėra sustyguota vaikų popamokinė veikla, kad vaikai galėtų ilgiau būti ugdančioje aplinkoje – po pamokų lankytų būrelius, paruoštų pamokas, o ne vien visą dieną praleistų mokykloje. Yra pasiūlyta visos dienos mokyklos koncepcija, bet ji kažkur užstrigusi, ir mes sukamės atskiruose burbuluose, o nukenčia vaikai ir šeimos. Taip pat egzistuoja tokia problema kaip paribio savivaldybės, kai mokykla yra vienoje savivaldybėje, bet vaikams arčiau yra kitos savivaldybės mokykla. Tokiu atveju savivaldybėms sunkiai sekasi susitarti, kas ir kaip mokės už „svetimus“ vaikus. Kol jos tai sugalvos, vaikams tikriausiai ir tų paslaugų nebereikės“, – atkreipia dėmesį pašnekovė ir priduria, kad kartais trūksta ne resursų, o tiesiog tam tikrų praktiškų sprendimų.

Svarbu būti pasirengusiems padėti

Pasak A. Adomavičienės, stinga bendro tikslo suvokimo: yra šeima, vaikas, asmuo, vadinasi, turime žiūrėti, kokius resursus turime ir kaip galime jiems padėti. „Reikia ir empatijos, ir jautrumo – jei negali padėti, padėk žmogui surasti pagalbą. Jei žmogus kreipėsi į savivaldybę ir buvo atstumtas, tikėtina, kad jis daugiau nesikreips. Tai susiję ir su pasitikėjimu valstybe apskritai, o nepasitikėjimas yra labai blogas reiškinys“, – teigia pašnekovė ir pabrėžia, kad būti pasirengusiems padėti – itin svarbu.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė pamini ir dar vieną aspektą – savivaldybėse klestintį nepotizmą, t. y. tarnybinės padėties naudojimą giminėms ar draugams proteguoti. Jos teigimu, kadangi darbo vietų regionuose trūksta, ne visuomet savivaldybių įstaigose, įskaitant socialinės paramos skyrius, dirba aukštos kvalifikacijos specialistai, pasižymintys empatija. A. Adomavičienė mano, kad nepotizmas yra ir vienas iš veiksnių, kurie skatina žmones kraustytis iš regionų – vieni priima susiklosčiusią padėtį, kad be pažinties darbo negausi, o kitiems tai – nepriimtina.

Dar vienas svarbus dalykas, kad gyventojų migracija sustotų ne Vilniuje, o miestelyje ar bent rajono centre, – socialinio būsto plėtra. Visgi šioje srityje, nepaisant valstybės ekonominio lygio augimo, jokio proveržio nematyti. Todėl žmonės dažniau keliasi gyventi į Vilnių ir kitus didžiuosius miestus, ir ši tendencija taip pat sukuria problemų: sunku gauti vietą vaikų darželyje, mokyklų klasės – perpildytos.

Paklausta apie regionų atskirties pokyčio tendenciją, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė tvirtina, kad, deja, žvelgiant į statistiką, ji negerėja, regionų atitolimas nuo didmiesčių standartų tik didėja ir tai nėra gerai valstybei, ypač kai mūsų – tiek nedaug.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5500 Eur.