Gladiatoriai: garbe ir šlove džiaugėsi tik išrinktieji

Gladiatoriai: garbe ir šlove džiaugėsi tik išrinktieji


Daugiau nei septynis šimtus metų (maždaug 300 m. pr. Kr.–400 m. po Kr.) šie kovotojai kovėsi ir žuvo daugiausia dėl kitų malonumo. Garbe ir šlove džiaugėsi tik išrinktieji.


Ramutė ŠULČIENĖ


Kai 2007-aisiais mokslininkai atkasė kelių tūkstančių metų senumo kapines buvusiame Romos imperijos Efeso mieste (dabartinėje Turkijoje), paaiškėjo, kad čia palaidoti ir gladiatoriai. Skeletai buvo pažeisti trišakėmis ietimis, kardais, kalavijais ir kitais ginklais, kuriuos gladiatoriai naudodavo kovose. Ant kai kurių kaukolių buvo trenkimo kūju žymių: kad nesikankintų, taip būdavo pagreitinama itin sunkiai sužeistų kovotojų mirtis. Tačiau šios kapinės ypatingos dar kai kuo. Paaiškėjo, kad kai kurie gladiatoriai buvo patyrę ne po vieną sunkų sužeidimą. Tai leido patvirtinti tyrinėtojų nuomonę, jog kovos ne visada pasibaigdavo vieno iš gladiatorių mirtimi: kai kuriais rūpintasi labiau nei kitais. Geriausi gladiatoriai buvo ilgai rengti ir mokyti kariai, todėl leisti jiems iš karto žūti neapsimokėjo nei gladiatorių savininkams, nei kovų rengėjams.


Vėlėms ir malonumui


Gladiatorių kautynės atsirado Etrūrijoje (dabartinėje Vidurio Italijoje). Etruskų aristokratai į nelaisvę paimtus priešus priversdavo kautis iki mirties per mūšyje žuvusių karvedžių laidotuves. Taip siekta nuraminti jų vėles ir įsiteikti požeminio pasaulio dievams. Kautynių idėją iš pradžių perėmė Romos kariai legionieriai (sunkiųjų pėstininkų kovinis vienetas), tik vėlėms įsiteikti jiems neberūpėjo. Belaisviai kovėsi iki mirties labiau dėl karių smagumo.

REKLAMA


Pirmieji Romos gladiatoriai buvo ne tik karo belaisviai, bet ir vergai, pasmerkti nusikaltėliai, kartais nuskurdę laisvieji žmonės. Šių žmonių gyvybė senovės Romoje neatrodė vertinga, todėl vyrai kaudavosi iki mirties, o sužeistieji būdavo pribaigiami – jų niekas negydė. Manoma, kad pirmosios gladiatorių kautynės Romoje surengtos 264 m. pr. Kr. per Lucijaus Junijaus Bruto laidotuves – jose kovėsi trys gladiatorių poros. Kaip ir Etrūrijoje, gladiatorių kovos rengtos siekiant pagerbti žymius romėnus. Pavyzdžiui, Lucijus Kornelijus Sula gladiatorių kovomis pagerbė mirusio tėvo, Gajus Julijus Cezaris – mirusios dukters Julijos atminimą.


Gladiatoriai: garbe ir šlove džiaugėsi tik išrinktieji


Parengti kariai


Ilgainiui (nuo I a. pr. Kr.) gladiatorių kovos tapo pramoga, skirta visiems žmonėms. Jas rengė edilai – pareigūnai, atsakingi už miesto tvarką ir apsaugą nuo gaisrų, maisto tiekimą miestiečiams, viešųjų pastatų priežiūrą, viešųjų festivalių rengimą, – privatūs asmenys, imperatoriai. Kovos tapo masinės ir trukdavo keletą dienų iš eilės, dažniausiai – amfiteatruose. Taip gladiatoriai virto ne tik kruvina pramoga, bet ir dideliu verslu. Kovotojus pradėta rengti specialiose mokyklose – juos kautis mokė gladiatorių mokytojai ir viršininkai, vadinami lanistais. Už gladiatoriaus dalyvavimą kovoje jo šeimininkui sumokėdavo žaidynių rengėjai. Jei gladiatorius likdavo gyvas, jis vėl tapdavo lanisto nuosavybe.


Kovota laikantis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, kiekvienas kovotojas per susirėmimą su varžovu naudojo tik vienos rūšies ginklą. Pagrindinę gladiatorių ginkluotę sudarė ietis, šalmas, ilgas skydas, odinės (vėliau – ir metalinės) kojų apsaugos, dešinę ranką dengė manika – odinė ar metalinė rankovė nuo riešo iki peties.


Tūkstančiai dalyvių


Žiūrovų malonumui buvo sugalvota daugybė gladiatorių kovų tipų. Kai kurie kovodavo vienas prieš vieną arba su žvėrimis (tigrais, liūtais), kai kurie – raiti ar kovos vežimuose. Tačiau dauguma kaudavosi grupinėse kovose. Klasikine galima laikyti tokią kovą, kai vieni kitus arenoje vaikydavosi tridančiais ir tinklais ginkluoti gladiatoriai ir skydais ir kardais apsiginklavę kovotojai. Pirmųjų tikslas – užmesti tinklą ir perdurti priešininką, antrųjų – apsiginti skydu ir smeigti kardu.

REKLAMA


Laikui bėgant gladiatorių, dalyvaujančių kovose, vis daugėjo. 65 m. pr. Kr. Gajaus Julijaus Cezario surengtose kovose rungėsi 320 gladiatorių porų, o jo įpėdinio Oktaviano Augusto – net apie 10 tūkst. gladiatorių. Tiek pat gladiatorių dalyvavo ir imperatoriaus Trajano surengtose žaidynėse, trukusiose 123 dienas. Per jas buvo užmušta iki 11 tūkst. žvėrių.


Dėl garbės ir turtų


Renginys prasidėdavo gladiatorių paradu, kad žiūrovai galėtų išsirinkti favoritus ir dėl jų lažintis. Kautynių metu grodavo muzikantai. Jie priderindavo muzikos tempą prie kovos ritmo. Senovės Romos žiūrovai mėgo teatrą, tad muzikantai paprastai persirengdavo žvėrimis. Net ir reklama kovų rengėjai spėdavo pasirūpinti: žymiausi gladiatoriai prieš kautynes arenoje reklamuodavo prekes, jų vardai mirgėjo to meto skelbimų lentose. Kai kuriose kautynėse tam tikri žmonės dėl įspūdžio atlikdavo triukus su žvėrimis. Pavyzdžiui, kišdavo ranką į liūto nasrus, jodinėdavo kupranugariais, vesdami liūtus už pasaitų, ir pan.


Kai imperatorius Neronas dalyvauti kovose pradėjo skatinti brangiomis dovanomis ir didelėmis pinigų sumomis, gladiatorių gretas papildė laisvieji žmonės, kilmingo raitelių luomo atstovai. Net atgavę laisvę profesionalūs gladiatoriai dėl garbės ir atlygio laisva valia grįždavo į arenas.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.