Sėkminga kelionė anapus rūpėjo ir neandertaliečiams

Sėkminga kelionė anapus rūpėjo ir neandertaliečiams


Pastarieji metai džiugina neregėtais archeologijos ir antropologijos atradimais. Štai visai neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Kenijoje aptiktas seniausias žinomas vaiko kapas. Prieš 78 tūkst. metų maždaug 2,5–3 metukų mažylis buvo rūpestingai palaidotas papuoštame kape. Vadinasi, jau tuomet žmonės suvokė mirtį ir ruošėsi pomirtiniam gyvenimui.


Vitalijus BALKUS


Kai kurie gyvūnai puikiai suvokia mirties esmę ir tai, kad gentainis juos paliko negrįžtamai – tai buvo nustatyta gana seniai. Beje, tokie žmogiško elgesio pavyzdžiai buvo vienas iš įrodymų, esą gyvūnai, kaip ir žmonės, turi sielą, ir šis įsitikinimas Europoje ne tik gyvavo, bet ir buvo filosofiškai plėtojamas iki pat ankstyvųjų viduramžių. Tačiau įsitvirtinus Katalikų Bažnyčios aiškinimui, kad sielą turi tik žmogus, bet kokia diskusija apie gyvūno tapatumą žmogui buvo uždrausta, gyvūnus imta laikyti bedvasiais, ir tai truko net kelis šimtmečius. Taigi nieko nuostabaus, kad iki pat XVIII a. pabaigos gyvūnų elgsenos tyrimai nevyko.

REKLAMA


Gyvūnų mirties ritualai


Aptikti savotiškiems gyvūnų ritualiniams veiksmams prireikė dar daugiau nei šimtmečio, ir tik XX a. pabaigoje buvo aprašytas ir apeigoms neginčijamai priskirtas dramblių atsisveikinimo su gentainiais ritualas. Afrikos drambliai pirmiausia bando straublių prisilietimais pažadinti kritusį draugą ar net pastatyti jį ant kojų. Kai tampa aišku, kad jis – miręs, imama garsiai baubti ir vėliau mėginama pridengti kūną lapais bei žemėmis. Dar kelias dienas, prieš palikdami likimo valiai, drambliai lanko šį kapą. Įdomu, kad taip drambliai gali elgtis ne tik kritus gentainiui, bet ir aptikę visiškai nepažįstamo dramblio kūną.


Skeptikai teigia, esą tai – tik evoliuciškai susiformavęs elgesys dėl savo pačių saugumo, siekiant, kad maitos neaptiktų plėšrūnai ir nesukeltų pavojaus kitiems. Tačiau beribėje Afrikos savanoje pakaktų pasitraukti kiek toliau ir jaustis saugiam. Taip pat galima atremti teiginį apie ligų prevenciją. Yra žinoma net ir vabzdžių (bičių, skruzdžių) protingo elgesio atsikratant mirusių gentainių atvejų, kai šie traukiami kuo toliau nuo lizdo, urvo ar kitokios buveinės, bet drambliai lizdų nesuka ir klajoja laisvai.

REKLAMA


Dar labiau intriguoja Jungtinių Amerikos Valstijų Sietlo universiteto mokslininkų tyrimo rezultatai. Jau seniai yra pastebėtas netipinis varninių šeimos paukščių elgesys šalia mirusio gentainio. Jie šalia kritusio gentainio ne tik renkasi į didesnes grupes, tarsi suskrenda į laidotuves, bet ir, kaip manoma, bando įsiminti visus gyvus objektus, aiškiai suprasdami, kad, pavyzdžiui, barzdoto vyro su šautuvu buvimas ir gentainio mirtis gali būti susiję dalykai. Tad galime daryti pagrįstą prielaidą, kad mirties fakto suvokimas yra labai svarbus, jis moko išvengti pavojaus.


Šiuo metu intensyvūs tyrimai yra vykdomi su šimpanzėmis; manoma, kad sąmoningas mirties suvokimas greičiausiai būdingas dar dešimtims gyvūnų rūšių.


Protėvių elgesys po paslapties šydu


O kaip mirus gentainiui elgėsi tolimiausi mūsų protėviai ir evoliuciniai jų pusbroliai? Dėl to, kad pirmieji rimti žmonių palaikų radiniai buvo aptikti urvuose, buvo laikomasi hipotezės, kad urvuose gyvendami žmonės čia pat ir laidojo mirusiuosius. Daugiausia painiavos sukėlė 1921 m. Zambijoje (tuomet Šiaurės Rodezijoje), Broken Hilio urve, aptikti žmonių ir gyvūnų kaulų klodai. Iš karto manyta, kad čia įrodymas, jog žmonės ten gyveno, valgė sumedžiotą grobį, galiausiai mirdavo ir čia pat buvo laidojami. Deja, ši hipotezė nepasitvirtino, nes tai visgi nebuvo jokia gyvenamoji vieta. Gyvūnai ir žmonės ten greičiausiai tapdavo nelaimingų atsitikimų aukomis – įkrisdavo į uolų plyšius ir žūdavo.



Apskritai pats teiginys, kad urviniai žmonės gyveno urvuose, – iš esmės klaidingas. Urvų mikroklimatas, t. y. šaltis, drėgmė, tamsa, pelėsiai, yra nelabai tinkamas nuolat gyventi, tad žmonės gyveno ne urvuose, o jų „prieangiuose“. Ten jie būdavo apsaugoti nuo vėjo ir lietaus, šalto klimato zonose – ir nuo šalčio, o pradėję naudoti ugnį nerizikavo apsinuodyti smalkėmis. Vis dėlto neduoda ramybės klausimas, kaip žmonių kaulai atsirado pačiuose urvuose, jei visgi žmonės ten neįkrito patys?


Lemta gyvenimo sąlygų


Dabar turime atidžiau pažvelgti į gyvūnų elgesį, ir pirmiausia – tų, kurie pašalina mirusius gentainius iš savo gyvenamosios aplinkos. Tolimiausi mūsų protėviai intuityviai suprasdavo tiek mirusio kūno ir ligų ryšį, tiek hienų ir kitų plėšrūnų apsilankymo pavojus. Todėl dažnoje, net ir labai vėlyvoje, stovyklavietėje mes apskritai neaptinkame jokių palaikų. Maža to, kai kuriose net ir šiais laikais gyvuojančiose kultūrose, tiesa, jau po atitinkamų apeigų, mirusiųjų kūnai atiduodami laukinei gamtai.


Džiunglėse sanitarų vaidmenį atlieka keturkojai plėšrūnai, o štai kai kurios Himalajų tautos mirusiuosius sušeria grifams. Ir čia nėra nieko stebėtino, nes klimato sąlygos tiesiog neleidžia kūnams greitai suirti, žemės kapams iškasti nėra kaip ir nėra pakankamai medienos kūnams sudeginti.


Akivaizdu, kad ir gilios senovės laidojimo papročiai pirmiausia buvo lemti gyvenimo sąlygų, tad gilūs urvai su ilgais požeminiais koridoriais ir gamtinėmis kriptomis buvo laikomi kone saugiausia vieta mirusiesiems laikyti. Taigi kas galėjo pasinaudoti tokia prabanga, aktyviai ja ir naudojosi. Tai patvirtina dažni tokie palaikų radiniai, galiausiai leidę sukurti mitą apie urvinius žmones.

REKLAMA


Pirmieji kapai ir šventyklos


Minėto prieš 78 tūkst. metų mirusio vaiko kapo atradimas svarbus todėl, kad būtent jame aptikta nemažai požymių, bylojančių apie atliktas apeigas. Pats vaikas buvo paguldytas embriono poza, po galva buvo improvizuota pagalvė, kūnas buvo užklotas kailiais ir lapais, o pats kapas – papuoštas ochra. Beje, kone svarbiausias dalykas yra būtent vaiko poza. Ji akivaizdžiai byloja apie aiškų gimimo ir mirties ciklo suvokimą. Taip pat galima drąsiai teigti, kad puošyba nebuvo vien gedulo išraiška. Tai – tikėjimo pomirtiniu gyvenimu požymis. Tiesa, nežinome ir, matyt, niekada nesužinosime, ką žmonės manė ten pamatysiantys, tačiau buvusį įsitikinimą, kad į pomirtinę kelionę žmogų reikia palydėti ne tuščiomis rankomis, puikiai įrodo daugybė kitų laidojimo vietų.


2020 m. lapkritį Austrijos teritorijoje buvo aptiktas ir moksliniame žurnale „Communications Biology“ aprašytas 30 tūkst. metų senumo kapas, įdomus tuo, kad jame buvo palaidoti dvynukai (tai nustatyta atlikus DNR tyrimus). Kūnai buvo paguldyti veidu į rytus (šitai gali byloti apie Saulės garbinimą), papuošti, na, o pats kapas uždengtas mamuto mentikauliu. Taip pat buvo nustatyta, kad vaikai nemirė vienu metu: vienas teišgyveno kelias dienas, o kitas mirė ir buvo palaidotas mažiausiai 2 mėnesių. Ir, be abejo, kapas buvo gausiai apibertas ochra, tad čia – jau labai ryškus tikėjimo požymis.


Laidojimas rytų kryptimi, kaip minėta, – tai tiesioginė sąsaja su Saule. Beje, paprotys laidoti veidu į rytus iki šiol yra išlikęs daugelyje kultūrų. Kur kas įdomesnis artefaktas – mamuto kaulas ant kapo. Kai kur ir šiandien tikima, kad miręs gentainis gali prisikelti iš kapo ir imti trukdyti gyviesiems. Maža to, daugybė civilizacijos apsuptyje gyvenančių žmonių tiki, kad šmėklos – nepalaidotų žmonių dvasios – tikrai egzistuoja.

REKLAMA


Sėkminga kelionė anapus


Ką žmonės darydavo gilioje senovėje, kad mirusysis tikrai nukeliautų į pomirtinį pasaulį? Archeologiniai radiniai atskleidžia didelę būdų pasiekti šį tikslą įvairovę. Iš mažiausiai estetiškų – mirusiojo galvos suknežinimas akmeniu, jo surišimas prieš tai perpjovus sausgysles. Net apeiginis kanibalizmas kai kada siejamas būtent su sklandžios mirusiojo kelionės ir gyvųjų ramybės užtikrinimu. Padėti sunkų daiktą, neleisiantį šmėklai išsiropšti iš kapo, buvo vienas iš kultūringesnių būdų. Mamuto mentikaulis (jis galėjo būti papuoštas magiškais ženklais) – dar aukštesnio religinių pažiūrų lygio įrodymas. Be abejo, turint omenyje tokį kontekstą ir mūsų tradicija statyti masyvius antkapius sužiba visiškai naujomis spalvomis.


Nereikia stebėtis, kad kruopščiausiai paruošti ir papuošti buvo būtent vaikų kapai. Tėvai jau tuomet gedėjo savo atžalų ir gebėjo pasirūpinti paskutine jų poilsio vieta. Tiesa, ne viskas yra taip gražu ir romantiška. Daug klausimų kilo, kai Sungire (Rusijoje) 1969 m. buvo aptiktas mergaitės ir berniuko kapas (taip pat maždaug 30–35 tūkst. metų senumo). Kol buvo manoma, kad palaidotieji – brolis ir sesuo, didelės sensacijos nebuvo. Spėta, kad išpuoštas kapas – gedinčių tėvų ir giminių nuopelnas, tačiau realybė buvo kiek kitokia.


Pirmiausia paaiškėjo, kad palaidoti vaikai nėra giminės. Be to, tai buvo ne berniukas ir mergaitė, o du berniukai. Ištyrus kaulus nustatyta, kad vyresnis berniukas buvo nužudytas, greičiausiai – ieties duriu į pilvą. Taip pat iš kaulų struktūros tapo aišku, kad vaikai dėl nenustatytos priežasties gyveno neaktyvų gyvenimą. Jei priežastis buvo liga, o nužudymas – būdas paaukoti mažiausiai naudingą bendruomenės narį, viskas lyg ir logiška, tačiau kai kurie antropologai primena apie indėnų praktikuotą vaikų auginimą aukojimui. Ar tai galėjo būti tas pats paprotys, nutolęs tūkstančius kilometrų erdve ir kelis tūkstantmečius laiku? Kol kas atsakymų nėra, bet tokios tikimybės atmesti negalima.


Palaikai – namuose


O štai išpuošti suaugusiųjų kapai, prabangios įkapės – dažniausiai vėlesnio laikotarpio laidojimo vietų atributai, kai atsirado valdžios struktūra, turtinė nelygybė ir profesionalūs dvasininkai. Būtent urvai, saugios ir patogios vietos mirusiesiems laikyti, tapo ir pirmaisiais ilgalaikiais stacionariais kulto objektais. Jaunuolių iniciacija siunčiant juos pas protėvius į „mirusiųjų pasaulį“ ir džiaugsmingai sutinkant, kai grįžta, – taip pat šiuolaikinėse kultūrose dažna tradicija.


Jei manote, kad piešiniai urvuose – vien nuobodžiavusių neandertaliečių ar kromanjoniečių pomėgio apraiška, klystate. Prašyti mirusių protėvių pagalbos ir patarimo ar atlikti šalia jų palaikų ritualinius veiksmus buvo įprasta praktika. Tik daug vėliau fizinis buvimas prie palaikų tapo ne toks svarbus, be to, toli gražu ne visose kultūrose. Paprotys laidoti protėvius po savo namo slenksčiu egzistavo Šiaurės tautose, remiantis netiesioginiais įrodymais – iki pat XX a. pradžios. Kodėl tokia tradicija išliko būtent šalto klimato teritorijoje, paaiškinti nesunku: kūnai lėčiau genda ir suyra, tad nesukelia didelių nepatogumų gyviesiems. Tiesa, palaikų laidojimo gyvenamojoje patalpoje, pavyzdžiui, po ugniakuru, tradicija egzistavo ir gerokai piečiau. Tačiau tokiais atvejais tekdavo imtis tam tikrų priemonių, įskaitant mums sunkiai suprantamas, tokias kaip mirusiojo išrūkymas prieš palaidojant.


Tolimos praeities atspindžiai


Jei atidžiai pažvelgtume į šiandienos laidojimo apeigas, suprastume, kad mes iš esmės niekuo pernelyg nesiskiriame nuo savo protėvių, gyvenusių prieš 30 tūkst. metų: puošiame mirusiųjų kapus, aprengiame velionis naujais drabužiais, kai kada įduodame jiems lauknešėlį tolimai kelionei anapilin, statome sunkius antkapius ir lygiai taip pat kartais tikime šmėklomis.


Mūsų sakralinėmis vietomis labai dažnai tampa tiek protėvių, kurių net vardų kartais nežinome, tiek žymių žmonių (genties vadų) kapai. Tačiau svarbiausia – mes vis dar tiksliai nežinome, kas mūsų laukia po mirties.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.