Moterų priklausomybė nuo alkoholio yra opi visuomenės problema, kurią aktualu tyrinėti ir plėsti šias žinias tiek moksliniu, tiek profesiniu, tiek visuomeniniu lygmeniu. Kol kas ši tema psichologijos mokslų atžvilgiu mažai ištirta.

Kalbamės su Mykolo Romerio universiteto (MRU) Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto (ŽVSF) Psichologijos instituto (PI) dr. Neringa Bagdonaite, kuri savo disertacijoje „Psichologinė priklausomų nuo alkoholio moterų tapatumo kūrimo grindžiamoji teorija: vidinė atskirtis kuriant iliuzinį tapatumą“ tyrė moterų priklausomybės nuo alkoholio ypatumus.

– Jūsų disertacijos tema yra labai aktuali. Koks apskritai Jūsų požiūris į priklausomybę nuo alkoholio?

– Mano pačios požiūris į priklausomybę nuo alkoholio yra labai rimtas ir realistiškas. Matau priklausomybę kaip itin sunkią psichofiziologinę būseną, kuri turi griaunamą poveikį asmens gyvenimui – visų pirma jam pačiam, jo aplinkai ir galiausiai visai visuomenei bei ateities kartų psichikos sveikatai. Svarbu paminėti, kad nors priklausomybės reiškinys pastaruoju metu itin plačiai nagrinėjamas ir aiškinamas įvairiausiosiomis teorijomis, atlikusi savąjį tyrimą, suprantu priklausomybę kaip visiškai psichologinį fenomeną.

– Kaip, Jūsų nuomone, priklausomybė nuo alkoholio skiriasi tarp vyrų ir moterų?

– Visų pirma skiriasi biologiniai aspektai. Mokslinėje literatūroje yra toks terminas „teleskopinis efektas“, kai kalbama apie moterų priklausomybės vystymąsi. Šis terminas reiškia, kad moterims fiziologinis alkoholio poreikis išsivysto žymiai greičiau. Pagrindinis biologinis moterų ypatumas, skiriantis jas nuo vyrų, – mažesnis moterų svoris, o psichologiškai moteris nuo vyrų skiria paties alkoholio vartojimo ypatumai, ypač mūsų kultūrinėje aplinkoje.

Moterys, turinčios alkoholio vartojimo problemų, neretai šitai slepia, tai daro niekam nematant. Dažniausiai, kai tokio vartojimo problema išryškėja, ji būna toli pažengusi. Toks slaptas moterų alkoholio vartojimas gali būti siejamas su jų troškimu būti itin pavyzdingoms, baime būti nuvertintoms bei kaltės jausmu dėl negalėjimo atsispirti alkoholiui.

– Savo disertacijoje orientuojatės į moteris, gal galite paaiškinti, kodėl?

– Savo tyrime nagrinėjau išskirtinai moterų priklausomybės nuo alkoholio reiškinį per jų tapatumo kūrimo prizmę dėl kelių priežasčių. Pirma, tyrimų, kurie skirtų dėmesį tik moterims, itin trūksta psichologinėje literatūroje. Tyrimuose, atliekamuose su moterimis, daugiausia pasitelkiama kiekybinė prieiga, o tai suteikia tik dalinį tiriamo reiškinio vaizdą.

Antra, randami kokybiniai tyrimai daugiausia nagrinėja alkoholį vartojančios moters tapatumo problematiką socialiniame lauke. Šių tyrimų apžvalga rodo, kad moterų alkoholio vartojimas susijęs su vidine transformacija, kuri padeda susisieti su ankstesnėmis savęs versijomis, pabėgti į „ rūpesčių neturinčią save“, sujungti prieštaringus motinystės ir nepriklausomos moters tapatumus, išbandyti įvairias tapatybes, pagerinti seksualinį tapatumą ir t. t.

Dar viena priežastis, dėl kurios tyrime nagrinėjamos vien moterų kuriamo tapatumo ir priklausomybės patirtys, – tai moteriškos lyties tapatumo specifiškumas. Psichoanalitinė ryšių teorija itin išryškina vyrų ir moterų psichologinius skirtumus, pastebimus jau ankstyvosios raidos tarpsniais. Anot šios teorijos autorių, moterys labiau orientuotos į vidinius potyrius. Joms svarbus abipusiškumas, galėjimas susieti save su kitais per pokalbius, jausmų verbalizavimą.

Tuo tarpu vyrai labiau orientuoti į konkretų veiksmą, struktūrą, tikslų siekimą. Anksčiau atliktuose tyrimuose į šiuos moteriškosios lyties tapatumo kūrimo aspektus nebuvo atsižvelgta. Tad šiuo tyrimu norėjosi užpildyti esamas psichologinių žinių spragas.

– Papasakokite apie psichologinę priklausomų nuo alkoholio moterų tapatumo kūrimo grindžiamąją teoriją. Kokie yra pagrindiniai aspektai?

– Psichologinė priklausomų nuo alkoholio moterų tapatumo kūrimo grindžiamoji teorija – tai teorinis konstruktas, apjungiantis įvairius priklausomų moterų tapatumo kūrimo procesus ir dimensijas bei analitiniais elementais paaiškinantis tiriamąjį reiškinį. Mano atlikto tyrimo grindžiamoji teorija – vidinės atskirties kompensavimas kuriant iliuzinį tapatumą.

Visą šį konstruktą sudaro trys pagrindinės struktūros: kompensacinis ir impotentiškas tapatumai bei vidinė atskirtis, neleidžianti sujungti šių tapatumo darinių į vientisą visumą. Visose tapatumo kūrimo dimensijose vyrauja tas pats – kompensavimo ir impotentiškumo, t. y. negalėjimo pasirūpinti savimi, principas.

Tokiu būdu, vienos priklausomų moterų tapatumo kūrimo konstrukto pusės charakteristika bendrai nurodo kompensacinio tapatumo sampratą, o kita –neišvystyto, neintegruoto, impotentiško tapatumo sampratą, kuriai būdinga bejėgiškumo būsena. Vidinė atskirtis yra pagrindinė sąmoningumo stokos priežastis, neleidžianti sujungti šių dviejų tapatumo dalių į vientisą darinį.

– Papasakokite apie nuo alkoholio priklausomų moterų vidinę atskirtį. Kokie pagrindiniai aspektai, ką naujo atradote?

– Vidinė atskirtis – tai toks fenomenas, kuris neleidžia priklausomoms moterims savo viduje jaustis tarsi namuose, būti savo gyvenimo šeimininkėmis. Dar blogiau – vidinė atskirtis reiškia, kad priklausomos moterys ne tik nesijaučia savyje tarsi namuose, bet jų vidiniuose namuose vyrauja vaikystėje internalizuotos priešiškos figūros / objektai (kalbant psichoanalitiniais terminais) ar „balsai“, draudžiantys bet kokią jų teisę į savęs ir savo poreikių raišką. Vidinė atskirtis yra glaudžiai susijusi su impotentišku tapatumu, kuris mano atliktame tyrime suprantamas savęs kaip visiškai bejėgio ir beverčio pojūtis – tai būsena, į kurią regresuojama atstūmimo kontekstuose. Tai yra itin pažeidžiama priklausomų moterų savasties dalis.

– Kas yra iliuzinis tapatumas? Kokios jo sąsajos su priklausomybe nuo alkoholio?

– Iliuzinis tapatumas – tai tokia savęs identifikacija, paremta tikrovės neatitinkančiais įsitikinimais apie save ir kitus. Savo darbe iliuzinį tapatumą apibrėžiau kaip nesąmoningą atskirtų kompensacinio ir impotentiško tapatumo dalių darinį, kurio pagrindinė prielaida – iškreiptas, iliuzijomis paremtas savęs ir kitų patyrimas ir suvokimas, kurį palaiko neadaptyvių gynybinių strategijų naudojimas.

Mano atliktame tyrime iliuzinio tapatumo struktūrą sudaro keli pagrindiniai aspektai. Pirma, tai nesąmoningas priklausomų moterų poreikis kontroliuoti viską – aplinkinių lūkesčius ir dėl to save. Antra, priklausomų moterų pasakojimuose itin ryškus idealizavimo ir nuvertinimo momentas. Tai reiškiasi viso jų pasakojimo metu: nuvertinamos skausmingos santykių patirtys (tiek praeities, tiek dabarties), o patys santykiai ar partneriai idealizuojami.

Dar vienas svarbus idealizavimo aspektas, palaikantis iliuzinį tapatumą, yra tas, kad idealizuodamos savo partnerius ar motinas, dalyvės jaučiasi tarsi būtų geresnės, nes dėl susietumo su „ypatingomis“ jų savybėmis esą kyla ir jų vertė.

– Papasakokite apie disertacijos rašymo bei psichologijos studijų patirtį MRU. Kokios patirtys studijuojant? Kaip sekėsi rašyti, ar teko susidurti su kokiais nors iššūkiais?

– MRU psichologijos doktorantūros studijomis esu labai patenkinta. Nuo pat MRU studijų pradžios patiko šios aplinkos šiuolaikiškumas, vystomos pažangios idėjos bei jauki atmosfera – kuriami lygiaverčiai santykiai tarp studentų ir dėstytojų bei vadovų, kas atitinka vakarietiškus standartus. Beje, puikios auditorijos, mokymosi sąlygos. Pats disertacijos rašymo procesas nebuvo vientisas ir tolygus.

Jį lydėjo įvairūs iššūkiai: sunkumai derinant darbo, motinystės ir studijų įsipareigojimus, asmeninių išteklių ištuštėjimas ir panašiai. Doktorantūros studijos nėra lengvos: tenka suspėti laiku įvykdyti numatytas užduotis, nuolat žengti į priekį bei tuo pat metu nepamiršti gyventi tikro gyvenimo. Tai nėra paprasta. Man, galima sakyti, labai pagelbėjo pandeminis laikotarpis: būtent jo metu aš galėjau sustoti bei atsipūsti nuo nesibaigiančio „bėgimo“ maratono ir ramiai susitelkti į disertaciją.