Nuo seno varpai yra žmonių dvasios žadinimo, maldos ir laisvės simboliai. Tad rūpinimasis senaisiais miestų ir miestelių varpais – mūsų materialaus kultūros paveldo objektais, – nepaisant kitų svarbių problemų, neturėtų likti nuošalyje. Tai patvirtino ir prieš trejus metus įkurtos Lietuvos kampanologų draugijos narys profesorius Libertas Klimka.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Kas tie kampanologai?

2017 m. vasarį nedidelis būrelis entuziastų, panūdusių tyrinėti varpų istoriją, techninę, meninę ir istorinę vertę, susibūrė į Lietuvos kampanologų draugiją. Tikriausiai ne visi žino, ką reiškia žodis „kampanologas“.

Legenda byloja, kad pirmąjį bažnyčios varpą apie 410 m. nuliejo vyskupas Poncijus Meropijus Paulinas (355–431 m.), sapne išgirdęs dangiškos muzikos garsus, kuriuos Dievas dovanojo žmonėms. Varpo formą jis nusižiūrėjo iš vėjų blaškomos pievų gėlės. Vyskupas gyveno pietinėje Italijos Kampanijos provincijoje, Nolos miestelyje. Nuo tada didelis varpas lotyniškai vadinamas campana, o mažas signalinis – „signorius“ ar „signaturka“ – nola. Tokiais pavadinimais jie įrašyti ir bažnyčių inventoriuose.

Tad tampa aišku, kodėl žmogus, tyrinėjantis varpų istoriją, galintis nustatyti meistrą, pagaminimo metus, liejyklą, taip pat varpo meninę ir istorinę vertę, vadinamas kampanologu. Taip vadinamas ir inžinierius, galintis įvertinti varpo ir pakabos būklę, ištaisyti jo pakabinimo klaidas, suprojektuoti skambinimo įrangą, konsultuoti užsakant naujus varpus. Negausi Lietuvos kampanologų draugija vienija ir tuos, kurie domisi varpais kaip dailės artefaktais, istorijos žymenimis.

„Užkopus į varpų bokštą“

„Žinias apie Lietuvos varpus renku apie ketvirtį amžiaus. Susidomėjau jais kaip mokslo istorikas, tyrinėdamas technologijų raidą mūsų krašte. Tiksliųjų ir taikomųjų mokslų istorija susijusi su laikrodininkystės teorija ir praktika. Varpas – tai laikrodžio „balsas“. Varpais prabilo apie 1280-uosius Europos rotušių, pilių ir bažnyčių bokštai. Pirmieji laikrodžiai teturėdavo vieną rodyklę, lygiai kaip Vilniaus arkikatedros varpinės laikrodis. O ketvirčius mušdavo varpai“, – žiniomis apie senuosius varpus, jų istoriją dalijasi žinomas etnologas, fizikas, laikrodžių tyrinėtojas profesorius L. Klimka, neseniai parašęs vertingą knygą „Užkopus į varpų bokštą“ (išleido Dusetų kultūros fondas).

Nuolatinį kraštotyros ekspedicijų dalyvį varpai sudomino ir savo gyvavimo nutikimais. Jam svarbu buvo dar ir tai, kad ši kultūros paveldo dalis tebėra menkai ištyrinėta ir visuomenei neatskleista. Kitaip yra Vakarų Europos kraštuose. Ten net suskilę, karo ir gaisrų nuniokoti varpai gražiai eksponuojami viešosiose erdvėse, yra aprašytos jų istorijos. „Knygą „Užkopus į varpų bokštą“ tam ir rašiau, kad atkreipčiau visuomenės dėmesį, kokių įdomybių slypi varpinėse ir bažnyčios bokštuose ir kaip reikia talkos juos tvarkant“, – teigia mokslininkas. Beje, knygoje prie dažnos varpo nuotraukos yra QR kodas. Jį nuskaičius išmaniuoju telefonu galima išgirsti varpo dūžius – skambius, melodingus, bylojančius apie liejikų meistrystę ar prikimusius, menančius karus ir gaisrus.

Legendose ir padavimuose varpų garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną...

Girdimi, bet nematomi

Gaila, kad varpai, įkelti į bokštų aukštybes, tampa girdimi, bet dažniausiai nebematomi. Iš arčiau su jais susipažįsta tik varpų tyrinėtojai ir „daktarai“, užkopę į bokštus. Koks jausmas apima, kai žmogus prisiliečia prie šimtmečių įvykius menančių bronzinių ar plieninių šauklių? L. Klimka teigia, kai jam užkopus į neretai sunkiai pasiekiamas bokšto aukštybes ir pamačius varpą, skaičiuojantį savo amžių šimtmečiais, kūnu nubėga šiurpuliukai.

„Lengvai kumščiu užgauni varpo graižą, ir pasigirsta toks tolimas gaudesys, kuriame įsiklausęs išgirsti to krašto, tos parapijos istorijos žingsnius: džiaugsmus ir netektis, šventes ir skausmą... Tarsi prisiliestum gyvai prie istorijos! O jau tada iš kuprinaitės išsitrauki fotoaparatą, matuoklę, bloknotą, rašiklį, kempinėlę ir flakonėlį valomojo skysčio... Kartais pravarti būdavo ir alpinizmo virvė, o aukščio baimę tekdavo palikti namie“, – aiškina kampanologas.

Kita varpų tyrinėtojo darbo dalis – ne tokia romantiška: tenka vartyti bažnyčių archyvuose saugomus dokumentus – vizitacijų aktus ir inventoriaus aprašus, – ieškant žinių apie varpų įsigijimo, taip pat jų netekties aplinkybes.

Seniausias varpas – Kriaunose

Garbingiausio amžiaus varpas iki neseno laiko tyrinėtojams visai nežinant buvo prisiglaudęs nedidukėje Kriaunų (Rokiškio r.) bažnyčios akmenų mūro varpinėje. „Manoma, kad šis varpas yra išlietas apie XIII ir XIV a. sandūrą, o gal siekia ir karaliaus Mindaugo laikus. Taip sprendžiama pagal archajišką jo formą ir virvele įspaustą kuklų pagražinimą, – dėsto mokslininkas. – Liejinio paviršius – šiurkštokas, o forma – tarsi šiaudinio avilio. Varpas nėra didelis: aukštis – apie 70 cm, skersmuo – 58 cm.“

Minint atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, šį varpą visuomenė galėjo pamatyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fojė iškilmingo koncerto „Gloria Lietuvai“ metu. Šiuo metu varpas saugomas Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose.

„Senu – XV a. – varpu didžiuojasi Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia. Varpas pavaizduotas ir miestelio herbe bei vėliavoje. Šis 53 cm aukščio ir 55 cm skersmens 123 kg sveriantis varpas yra įtrūkęs ir dėl to nebenaudojamas. Jo įrašas skelbia: „Karaliau, ateik pas mus su taika. 1442 Viešpaties metais.“ Taikos meldimas nurodo varpo paskirtį: tai – taikos varpas, juo skambinta kviečiant „Viešpaties angelo“ maldai. Apie jo liejybos vietą galima tik spėlioti, nes į Semeliškes varpas atgabentas 1927 m. vietoj pražudytųjų karo audrose, – aiškina profesorius. – Pusšimčiu metų jaunesnį varpą turi Plokščių bažnyčia. Ir šios vaizdingos Nemuno pakrantės gyvenvietės herbe – varpas. Todėl, kad čia tautos šviesuoliai Vincas Kudirka su Petru Kriaučiūnu ir kitais rašė ir redagavo „Varpą“, žadinusį lietuvių tautą pakilti iš carinės priespaudos.“

Svarbūs kultūros atminčiai

Per istorijos audras Lietuvoje nedaug išliko ir XVI a. varpų. Pokario metais sovietų kariuomenei siaubiant užkariautus Rytprūsius, atsirado reta galimybė gauti varpų iš apleistų protestantiškų bažnyčių. Taip Ramygalos parapijos bažnyčia įsigijo išskirtinės vertės XVI a. pirmajame ketvirtyje nulietą varpą. Jo skersmuo – 132 cm, aukštis – apie 120 cm. Šis milžinas įdomus ir kilme, ir likimu. Kitados buvo nupirktas Tyrenbergo (dabar – Dunajevka Karaliaučiaus srityje) bažnyčiai, statytai 1355 m. Varpą jai išliejo 1522 m. garsus meistras Heinrichas fon Švicheltas ir pavadino jį savo žmonos Margaritos vardu. Pokario metais bažnyčia buvo nugriauta, o šis europinės vertės kultūros paveldo objektas, įkainotas keletu butelių naminės, kažkaip pasiekė Ramygalą ir buvo sujungtas su dar prieškariu nupirktu vokišku bokšto laikrodžiu.

Ko gero, svarbiausias mūsų kultūros atminčiai – Pabaisko bažnyčios varpas. Miestelio pavadinimas kilo iš svarbaus mūšio, 1435 m. rugsėjo 1 d. pražudžiusio Kalavijuočių ordino galybę, pavadinimo. Pirmąją bažnyčią Pabaiske netrukus po mūšio pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis.

Dabartinė akmenų mūro Švč. Trejybės bažnyčia statyta 1821–1836 m. Jos šventoriuje stūksančioje akmenų mūro varpinėje tarsi kokios pilies bokšte – keturi bronziniai varpai. Didysis varpas perlietas 1542-aisiais iš senesniojo žinomo Vilniaus katedros kanauninko Valentino Pilzniečio iniciatyva. Varpui teko patirti daugybę išbandymų... Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo išvežtas į Maskvą, per Antrąjį pasaulinį karą užkastas sode, sovietmečiu atiduotas į muziejų. O šiandien varpas vėl kviečia parapijiečius maldai.

Ką byloja įrašai ant varpų?

Įdomu, kad visi bažnyčių varpai turi savo vardus, taip pat ir savotiškus pasus. Profesorius yra užrašęs autentiškus įrašus, rastus ant varpų, ir pateikęs juos savo knygoje.

Štai ornamentuotoje frizo juostoje, gaubiančioje varpo pečius, tradicinis lotyniškas įrašas byloja „Me fecit...“ („Mane nuliejo...“). Tada – meistro pavardė, gamybos metai ir liejyklos vieta. Ant varpo liemens vienoje pusėje paprastai būna surašyti donatoriai su visais jų titulais, taip pat nurodytas užsakovas – parapijos klebonas. Kitoje pusėje – Šv. Rašto citata, varpo vardas arba reljefinis šventojo, kurio garbei varpas išlietas, atvaizdas. Beje, nauji varpai, prieš keliant juos į bokštus, būdavo krikštijami, aprengus krikšto marškinėliais; mūsų dienomis jie puošiami gėlių vainikais.

Viduramžiais buvo paplitęs toks įrašas: „Gyvuosius kviečiu maldai, mirusiuosius apraudu, šventes papuošiu, audras sutramdau, epidemijas sustabdau.“ Tokio įrašo variacijų yra ir ant Lietuvoje lietų ar mūsų parapijų užsakytų varpų. Štai Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčios varpo skambesiui dvasingumo teikia lotyniškos eilės, šlovinančios misionierių Indijoje ir Japonijoje šv. Pranciškų Ksaverą. Įdomu, kad net lietuviškos spaudos draudimo metais ant užsienyje išlietų varpų būdavo parašoma ir lietuviškai.

Buvo slepiami ir grobiami

Istorija liudija, jog varpai buvo grobiami, kad priešai iš jų galėtų gaminti karo techniką. „Ant dažno varpo dar yra žymūs dažais padaryti „tremties“ įrašai, kai varpai 1915 m. buvo masiškai rekvizuojami ir išvežami, – aiškina kampanologas. – Drąsesni parapijos vyrai su klebono pritarimu gelbėdavo varpus: užkaldavo lentomis varpinėje, kur nors užkasdavo, „palaidodavo“ kapinėse, išpirkdavo degtine. Nespėtus išlydyti į patrankų gilzes varpus, kaip ir kitas kultūros vertybes, Rusija privalėjo grąžinti pagal 1920 m. tarpvalstybinę taikos su Lietuva sutartį. Tačiau tik dalis varpų sugrįžo į savo parapijas. Kaip kompensaciją bažnyčios gavo vieną kitą varpą iš bolševikų valdžios griaunamų cerkvių. Mūsų dienomis vokiečių okupacijos padarytas skriaudas ėmėsi mažinti Lietuvoje kareiviavęs, vėliau tapęs kunigu Gerhardas Langė (1921–2016). Iš Arnsbergo miesto labdaros varpų gavo kelios mūsų bažnyčios, ir ne po vieną. Dėl šios kilnios misijos vokietis net savo namus buvo užstatęs. Šie faktai kalba apie tai, kad tebėra pasaulyje tokia amžinoji vertybė kaip tautos sąžinė.“

Profesorius apgailestauja, kad graži varpų liejybos tradicija Lietuvoje yra nutrūkusi. „Kadangi profesionalių kampanologų yra vos keletas, neišvengiama istorinių varpų praradimų, netinkamai juos naudojant. Kaip ir fortepijonas, varpas privalo būti kas kiek laiko apžiūrimas ir sureguliuojamas. Deja, šiandien tokia priežiūra nevykdoma“, – pabrėžia L. Klimka.

Turtas, kuriuo verta didžiuotis

Seniau kiekviena parapija stengdavosi įsigyti kuo balsingesnius varpus ir įkelti juos į kuo aukštesnį bokštą. Būtų nuostabu, kad šiandien parapijiečiai bet jau žinotų, kokias vertybes yra paveldėję iš praeities kartų. Ir kad tuo turtu didžiuotųsi...

1922 m. sausio 13 d. Kauną pasiekė Amerikos lietuvių dovana – Laisvės varpas su įrašu „O, skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Jis išlietas 1919 m. kaip mūsų krašto nepriklausomybės simbolis, be to, tai trečias pasaulyje Laisvės varpas (po vieną yra Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Meksikoje). Ši relikvija – Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte. 2018 m. vasario 16 d. Laisvės varpas pradėjo gražią po visą šalį pasklidusią akciją „Gloria Lietuvai“.

Beje, Laisvės varpas buvo padovanotas Lietuvai su priesaku įkelti jį į Gedimino pilies bokštą... Kokie prasmingi jo dūžiai būtų Laisvės gynėjų dieną! Jeigu kurios nors valstybinės šventės metu, pavyzdžiui, Valdovų rūmuose būtų surengta Lietuvos bažnyčiose nebenaudojamų istorinių varpų paroda, pavyktų itin sureikšminti šį įdomų paveldą. Tai – dar nearti kultūros paveldo tvarkybos dirvonai. Netgi varpų registras nesudarytas... Yra tik keletas gerų pavyzdžių, kur varpinės – sutvarkytos ir atvertos lankytojams, o nenaudojami varpai – eksponuojami su aprašais kaip paveldo artefaktai. Puiku, kad Anykščių, Akmenės, Palangos bažnyčių bokštai dabar tapo ne tik varpinėmis, bet ir apžvalgos aikštelėmis. O seniesiems Veprių bažnyčios varpams rasta garbinga vieta šoninėje navoje.

Išties labai gaila, kad varpų liejybos tradicija Lietuvoje yra nutrūkusi. Tik kunigas kanauninkas Bronislovas Burneikis sovietmečiu pasirūpino, kad Kretingos bažnyčiai būtų išlieta keletas varpų. Vilnius praeityje itin garsėjo varpų liejikais ir laikrodininkais. Yra išlikusių istorinių žinių, kur žymiausi XVII a. meistrai sostinėje darbavosi ir kur gyveno. Tačiau kas apie tai byloja senamiestyje? Deja, tik Liejyklos gatvės pavadinimas...

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.