Žmonės linkę manyti, kad jie yra Žemės šeimininkai. Tačiau Žemė išgyventų ir be mūsų.

Tomas ASMINAVIČIUS

Milijardus metų Žemės planeta egzistavo be mūsų, joje knibždėjo gyvybė, nė kiek nepanaši į mus. Tačiau kai mes, skaitantieji šias eilutes, atvėrėme akis, patekome į civilizaciją, kurią savo rankomis ir protu šioje planetoje kūrė mūsų protėviai, žmonės. Tad suvokti pasaulį be žmogaus sunku, bet žmogus – nevisagalis. Gamta egzistavo be mūsų, gali būti, kad be mūsų egzistuos ir ateityje. Nors manome esą šios planetos šeimininkai, būtų naivu tikėtis, kad be mūsų ji pražūtų.

Žmonių gentis Žemėje egzistuoja apie 2,8 mln. metų. Nors tai protu nesuvokiamas laiko tarpas, tie milijonai metų – tik akimirka milijardus metų trunkančioje gyvybės istorijoje. Dar kuklesnė šiuolaikinio žmogaus (Homo sapiens) gyvenimo patirtis – jam tik apie 200 tūkst. metų. Seniausių civilizacijų istorija skaičiuojama jau tik tūkstančiais metų, o didžiausią įtaką aplinkai darome nuo pramonės perversmo, vykusio XVIII–XIX a., laikų.

Tačiau nenuvertinkime ir savęs – esame sudėtingiausi organizmai visoje žinomoje visatoje, pasiekę stulbinamų rezultatų. Žemėje esame gana neilgai, bet mūsų buvimas čia jau turi teigiamų ir neigiamų padarinių. Moksle, pramonėje, žemės ūkyje ir kitur mes patys geriausi. Vis dėlto mūsų beatodairiška veikla turi ir prastą poveikį: teršiame atmosferą, vandenį, išstumiame gyvūniją ir augaliją iš jų buveinių, o išstumti jie nyksta ir žūsta. Ar ilgai išliks mūsiškis palikimas? Kaip be mūsų gyvenimas klostytųsi gyvūnams? Pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų Žemei, jeigu žmonija išnyktų.

Vos dingus žmonėms, po keliolikos valandų pasaulyje gestų šviesos. Dauguma elektrinių iki šiol kūrenamos iškastiniu kuru, tad tik žmonės mokėjo ir moka jas užkurti. Po 48 valandų atominės elektrinės įjungtų avarinį režimą, nes elektros energija būtų perduodama su dideliais trukdžiais. Vėjo jėgainės dirbtų tol, kol baigtųsi tepalai. Saulės energijos baterijos greitai nustotų gaminusios elektrą, nes jų ekranus užklotų dulkių sluoksnis. Hidroelektrinės irgi sustotų.

Tyrlaukiai liktų be vandens. Po dviejų ar trijų dienų būtų užlietos dauguma metro stočių – vandens siurblius valdo žmonės. Dar daugiau žalos padaryti galėtų staigiai apleistos atominės elektrinės. Kompiuterinės sistemos turėtų automatiškai išjungti reaktorius ir sustabdyti vykstančias reakcijas, tačiau šios elektrinės vis tiek keltų katastrofos grėsmę.

Praėjus mėnesiui po žmonijos dingimo baigtųsi aušinamasis skystis, ir elektrinės pradėtų sproginėti. Elektrinių griaunamoji jėga būtų didelė, daug gyvūnijos žūtų nuo radiacijos. Tačiau Žemė gana greitai sunaikintų radioaktyvias medžiagas. Po metų iš dangaus pradėtų kristi žmonių kadaise į kosmosą išsiųstų aparatų liekanos. Toliausiai nuskridę aparatai į Žemę nukristų po keliolikos metų.

Vos per penkerius metus neprižiūrimas gatves, šaligatvius ir aikštes beveik paslėptų augalijos apklotas. Azoto fiksaciją vykdantys augalai (pavyzdžiui, dobilai) ruoštų derlingesnį dirvožemį kitiems, reiklesniems, augalams, šių stambios šaknys galėtų iškilnoti žmonių kadaise nutiestus takelius ir išklotą asfaltą. Prie ardymo prisidėtų ir pavasario atlydžiai.

Miestų gatvės, pastatai, visos kitos žmonių sukurtos struktūros atrodo ganėtinai tvirtos, tačiau visoms joms reikia priežiūros, atnaujinimo ir remonto. Neverta tikėtis, jog šį darbą atliktų kas nors kitas, tad be žmonių dabar stabiliai stūksančios struktūros liktų itin pažeidžiamos gamtos stichijų: šalčio, karščio, liūčių, audrų ir kt. Pastatų plyšiuose ir trūkiuose išsikerotų įvairi augalija, daugybė sienų galėtų sužaliuoti. Pro smulkiausias ertmes į mūsų buvusius namus kelią rastų ir čia apsigyventų įvairi flora ir fauna: smulkūs graužikai, pelėsiai, vabzdžiai (kinivarpos ir kt.). Naujųjų namų šie neprižiūrėtų taip, kaip prižiūrėjome mes, – atvirkščiai, naikintų viską, ką tik pajėgtų.

Per įtrūkusius stogus besiveržiantis ir patalpas užtvindantis lietus galėtų padaryti dar daugiau žalos, o didelių šalčių paveikti po žemėmis esantys vamzdžiai sutrūkinėtų ir vandeniu bei žemėmis užpildytų rūsius, pamažu naikintų pamatus, kitas požemines struktūras. Vis daugiau vandens kauptųsi paviršiuje, o gatvės pradėtų panašėti į upes, supamas įvairios augalijos. Į betoninių struktūrų plyšius patekęs vanduo žiemomis užšaltų, o pavasarį atitirptų. Šis nuolat besikartojantis ciklas pražūtingai ardytų pastatus, kol šie galiausiai neatlaikytų. Didžiulę grėsmę keltų gaisrai, kuriuos sukeltų žaibai, – ugnis nevaldomai įsisiautėtų, šiukšlės ar plačiai išsikerojusi augalija degtų ilgai.

Praėjus 50 metų tvirti daugiabučiai ir kiti aukšti pastatai dar kyšotų iš sužėlusios augalijos, vandens ar sunešto smėlio, tačiau metams bėgant griūtų vis daugiau sienų. Lietaus vandenyje ištirpęs anglies dioksidas pamažu graužtų šarminį cementą, kol liktų tik jo dengtos plieninės struktūros. Tikėtina, jog po 300 metų ar kiek vėliau daugumos pastatų rasti jau nebepavyktų.

Po 300–500 metų metalinės konstrukcijos (tiltai, dangoraižiai, statulos) jau taip pat būtų stipriai nuniokotos korozijos. Korozija apimtų ir buvusio žmonių pasaulio įžymybes Eifelio bokštą ir Laisvės statulą. Praėjus tūkstančiui metų iš šių statinių nebeliktų beveik nieko. Sunku būtų rasti ir kitų šiuolaikinių miestų požymių – juos jau būtų pasiglemžę pelkynai ar miškai. Užtat Dubajus ir Las Vegasas nugrimztų į smėlį. Dykumos atsiimtų tai, kas joms priklausė. Amerikos žemynas vėl virstų pelkėmis – jos kadaise užėmė labai didelę dalį žemyno.

Tikėtina, kad po 10–20 tūkst. metų apie kadaise egzistavusią žmoniją liudytų tik nedaugelis akmens statinių. Tik senoviniai akmens luitų statiniai (piramidės), Didžioji kinų siena, Rašmoro Kalno nacionalinis paminklas – kalnagūbrio šlaite iškalti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentų veidai – dar stūksotų keliolika šimtų tūkstančių metų. Tačiau modernios struktūros jau būtų visiškai sunaikintos. Tiesa, apie žmonijos civilizaciją dar daugybę tūkstantmečių ar net milijonus metų išduotų stiklo šukės, nesuirusios plastiko mikrodalelės ir kiti plastikiniai artefaktai, nusėdę vandenynų dugne ar įkalinti giliai uolienose. Tačiau po 30 mln. metų neliktų ir jų.

Nors lengva žmones apkaltinti dėl daugybės rūšių išnykimo, yra gyvūnų, kuriems be mūsų ateitų itin sunkios dienos. Vieni iš pirmųjų pražuvusios žmonijos pasigestų naminiai gyvūnai, ypač įvairių egzotinių veislių, išvestų dėl grožio ar draugiškumo žmonėms. Dauguma jų taptų lengvomis patyrusių plėšrūnų – lapių, vilkų ir kt. – aukomis.

Natūrali atranka naminiams gyvūnams nebūtų gailestinga. Pražūtų daugybė iš keliasdešimties milijardų pasaulio karvių, kiaulių ir vištų, neprisitaikiusių gyventi laukinės gamtos sąlygomis. Sugebėję pabėgti iš aptvarų ir išlikę gyvuliai, tikėtina, per keletą kartų supanašėtų su laukiniais protėviais. Žinoma, kad į laisvę ištrūkusios kiaulės stebėtinai greitai gali apaugti plaukais, išauginti iltis ir supanašėti su šernais. Šunų ir vilkų palikuonys mažai teprimintų geriausius žmogaus draugus, o arkliai, manoma, supanašėtų su laukiniais Prževalskio arkliais.

Žmonijos žūtis skaudžiai apkarpytų net ir tarakonų populiaciją. Žiurkės ir kiti parazitai nebesivaišintų žmonių išmestomis atliekomis. Visiškai išnyktų žmoginės utėlės, neprisitaikiusios gyventi kitų organizmų „sąskaita“. Išgyventi nebegalėtų ir 33 gyvūnų bei 37 augalų rūšys, kurias Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija šiuo metu įvardijusi kaip išnykusias laukinėje gamtoje. Vėl suklestėtų nykstančios gyvūnų rūšys – amūriniai leopardai, juodieji raganosiai, kalnų gorilos ir daugybė kitos gyvybės.

Nors, žinoma, nebūtų apsaugota nuo kitų pražūtingų veiksnių, gyvūnija galbūt išsigelbėtų nuo didžiulio rūšių nykimo, kuris, kaip tyčia, lydėdavo žmonių kūrimąsi: Australijoje – prieš 60 tūkst. metų, Amerikoje – prieš 13 tūkst. metų, Karibų salose – prieš 6 tūkst. metų, Madagaskare – prieš 20 tūkst. metų. Gana greitai turėtų sulėtėti ir šiuo laikotarpiu stebimas rekordiškai spartus rūšių nykimas.

Gyvenimas palengvėtų ir migruojantiems paukščiams – jų nebeklaidintų dirbtinės šviesos. Tikėtina, kad vos po kelių šimtmečių daugybės rūšių populiacija galėtų sugrįžti į panašų lygį, koks buvo prieš atsirandant žmonėms. Tiesa, jų paplitimas galėtų būti gerokai kitoks – žmonių dėka daugybė gyvūnų atsidūrė tuose žemynuose ir tose teritorijose, kurios jiems nebūtų pasiekiamos. Vandenynuose taip pat plaukiotų gerokai daugiau žuvų – maždaug tiek, kiek jų buvo dar prieš žmonėms išmokstant žvejoti.

Žmonijos palikimas – po žemėmis

Per pastarąjį amžių žmonijos poveikis cheminiams planetos procesams ir klimatui buvo toks didžiulis, kad kai kurie mokslininkai siūlo holoceno epochą laikyti pasibaigusia ir paskelbti naują geologinę epochą – antropoceną – „žmogaus amžių“. Juk nuveikėme daug: sudeginome daugybę iškastinio kuro, padalijome atomų branduolius, pagaminome įvairių sintetinių medžiagų, performavome kraštovaizdį kur kas greičiau, nei būtų galėjusi gamta. Išskirtiniai antropoceno, kaip ir jau praėjusių epochų bei periodų, požymiai taip pat turėtų būti užfiksuoti uolienų sluoksniuose. Tad kas jose liktų tolimoje ateityje, jeigu žmonija jau dabar staiga išnyktų?

Kadangi naujesnės nuosėdos gula ant senesniųjų, susiformavusius uolienų sluoksnius galima suskirstyti pagal amžių. Šių uolienų ir jose įkalintų fosilijų analizė geologams leidžia sudaryti nuoseklų laiko linijos žemėlapį, kuriame atsiskleidžia įvairių erų, periodų ar epochų ypatybės. Itin svarbius pokyčius gamtoje žymi unikalūs, iš aplinkinių uolienų išsiskiriantys sluoksniai. Pavyzdžiui, riba tarp kreidos ir paleogeno periodų laikomas ganėtinai plonas, tačiau iridžio gausus uolienų sluoksnis, manoma, susiformavęs po dinozaurus pražudžiusio meteorito smūgio Jukatano pusiasalyje (Meksikoje) prieš 65 mln. metų.

Tačiau kas galėtų žymėti ribą tarp holoceno ir antropoceno? Vienas pagrindinių kandidatų – XX a. 6 ir 7 dešimtmečiais vykdyti branduolinių bombų bandymai. Per ganėtinai trumpą laikotarpį po pasaulį plačiai pasklidę ir nusėdę radioaktyvūs izotopai, kaip ir iridžio sluoksnis, galėtų būti riba, kada nors ateityje sudominsiančia, pavyzdžiui, ne Žemės civilizacijos geologus.

Žmonių veiklos palikimas galėtų būti ir su pramonės perversmu susijęs didesnis išskiriamo anglies dioksido kiekis. Skaičiuojama, jog žmonijos į atmosferą išmestas anglies dioksidas ir rūgštėjantys vandenynai galiausiai galėtų suformuoti 37 tūkst. kub. km klinčių. Tačiau dalis mokslininkų tokią ribą užginčija, nes pramonės perversmas įvairiose pasaulio dalyse vyko ganėtinai skirtingu metu.
Užuominų apie kadaise egzistavusius miestus uolienose turėtų likti mažai.

Didesnę galimybę išvengti niokojančios erozijos turi po vandeniu panirusios uolienos, tad savo pėdsakų galėtų palikti žemiau jūros lygio prasmegę civilizacijos likučiai. Gali būti, kad nuosėdose išliks įvairių irstančių šiuolaikinių prietaisų ar šiukšlių (pvz., butelių) įspaudų ir juos kažkas ateityje atras, kaip paleontologai šiais laikais atranda trilobitų ar kitų priešistorinių gyvių fosilijų.

Po 300 mln. metų Žemėje vėl atsiradusios protingos būtybės nė nepastebėtų, kad kadaise čia gyvenome mes. Žemė neprapultų be mūsų. Mes be jos negalime. Tad saugokime savo planetą, rūpinkimės ja.