Laukiniai arkliai gyvybiškai svarbūs mūsų gamtai

Laukiniai arkliai gyvybiškai svarbūs mūsų gamtai


Šiandien apie laukinius arklius žinome tik iš pasakų, liaudies dainų, pirmykščio meno, kur kalbama apie nepriklausomybę bei laisvę, kur arkliai nešė karžygius per pelkes ir padėjo laimėti karus, talkino ūkyje. Ir nors šiandien arkliai vis dar laikomi pramogai, o kai kuriose šalyse arkliena valgoma, galime pastebėti, kad iš mūsų kraštovaizdžio jie beveik išnyko ir tik nedaugelyje Europos vietų galime sutikti laukinius arklius.


Be abejonės, arkliai užėmė svarbią rolę ne tik istorijose apie herojus, tačiau ir gamtoje. „Nors arklius, kaip naminius gyvulius, pažįstame gana gerai, pamirštame, kad didžiąją istorijos dalį, dar gerokai prieš juos prijaukinant, laukinių arklių bandos tūkstantmečiais formavo kraštovaizdį, augaliją, palaikė atvirus kraštovaizdžius – pievas, laukymes, šlapynes.


Evoliucijoje susiformavo nenutrūkstami ir nedalomi ryšiai tarp žmogaus, gamtos ir arklių, tačiau šiuo metu stebime didžiulį šio natūralaus proceso trūkumą“ – sako Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos specialistė Gabija Tamulaitytė.

REKLAMA


Natūralūs gamtiniai trikdžiai kaip audros, potvyniai, gaisrai, netikėti kenkėjų antpuoliai, augalijos nuvalgymas, dirvožemio trypimas formuoja kraštovaizdį ir inicijuoja tolimesnius ekosistemų formavimosi procesus. Skirtingos gyvūnų rūšys turi skirtingą poveikį, vienos kitas papildo. Arkliai puikiai sugyvena su kitais žolėdžiais, avimis, karvėmis, elniniais gyvūnais ir kt.


Arkliai gali maitintis žemos maistinės vertės augalais, o negyvų augalų dalių pašalinimas skatiną jų atsinaujinimą, greitesnį augimą. Dėl to susidaro geresnės sąlygos trumpą augaliją mėgstantiems žolėdžiams – žąsims bei zuikiams, kurie vėliau tampa lūšių maistu ir pan.


Vaikščiodami arkliai sujudina dirvožemį, į jį įmaišo mėšlo ir maistinių medžiagų, o tai skatina naujų augalų augimą, taip pat perneša augalų sėklas. Šie gyvūnai taip pat mielai maitinasi nendrių ir kitų augalų šaknimis, o tai leidžia šlapiose teritorijose įsikurti žemaūgei pelkinei augalijai. Arkliai taip pat nugraužia beržų, tuopų, eglių žievę taip suformuoja atviras miško aikšteles, sukuria specifines sąlygas vabzdžiams, krūmams, žolinei augalijai.

REKLAMA


Laukiniai arkliai (tarpanai) Europoje laikomi oficialiai išnykusiais, didelę dalį jų bruožų galime matyti prijaukintose ponių tipo arklių veislėse – trumpesnės kojos, kresnas kūno sudėjimas, neišrankūs pašarui, nereiklūs priežiūrai, varijuojančios spalvos ir išvaizda. Tokie arkliai pastaruoju metu vis dažniau pasitelkiami gamtos atkūrimo projektuose, kur bandoma bent dalinai į teritorijas grąžinti didžiuosius žolėdžius.

Nors Lietuvoje laisvai besiganančių arklių tema – nauja, kaimyninė Latvija turi jau daugiau kaip 30 metų patirtį šioje srityje. Pavyzdinėmis teritorijomis galime laikyti Kemerių nacionalinį parką, Papės gamtinį parką, kur pievose, miškų, upių ir ežerų apsuptyje, ganosi Polski Konik arkliai ir Heck veislės karvės. Abi šios rūšys buvo specialiai išvestos gyventi laukinėje gamtoje ir yra artimos savo seniesiems giminaičiams –tarpanams ir taurams. Parkuose arkliai praleidžia visus metus lauke, patys susiranda maisto ir vandens. Žiemą, kai sąlygos sudėtingos, siekiant užtikrinti gyvūnų gerovę, tiekiamas papildomas pašaras. Per kelis dešimtmečius gyvenimo pusiau laukinėmis sąlygomis, šie arkliai išmoko gyventi su apylinkėse gyvenančiais vilkais – kumeliukų nepalikti be priežiūros, nevesti į mišką, o esant reikalui patiems apsiginti.


Lietuvoje artimiausiais tarpanų palikuoniais galime laikyti žemaitukus, kurie išlaikė tokius bruožus, kaip žemas ūgis, išvaizdos variacija, nereiklumas pašarui ir priežiūrai, ištvermė. Nors egzistuoja pavieniai ūkininkai, kurie laiko žemaitukus pusiau laukinėmis sąlygomis didesnės apimties projektų nėra, o ir duomenų apie jų poveikį teritorijai, biologinei įvairovei beveik nėra.



Taikant ganymą, kaip gamtosauginę priemonę, galima pasiekti puikių rezultatų ne tik pavienėse pievose, bet ir visame kraštovaizdyje – atkurti dideles teritorijas, jose sukuriant įvairaus aukščio, įvairių tipų augalijos plotus. Vienas iš tokių kraštovaizdžių – Baltosios Vokės šlapžemės, apimančios daugiau kaip 1300 ha, kur jau nuo pernai ganosi Highland veislės galvijai. Tačiau geriausių rezultatų galima pasiekti ganant mišrias stambiųjų žolėdžių bandas – karves ir arklius.


„Jie maitinasi skirtingu pašaru, renkasi skirtingus ganymosi plotus ir nevienodai veikia teritoriją. Pavyzdžiui, galvijai renkasi aukštesnę augaliją, kurią lengviau nuplėšti apsukus liežuviu, drąsiai brenda į vandenį, jei po juo jaučia tvirtą gruntą. O arkliai renkasi žemesnę augaliją, ją nukanda dantimis prie pat žemės, mėgsta sausesnius plotus. Tikimės, kad atkuriant Baltosios Vokės šlapžemes, artimiausiu metu galėsime pasitelkti lietuviškuosius žemaitukus ir neabejojame, kad jų indėlis bus reikšmingas“ – G. Tamulaitytė.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 24 (2024)

    Savaitė - Nr.: 24 (2024)