Ilka Adams: „Visada žinojau, kad gyvensiu Europoje“

Ilka Adams: „Visada žinojau, kad gyvensiu Europoje“


Iš saulėtos Namibijos į paniurusią Angliją ji atskrido neturėdama nė aštuoniolikos. Lietuvą pažino vėlyvą darganotą rudenį, kai buvo baisiai šalta. Širdies ugnį įplieskė lietuvis sporto treneris vardu Andrius, o gyvenimo pilnatvę sukūrė neseniai gimusi mažylė. Apie mergaitę, kurios didelė svajonė ėmė ir išsipildė.


Birutė JANČIENĖ


– Ilka, sveikiname pasipildžius šeimai! Kaip auga mažylė Adriana Estelle?


– Ačiū, mūsų mergaitė auga! Sveika, stipri ir visai nepretenzinga.


– Kodėl mažylei suteikėte du vardus?


– Afrikoje yra tradicija kūdikiui skirti ne vieną, o kelis vardus. Aš irgi esu Ilka Rae Adams. Mano tėvai, dėdės ir tetos, mano broliai turi po kelis vardus. Mūsų karšte gyvas paprotys – kuo žmogus turi daugiau vardų, tuo jis turtingesnis ir stipresnis. Adriana yra mano mamos antrasis vardas. Kuris man visada labai patiko. Tačiau įprastai į žmogų kreipiamasi tik pirmuoju vardu, antrasis ir visi kiti lieka nuošalėje. Todėl panorau jį suteikti dukrytei, kad tas vardas skambėtų mūsų lūpose kasdien. Estelle – mano mylimos tetos vardas, kuriuo apdovanojau dukrą. Dukrytės laukimas buvo nuotaikingas! Iki šešto nėštumo mėnesio šventai tikėjome, kad gims… berniukas. Kai gydytoja ūmai „persigalvojo“ ir pareiškė, kad pasaulį išvys mergaitė, buvo didelė staigmena. Žinoma, maloni. Andrius visąlaik svajojo apie mažąją princesę, tačiau laukėme berniuko. Ir tuo džiaugėmės. Galiausiai – štai! Šiandien visas pasaulis sukasi aplink mažąją mergaitę.

– O kokia pati buvote vaikystėje?

REKLAMA


– Buvau ramus ir nekaprizingas vaikas, tačiau kamputyje nesėdėjau. Buvau smalsi. Prisimenu, kai metais vyresnis brolis pradėjo lankyti mokyklą, aš irgi veržiausi. Ypač patikdavo stebėti, kaip brolis ruošia namų darbus. Pavydėdavau jam. Iš tiesų! Prisimenu, koks liūdesys apniko, kai nužingsniavus į pirmąją klasę pirmą mokslo metų dieną mokytoja… neuždavė namų darbų. Buvau stropi ir pavyzdinga mergaitė.


– Papasakokite apie savo šeimą. Ar visi jūsų artimieji gyvena Afrikoje?


– Turiu du brolius – jaunesnį ir vyresnį. Mano tėtis mirė prieš trejus metus. Vyresnysis brolis gyvena su mama, jaunėlis sukūrė šeimą ir gyvena atskirai. Visa mano šeima gyvena Afrikoje. Vyresnysis brolis susipažino su Europa, daug keliavo, tačiau galop suprato, jog gyventi nori tik savo krašte, Namibijoje.

– Kaip nutiko, kad gražuolė iš Namibijos atsidūrė Europoje ir dar mažai pasauliui pažįstamoje Lietuvoje?


– Aš nuo vaikystės svajojau: kai užaugsiu, būtinai keliausiu. Aplankysiu svečias šalis, susipažinsiu su kitomis kultūromis ir žmonėmis. Tuo metu dar nė nesuvokiau, kas yra skrydis lėktuvu ir kaip atrodo Europa. Dvyliktoje klasėje ėmiau raginti mamą, kad padėtų pasirūpinti viza į Angliją. Mama iš pradžių nuščiuvo – suprato, kad mano vaikystės svajonės nebuvo vien tušti svaičiojimai. Kodėl Anglija? Namibija palaiko draugiškus ryšius su šia šalimi. Mūsų šalies jaunimas turi galimybę čia dirbti, mokytis ar tiesiog pakeliauti. Taigi panorau iš tiesų pamatyti Europą, kurią dažnai sapnuodavau.

REKLAMA


– Vadinasi, vizą gavote, bilietą įsigijote ir patogiai įsitaisėte lėktuvo sėdynėje?


– Tėtis būgštavo, mama laimino, broliai linkėjo sėkmės. Ir aš išskridau. Skrydis truko dvylika valandų. Ėmiau nerimauti. Galvoje sukosi įvairios mintys – kur aš atsidursiu, ar pavyks priprasti svetimoje aplinkoje, kurioje teks praleisti kelerius metus. Be to, negalėsiu, vos sumaniusi, grįžti atgal. Būsiu viena, tad privalau elgtis protingai ir atsakingai. Juk negalėsiu po kelių dienų paskambinti mamai ir pasakyti, kad noriu atgal. Tuomet man dar nebuvo nė aštuoniolikos metų. Pilnametystę švenčiau jau Europoje. Anglijoje gyveno jaunimas iš Namibijos, jie padėjo man įsikurti, priprasti prie naujos aplinkos. Didžiuliame name (kiekvienas turėjome po kambarį) jautėmės draugiška bendruomenė. Visi – iš tos pačios šalies. Ką veikiau? Ėmiausi įvairių darbų – fabrike, kavinėje, kad užsidirbčiau pinigų pragyvenimui, pamatyčiau Europą: pakeliaučiau, pažinčiau, pabendraučiau. Ir žinote kas nutiko?


– Nagi?


– Netrukus supratau, kad nebenoriu grįžti į Afriką. Nesvarbu, liksiu Anglijoje ar kitoje šalyje, svarbiausia – Europoje. Ėmiau domėtis studijų programomis. Mokslai Anglijoje pasirodė per brangūs. Dairiausi kitų variantų. Dirbdama fabrike susipažinau su lietuviais. Jie pasiūlė bent kelioms savaitėms skristi į Lietuvą, pamatyti šį kraštą. Sutikau. Lietuva man pasirodė labai graži. Buvo vasara – visur žalia, gamta kvepia, daug uogų ir vaisių. Lietuviai augina daržus ir valgo šviežias daržoves. Fantastika! Anglai mėgsta burtis mieste, lietuviams patinka leisti laiką gamtoje. Tai nuostabu! Čia tiek ežerų, upių, miškų, pievų. Galima maudytis, keliauti, bėgioti, važinėti dviračiu. Lietuvoje man labai patiko. Viskas – gamta, žmonės, jų nuoširdumas ir bendravimo kultūra. Gyvendama Anglijoje nesijaučiau savimi, tuo tarpu Lietuva man tapo itin artima. Ėmiau dairytis, kur galėčiau studijuoti.



– Ir pasirinkote verslo vadybos bei rinkodaros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU)?


– Taip, po pirmosios pažinties vėl išvykau į Angliją. Vėliau įstojau į VGTU, nes čia vyko studijos ir anglų kalba. Atvykau rudenį. Buvo vėsoka, man atrodė, kad tai jau labai šalta žiema. Išsigandau, nesu pratusi prie šalčio. Pamenu, lapkričio pabaigoje pasiguodžiau bendramokslei, kad labai ilgiuosi pavasario. O ji: „Ilka, bet juk dar net žiema neprasidėjo!“ Man tai buvo didelis šokas. Į Lietuvą atvykau 2007 metais. Mačiau ir sniego, ir minusinę temperatūrą savo kailiu patyriau. Brrr! Teko pirki naujų šiltų drabužių ir batų, kokių anksčiau neteko vilkėti ir avėti.


– Kur sutikote būsimąjį vyrą Andrių?


– Andrių sutikau tuomet, kai ketinau išvykti iš Lietuvos. Čia man buvo tiesiog per šalta. Pavasarį baigiau bakalauro studijas, ketinau dar praleisti vasarą, o rudenį kelti sparnus kur nors kitur.


– Tačiau aplankė meilė?


– Pirmiausia ir visai netikėtai sulaukiau pasiūlymo tęsti magistro studijas Dailės akademijoje. Tai priėmiau kaip ženklą, kad dar ne laikas palikti Lietuvą. Studijuodama akademijoje ėmiau lankyti naują sporto klubą, kuriame dirbo Andrius. Vos atėjusi į klubą, pamačiau Andriaus žvilgsnį. Jis žiūrėjo kažkaip kitaip (juokiasi). Tačiau svarbiausia – jis mane užkalbino angliškai. Tuomet Lietuvoje dar ne kiekvienas laisvai kalbėjo šia kalba. Pirmiausia tarp mūsų įvyko savotiški barteriniai mainai. Andrius mane mokė sportinių pratimų, aš padėjau jam tobulinti anglų kalbos žinias. Tokia buvo mūsų pažinties pradžia. Ilgainiui pastebėjau, kad mes, užuot dirbę su svarmenimis, daugiau laiko tiesiog šnekame. Pasakiau tiesiai šviesiai: „Tu, kaip treneris, nelabai man padedi. Sporto salėje aš noriu sportuoti. Jei nori bendrauti, pakviesk kavos, pratęsime anglų kalbos mokymąsi“. Iš tiesų, mes su Andriumi labai greitai radome bendrą kalbą.

REKLAMA


– O tada įvyko gražios ir didelės vestuvės?


– Mes susituokėme Namibijoje. Abiejų sprendimu. Ketinome gyventi Lietuvoje, tad nutarėme surengti šventę Afrikoje likusiems artimiesiems. Į vestuvių puotą pakvietėme apie šimtą žmonių – bet tai toli gražu ne visi artimieji! Mūsų giminė labai plati.


– Ilka, stebėtinai greitai išmokote lietuvių kalbą. Kaip jums pavyko? Juk galėjote bendrauti angliškai ir nesukti galvos.


– Manau, iki puikaus kalbėjimo man dar labai toli. Tačiau džiaugiuosi, kad jau sugebu bendrauti lietuviškai – suprantu, apie ką kalbama ir atsakyti moku. Lietuvių kalbos ėmiausi pradėjusi magistro studijas. Tiesa, tuomet jau supratau, ką šneka, tačiau nesuregzdavau atsakymo. Negalėdama dalyvauti pokalbyje, jaučiau diskomfortą. Pradėjau lankyti kursus, ir nors sekėsi visai neblogai, kažko pritrūko. Mokymai tęsiasi, atsiskaitymų rezultatai puikūs, tačiau šnekamoji kalba kažkaip nesiriša ir tiek. Mečiau tuos kursus ir ėmiausi mokytis savarankiškai. Padėjo bendrabučio kambario draugė, kuri puikiai kalbėjo angliškai. Kiekvieną sakinį aiškiai išversdavo į lietuvių kalbą – belikdavo pakartoti. Tik ne vieną, o daugybę kartų. Turėjau užrašinę, į kurią užsirašydavau sunkesnius žodžius ar frazes. Ir taip – žingsnis po žingsnio – išmokau lietuvių kalbą.


Ilka Adams: „Visada žinojau, kad gyvensiu Europoje“


– Kaip čia su tuo sportu, be kurio, atrodo, nė dienos neapsieinate?


– Sportas įaugęs į kraują. Netgi nėštumo metu nevengiau specialių pratimų, pasivaikščiojimų. Gimdymas buvo gana sudėtingas, tad kol kas dar neskubu sportuoti. Tačiau sporto veikla niekur nedingo. Andrius turi interneto puslapį „Andrius Pauliukevičius“, aš – „Aktyvi Ilka“.


– Padedate žmonėms sveikai maitintis ir palaikyti fizinę formą, t. y. sudarote individualias sporto ir mitybos programas?


– Tikrai, taip. Pastaruoju metu daugiau dirbu su moterimis. Dažniausiai jos nori pagražinti kūno formas – atsikratyti riebaliukų, stangrinti raumenis. Tačiau yra ir nemažai norinčiųjų priaugti svorio.


– Kartu su Andriumi išleidote ne vieną knygą apie sportą ir mitybą. Jus galima vadinti sveikos gyvensenos ambasadoriais?


– Ko gero, sportas mus ir sujungė. Pradėję bendrauti, supratome, kad turime vieną svarbų bruožą – mums mieliau pajudėti, pasportuoti, o ne lankytis naktiniuose klubuose ir baruose. Mums nerūpi alkoholis, abu nerūkome. Dažniausiai maistą gaminame namuose. Studijuodama, būdavo, užuot užkandžiavusi kavinėje, pietus nešiodavausi dėžutėje. Draugai juokdavosi, esą Andrius mane verčia sportuoti ir sveikai maitintis. Bet taip nebuvo. Aš išmokiau Andrių sveikesnės mitybos pagrindų, jis – kaip teisingai kilnoti svarmenis ir formuoti raumenukus.

REKLAMA


– Kuo skiriasi mitybos įpročiai Namibijoje ir Lietuvoje?


– Lietuviai valgo daug kiaulienos. Namibijoje labiau mėgstama raudona mėsa – jautiena, aviena. Taip pat mes negardiname patiekalų grietine, o Lietuvoje tai, atrodo, būtinas priedas. Mes labai mėgstame daug įvairių prieskonių. Jie pagardina maistą ir suteikia jam ryškaus skonio. Tačiau Lietuvoje pagrindiniai prieskoniai – druska ir pipirai.


– Buvau įsitikinusi, kad jūs – vegetarė?


– O, ne. Aš valgau mėsą. Tiesa, išsyk Lietuvoje pasigedau kokybiškos jautienos. Pamaniau, galbūt išvis apsieisiu be mėsos. Atsisakiau jos, bet pablogėjo savijauta: atsirado geležies trūkumas. Skaičiau daug knygų apie vegetarišką, veganišką mitybą, tačiau man tai netiko. Organizmas reikalavo mėsos. Būdavo, taip įsiskausta galvą, kad neturiu kur dėtis. Suvalgius gabalėlį mėsos, tas skausmas atslūgsta. Supratau, kad nevalia priešintis organizmo poreikiams.


– Ilka, ar labai ilgitės Namibijoje likusios šeimos, ar dažnai bendraujate su artimaisiais?


– Šiandienos technologijos leidžia bendrauti su tolimiausiais žemės kraštais. Su Namibija taip pat. Ir kalbamės, ir matome vieni kitus, ir nuotraukomis dalijamės. Su mama kalbuosi kone kasdien. Tie pokalbiai labai svarbūs ir būtini – kad ilgesys širdies nespaustų. Pamenu, kai 2004 metais atvykau į Angliją, vienintelis būdas palaikyti kontaktą su artimaisiais – telefono kortelė, kurią, kad galėtum kalbėti, vis pildai ir pildai. Per savaitę prakalbėdavau po 10 svarų. Buvo sunku – balsą girdi, o žmogaus nematai. Toks nevisavertis bendravimas.


– Tačiau šiandien jau prisijaukinote Lietuvą?


– Tik ne vėsų orą ir saulės stygių. Su Andriumi esame sutarę, kad čia būsime ne ištisus metus. Dalį laiko praleisime Namibijoje, o gal Pietų Afrikos Respublikoje. Štai užpraėjusią lietuvišką žiemą „peržiemojome“ Namibijoje. Abiem patiko.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)