1989–1991 m. Sovietų Sąjunga gyveno paskutinius savo metus, lydimus kruvinos agonijos proveržių. Lietuvos istorijoje šis laikotarpis visiems laikams liks aplaistytas 1991 m. sausio 13-osios, Medininkų žudynių aukų, pasieniečio Gintaro Žagunio, savanorio Artūro Sakalausko krauju. Vienas iš didžiausių sovietų smurto proveržių yrančioje imperijoje įvyko 1990 m. sausio 19 ir 20 d. Azerbaidžano sostinėje Baku ir kai kuriose kitose vietovėse. Azerbaidžaniečiai tą metą vadina Juoduoju sausiu.

Manvydas VITKŪNAS

Azerbaidžanas tuo metu išgyveno dramatišką periodą. Respublikoje buvo juntamas įspūdingas tautinis pakilimas, milijonai azerbaidžaniečių palaikė Azerbaidžano liaudies frontą, siekusį šalies nepriklausomybės atkūrimo (1918 m. įkurta Azerbaidžano Demokratinė Respublika gyvavo iki 1920-ųjų, kai ją užėmė Sovietų Rusijos armija). Baku ir kituose šalies miestuose vyko daugiatūkstantiniai mitingai. Tuo pat metu šalies gyvenimą labai temdė 1988 m. prasidėjęs kruvinas konfliktas su armėnais dėl Kalnų Karabacho. Šį autonominį regioną armėnai norėjo atskirti nuo Azerbaidžano ir prijungti prie savo šalies. Iš Kalnų Karabacho ir kai kurių pasienyje su Armėnija buvusių vietovių azerbaidžaniečiai buvo išvaromi jėga, Baku ir kitur atsirado pabėgėlių.

Vykstant šiam konfliktui, 1988 m. vasarį–1990 m. sausį įvairiuose Azerbaidžano miestuose – Sumgaite, Kirovabade (dab. Gendžėje), Baku – rengti kruvini pogromai prieš vietos armėnus. Daugelis Azerbaidžano gyventojų buvo labai nepatenkinti ne tik aukščiausios Sovietų Sąjungos vadovybės Maskvoje, bet ir respublikos vadovų veiksmais, negebėjimu spręsti Kalnų Karabacho problemos, ekonominių sunkumų. Tuo pat metu azerbaidžaniečių tautinio atgimimo banga ir laisvės siekis liejosi per kraštus. Nachičevanės regione 1989 m. gruodžio 31 d. protestuotojai nugriovė pasienio tvoras ir persikėlė per Arasko upę į kitą krantą, kur susitiko su anapus sienos, Irano teritorijoje, gyvenusiais tautiečiais (Irane azerbaidžaniečių – daugiau nei pačiame Azerbaidžane). Azerbaidžaniečiai džiaugėsi, kad sugriovė tautą dalijančią „Berlyno sieną“, o Maskva apkaltino Azerbaidžano liaudies frontą „stumiant liaudį į islamo fundamentalizmo glėbį“. Sausio 13 d. Baku prasidėjo masinės protesto akcijos, o radikalai netrukus surengė kruviną armėnų pogromą – jo aukomis, įvairiais duomenimis, tapo nuo 48 iki 90 žmonių. Armėnus puldinėjo ir žudė tautinėmis idėjomis besidangstantys nusikaltėliai. Tarp žuvusiųjų buvo ir keli azerbaidžaniečiai, bandę padėti armėnams.

Šaudė ir traiškė
Maskva apkaltino pogromų organizavimu Azerbaidžano liaudies frontą, bet tai nebuvo tiesa. Liaudies frontas išvedė žmones į gatves protestuoti dėl padėties Kalnų Karabache, Maskvos politikos Azerbaidžano atžvilgiu, didesnio respublikos savarankiškumo. Protestuotojus ypač papiktino žinia, kad Kremlius ketina respublikos vadovu vietoj padėties kontrolę praradusio Komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Abdurachmano Vezirovo paskirti šalies KGB vadovą Vagifą Huseinovą. Sausio 19 d. 12 val. Liaudies fronto aktyvistai užėmė televizijos centrą ir išjungė Sovietų Sąjungos centrinių televizijos kanalų transliaciją. Tačiau jau 19 val. buvo susprogdintas televizijos centro energijos blokas, nutrūko visų kanalų transliacija. Manoma, jog tai padarė KGB arba sovietų kariuomenės diversinė grupė, kad Liaudies frontas negalėtų pranešti gyventojams apie sovietų kariuomenės įvedimą į Baku ir kitų miestų gatves. Šiam tikslui sausio 16–19 d. buvo sutelkta apie 50 tūkst. karių, kai kurie daliniai perkelti iš kitų Sovietų Sąjungos vietų (pavyzdžiui, iš Lietuvoje dislokuotos 76-osios oro desanto divizijos).

Į Baku gatves tūkstančiai sovietų karių su technika ir kovai parengtais ginklais įžengė sausio 19-osios vakarą. Oficialus tikslas buvo nutraukti armėnų pogromus, bet iš tiesų Maskvai labiausiai rūpėjo palaužti Azerbaidžano liaudies frontą ir išsaugoti respublikoje Komunistų partijos valdžią. Miestas buvo blokuotas sausumoje ir iš Kaspijos jūros pusės. Karinė technika griovė gatvėse protestuotojų stichiškai įrengtas barikadas (nemažai jų buvo ir aplink mieste dislokuotus kariuomenės dalinius), veržėsi televizijos centro, kitų strateginių objektų link. Naudojama jėga buvo akivaizdžiai neproporcinga: tankai ir šarvuočiai traiškė automobilius gatvėse ir pakelėse, kareiviai iš automatų ir kulkosvaidžių šaudė ne tik į demonstrantus (tokiais laikomi 42 žuvusieji), bet ir į atsitiktinius žmones, namų langus. Fiksuoti bent devyni atvejai, kai žuvo žmonės, bandę padėti sužeistiesiems. Kariai šaudė į bėgančius beginklius asmenis, pribaigė sužeistuosius. Pavyzdžiui, Tbilisio prospekte daug žmonių matė, kaip tankas užvažiavo ant lengvojo automobilio. Iš jo spėjęs iššokti trylikametis berniukas bėgo į šalį, bet buvo nukautas šūviu į nugarą.

Sovietų kariuomenė, siautėjusi ne tik Baku, bet ir kitose Azerbaidžano vietovėse, trumpam išgelbėjo Komunistų partijos valdžią. Tačiau žmonių pasipiktinimas Sovietų Sąjungos vadovybės veiksmais tik dar labiau sustiprino nepriklausomybės siekį, o žuvusiųjų laidotuvės tapo didžiulėmis tautinės vienybės manifestacijomis.

Jaunavedžių tragedija

Daugelis sovietų agresijos aukų palaidotos Šachidų (Kankinių) alėjoje Baku. Akmeninėse stelose – žuvusiųjų portretai. Nuo kiekvienos stelos žvelgia žmogus, kurio gyvenimas nutrūko pernelyg anksti. Kai kurių žuvusiųjų biografijos gerai žinomos daugeliui Azerbaidžano gyventojų. Vienas iš žuvusiųjų – 27-erių Ilhamas Alahverdijevas. Šis jaunas vyras dirbo tekintoju laivų statykloje. Likus pusmečiui iki tragiškų įvykių, vedė pirmakursę medicinos mokyklos studentę Farizą Čoban. Sausio 19-osios vakare Ilhamas pabučiavo žmoną (ji tuo metu buvo antrą mėnesį nėščia) ir su draugais išėjo į gatvę. Viename iš Baku rajonų jie susidūrė su sovietų karinės technikos kolona.

Sovietų kariai pradėjo šaudyti, važiuoti ant žmonių. Ilhamas, iškėlęs rankas, atsistojo priešais tanką ir bandė sustabdyti koloną, važiuojančią į žmones, bet kulkos jį pakirto (kliudė kepenis). Išgabentas į ligoninę, jaunas vyras buvo operuojamas, bet, nutraukus elektros tiekimą, operacinėje užgeso šviesa, avarinis elektros generatorius neveikė, o po ranka nebuvo net žibintuvėlio. Chirurgai operavo pasišviesdami degančiais laikraščiais. Nepaisant visų medikų pastangų, Ilhamas mirė, o jo jaunutė žmona, neištvėrusi nepakeliamo sielvarto, nusižudė. Dabar Ilhamo ir Farizos vestuvių diena, birželio 30-oji, Azerbaidžane kasmet švenčiama kaip Įsimylėjėlių diena.

Penkiolikmetis moksleivis, vienintelis šeimos vaikas Narimanas Huseinovas buvo pakirstas net kelių į krūtinę pataikiusių kulkų, kai stovėjo protestuotojų minios priešakyje. 22-ejų ekonomikos studentas Habilas Azizovas buvo sutraiškytas tanko vikšrų. 26-erių Zahidas Alijevas neseniai buvo atvykęs su šeima į Baku kaip pabėgėlis iš kaimo vakariniame Azerbaidžano pakraštyje, iš kur vietos gyventojus išvarė armėnų pajėgos. Jis dalyvavo protesto akcijose, stengėsi bendražygiams parūpinti sumuštinių, karštos arbatos, tačiau buvo pakirstas sovietų kulkų. 20-metis neįgalus Zohrabas Abasovas buvo aikštėje tarp protestuotojų. Jį sovietų kariai mirtinai užtalžė automatų buožėmis...

Kulkos – kur pakliuvo

Daugybė žmonių netgi nedalyvavo protesto akcijose, bet žuvo todėl, kad sovietų kariai šaudė į niekuo dėtus žmones (ne tik azerbaidžaniečius, bet ir kitų tautybių), tankais ir šarvuočiais traiškė automobilius, atakavo gyvenamuosius pastatus. Sužeistieji į ligonines ir žuvusieji į morgus buvo gabenami iš įvairių Azerbaidžano sostinės vietų.

36 metų taksi vairuotojas Vladimiras Tokarevas (rusas pagal tautybę) žuvo suvarpytas kulkų, kai sovietų kariai paleido ugnį į oro uosto link važiuojantį taksi automobilį. 66-erių Bafadaras Safarovas buvo nušautas pakeliui į mečetę. 24-erių Azadas Rzajevas žuvo, kai buvo apšaudytas jo vairuojamas sunkvežimis „Kamaz“. 39-erių tekstilės fabriko inžinierius Šamsadinas Orujovas gavo kulką į galvą, kai žvelgė pro savo buto langą. 41 metų statybos įmonės vairuotojas Sahibas Hasanovas žuvo automobilyje statybvietėje, kai į ją dėl nežinomų priežasčių buvo paleista ugnis. Skrodimo metu iš vyro kūno išimtos net aštuonios kulkos. 17-metė žydų tautybės moksleivė Vera Besantina žuvo savo namuose, kai jie buvo apšaudyti iš stambaus kalibro kulkosvaidžio. 24-erių vairuotojas Rustamas Alijevas sužeistuosius autobusu bandė nuvežti į ligoninę. Kareiviai pradėjo šaudyti į autobusą, jis užsidegė. Rustamą žmonės ištraukė iš autobuso, automobiliu nuvežė į ligoninę, bet dėl sunkių sužeidimų krūtinės ir pilvo srityje jaunas vyras neišgyveno. Jo bendraamžis politechnikumo studentas Ilgaras Ahmadovas buvo mirtinai pašautas, kai gelbėjo sužeistuosius. Taip pat 24-erių teisės studentas Vefadaras Eminovas buvo nušautas prie ligoninės, į kurią buvo atėjęs duoti kraujo sužeistiesiems...

Jauniausia žudynių Baku auka tapo dvylikametė Larisa Mamedova. Vėlų sausio 19-osios vakarą ji kartu su tėčiu važiavo namo. Sovietų kariams be priežasties apšaudžius automobilį, vyras buvo sunkiai sužeistas, bet išgyveno, o mergaitei kulka pataikė tiesiai į širdį... Larisos Mamedovos vardu pavadinta Azerbaidžano moksleivius vienijanti organizacija, jos skyriai veikia daugelyje mokyklų.

Aukų būta ir kitose Azerbaidžano vietose. Neftčalos mieste Azerbaidžano liaudies fronto vietos grupės aktyvistas, žvejybinio laivo jūreivis Abdulfazas Džafarovas buvo sulaikytas, kankintas ir nužudytas. Nuo jo rankos dingo vestuvinis žiedas... Imišli mieste 77-erių Sirija Babajeva žuvo savo name, kai jis buvo apšaudytas sovietų karių ir užsidegė. Dar keli pastate buvę žmonės sužeisti.

Daugiau įdomių istorijų rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“