Damanskio saloje – mažytis galingų valstybių karas

Damanskio saloje – mažytis galingų valstybių karas


Prieš 50 metų, 1969 m. kovo 2 d., nedidelėje Damanskio saloje, esančioje Usūrio upėje, prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Kinijos pajėgų susidūrimai, nusinešę daugiau kaip šimtą abiejų kovojusių šalių karių gyvybių. Nedaug trūko, kad konfliktas dėl mažo žemės lopinėlio Tolimuosiuose Rytuose būtų virtęs didžiuliu karu.


Manvydas VITKŪNAS


Sala, kurią rusai vadina Damanskio vardu, o kinai – Dženbao, neužima nė kvadratinio kilometro. Salos ilgis iš šiaurės į pietus yra apie 1 750 m, o plotis iš vakarų į rytus – apie 650 m. Išvertus iš kinų kalbos Dženbao reiškia „brangioji“, o rusai šią salą pavadino geležinkelių tiesimo inžinieriaus Stanislavo Damanskio garbei. 1888 m. inžinierius valtimi plaukė Usūrio upe. Kilus audrai, valtis apsivertė, ir inžinierius nuskendo, o jo kūną srovė išnešė į salos, kuri rusams atrodė „bevardė“, krantą. Šiai salai buvo suteiktas nuskendusiojo vardas.


Visa upė – Rusijos!


Siena tarp Rusijos ir Kinijos formavosi ne vieną šimtmetį. 1689 m. buvo pasirašyta Nerčinsko sutartis, pagal ją Rusijos ir Kinijos siena ėjo Amūro upe. Ilgainiui, Rusijai stiprėjant, o Kinijai dėl įvairių priežasčių silpstant, rusai ėmė glemžtis vis naujų teritorijų. 1858 m. buvo pasirašyta Argunės taikos sutartis, remiantis ja į pietus nuo Amūro buvęs Primorės kraštas tapo bendra abiejų šalių valda. 1860-aisiais buvo pasirašyta dar viena, Pekino, sutartis, pagal ją Primorė atiteko Rusijai. Negana to, siena, daugelyje vietų einanti Amūro, Usūrio ir kitomis upėmis, buvo nužymėta ne upės viduriu ar farvateriu, kaip dažniausiai yra daroma nustatant valstybių sienas, o Kinijai priklausančiu krantu. Taip pačios upės ir jose esančios salos tapo Rusijos dalimi. Žvelgiant formaliai, kinų žvejai upėse netgi negalėjo žvejoti valtimis. Kinijos istoriografijoje šios sutartys laikomos primestomis, neteisingomis ir pažeidžiančiomis tarptautinę teisę.

REKLAMA


XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje Kinijos ir Sovietų Sąjungos santykiai ėmė sparčiai blogėti dėl įvairių politinių prieštaravimų, konkurencijos dėl dominavimo socialistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, sovietai kritikavo Kinijos „kultūrinę revoliuciją“, o kinai po 1968 m. Prahos įvykių apkaltino Maskvą „sovietiniu imperializmu“. Suprantama, kad netrukus kilo ginčai dėl netikslios valstybių sienos. Didžiausią įtampą kėlė Damanskio sala, esanti greta kiniškojo Usūrio upės kranto, bet tuo metu kontroliuota Sovietų Sąjungos.


Kinų valstiečiai nuo seno buvo įpratę sodriose salos pievose ganyti gyvulius, šienauti. Sovietų pasieniečiai ėmė juos vyti lauk, naudojo ietis, šaudė į orą. Upėje sovietų pasieniečių kateriai pralėkdavo pro pat kinų žvejų valtis, ir šios vos neapvirsdavo. Susirėmimų vis daugėjo. Gretimoje Kirkino saloje sovietų pasieniečiai suvažinėjo šarvuočiu keturis kinų valstiečius. Maskva teigė, kad kinai buvo sienos pažeidėjai, o Pekinas tikino, jog valstiečiai žuvo savo žemėje.


Įtampa pasiekė piką 1969 m. kovo pradžioje. Naktį iš kovo 1 į 2 d. apie 300 ginkluotų kinų karių įsitvirtino Damanskio saloje. Kilo susišaudymas su sovietų pasieniečiais, buvo aukų. Mūšiai atsinaujino kovo 14 ir 15 d. Iš viso žuvo mažiausiai 58 sovietų pasieniečiai ir mažiausiai 68 kinų kariai, šimtai buvo sužeista. Konfliktą savo reikmėms išnaudojo abiejų šalių vadovybė: spaudoje buvo rašomi ugningi, neapykantos kupini straipsniai, pabrėžiama agresija. Maskvoje ir Pekine komunistų lyderiai svaidėsi žaibais, vadino vieni kitus provokatoriais, renegatais ir marksizmo-leninizmo idėjų išdavikais.

REKLAMA


Prie Sovietų Sąjungos ambasados Pekine ir prie Kinijos ambasados Maskvoje vyko protesto mitingai. Maskvoje protestuotojai svaidė į ambasados pastatą buteliukus su rašalu. Abiejose sienos pusėse buvo sutelktos gausios karinės pajėgos. Visgi didelio karo pavyko išvengti, 1969 m. rugsėjo 10 d. Pekine surengtose derybose nuspręsta išspręsti pasienio ginčus taikiai. Tiesa, šis procesas užtruko kelis dešimtmečius.


Damanskio saloje – mažytis galingų valstybių karas


Kolonizuotas kraštas


Po ginkluoto konflikto dėl Damanskio salos Sovietų Sąjungoje valdžios pastangomis buvo inspiruota didžiulė antikiniškų nuotaikų banga, o ja pasinaudojus padaryta daug pokyčių Rusijos Primorės krašto žemėlapyje. Tai buvo grubus šio krašto istorijos perrašymas.


Primorėje nuo seno būta daug mandžiūriškų, kiniškų ir įvairių vietos tautelių kalbų vietovardžių bei vandenvardžių. Mandžiūrai – viena iš Kinijos tautų, jie artimai susiję su tungusais ir kitomis tautomis, gyvenančiomis rytinėje Rusijos dalyje – Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Nuo XVII a. daugelis mandžiūrų palaipsniui perėmė kinų kultūrą, kalbą ir rašmenis, daug kultūros elementų, nors ir išsaugojo unikalų mandžiūrišką identitetą. XVII a., sustiprinę savo įtaką Kinijoje, mandžiūrai sugebėjo įsitvirtinti Kinijos imperatoriaus soste ir sukūrė Čingų dinastiją, gyvavusią iki pat monarchijos žlugimo Kinijoje 1912 m.


Mandžiūrai, tungusai ir kitų tautų atstovai buvo autochtonai Primorės krašte ir žemėse abipus Amūro upės. XIX a., prasidėjus masinei rusų kolonizacijai šiose žemėse, naujakuriai rusai aptiko ir čia gana gausiai gyvenančių kinų. Kraštą tyrinėję rusų geografai, tokie kaip Nikolajus Prževalskis, Michailas Veniukovas, Vladimiras Arsenjevas, pagarbiai elgėsi su senaisiais, vietos gyventojų suteiktais pavadinimais, žymėjo juos žemėlapiuose.


Rusiški daugiausia buvo tik tiesiogiai kolonistų įkurtų, naujai apgyvendintų vietovių, taip pat didelės dalies vandenyno pakrantės salų ir įlankų pavadinimai. Pavyzdžiui, 1860 m. buvo įkurtas Vladivostokas (pavadinimas reiškia „valdyk Rytus“), o šalia jo esanti didelė sala pavadinta Rusų sala. Krašto gilumoje gyvavo ir senieji mandžiūriški, tungusiški, kiniški bei kiti pavadinimai, atsirasdavo ir naujų gyvenviečių rusiškais pavadinimais. Rusai masiškai kolonizavo Primorės kraštą tik XIX a.


Rusifikavo pavadinimus


Po 1969 m. ginkluoto konflikto dėl Damanskio salos sovietų valdžia nusprendė skubos tvarka rusifikuoti krašto vietovardžius ir vandenvardžius, kad, žvelgiant į žemėlapį, niekam net nekiltų minčių, jog šio krašto senieji gyventojai yra ne rusai, o kitų tautų atstovai. Masinis vietovardžių ir vandenvardžių keitimas vyko 1972 m. Daugiausia rusifikuoti vietovardžiai Primorės krašte, bet pavienių atvejų būta ir Amūro srityje, Chabarovsko krašte.



Taip Suifuno upė tapo Razdolnaja, Tulamu įlanka – Slavų įlanka. Naujus pavadinimus gavo daugybė gyvenviečių: Sainbaras tapo Steklianucha, Sandagou – Gornovodnoje, Šinengou – Vodopadnoje, Chansi – Majačnoje ir t. t. Žemėlapių perrašinėtojai nepagailėjo ir upių. Taip, pavyzdžiui, Šufanas virto Borisovka, Sintuchė – Komisarovka. Vietos sovietų geografų perrašomame žemėlapyje atsirado ir kone Lietuvos „garbei“ skirtiems naujadarams: Taudemio ežeras buvo pavadintas Litovskojės ežeru, o netoliese esanti jūros įlanka – Litovka.


Keičiant pavadinimus, kartais buvo priimami visiškai absurdiški sprendimai. Pavyzdžiui, sovietų valdininkams pasirodė ideologiškai netinkamas prie Nachodkos miesto esančios Amerikos įlankos pavadinimas, ir ji buvo pervadinta Nachodkos įlanka. Niekam nerūpėjo, kad įlankos pavadinimas neturi nieko bendro su nekenčiama „imperialistine Amerika“. 1859 m. šią įlanką tyrinėjo rusų ekspedicija, plaukusi Rusijos laivu „Amerika“, ir būtent šiam laivui atminti taip buvo pavadinta įlanka.


Tokia pavadinimų rusifikacijos politika neturėtų stebinti. Po Žiemos karo nuo Suomijos atplėštose žemėse rusiškais buvo pakeisti daugelis senųjų kareliškų ir suomiškų pavadinimų, Kryme rusifikuota didžioji dalis totoriškų vietovardžių, Karaliaučiaus krašte neliko senųjų lietuviškų, prūsiškų, vokiškų vietovardžių ir upėvardžių. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau.


Damanskio saloje – mažytis galingų valstybių karas


Salas visgi atidavė


Nepaisant didžiulės ideologinės ir patriotinės bangos, kurią Maskva sukėlė pasinaudojusi Damanskio įvykiais, bei Rusijoje iki šiol labai gajų imperinių nuotaikų, teritoriniai ginčai dėl salų Usūrio ir Amūro upėse galiausiai buvo išspręsti Kinijos naudai.


Likus vos keliems mėnesiams iki Sovietų Sąjungos žlugimo, 1991 m. gegužės 19 d. tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas pasirašė tarpvalstybinį susitarimą su Kinija – juo buvo pakoreguoti tam tikri valstybių sienos ruožai. Damanskio sala kartu su kai kuriomis kitomis teritorijomis buvo perduota Kinijai.


Negana to, Rusija vėliau perdavė Kinijai ir kai kurias kitas teritorijas, kurias Pekinas nuo seno laikė savomis. Taip 2004 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kinijos lyderis Hu Dzintao dėl valstybių sienos pasirašė naują sutartį. Ji įsigaliojo 2005-aisiais. Rusija Kinijai perleido dar vieną salą ir dalį salos Amūro ir Usūrio upių santakoje. Viena iš šių salų, rusų vadinama Tarabarovo sala, o kinų – Inlongo, užima 43,3 kv. km plotą. Kitą, didesnę, salą rusai vadina Didžiąja Usūrio sala, o kinai – Heisiadzi. Šios salos plotas – 350 kv. km, iš jų Kinijai atiteko 170 kv. km.

REKLAMA


Pastaraisiais metais Heisiadzi saloje kinai pastatė naują gyvenvietę, įrengė pylimus ir siurblines, saugančius jų salos dalį nuo potvynių, didelį turizmo centrą, viešbučių kompleksą, botanikos ir zoologijos sodus, pažintinį taką. Kasmet kiniškąją salos dalį aplanko daugiau nei pusė milijono turistų. Rusiškojoje salos dalyje gyventojų skaičius keliolika metų nuolat mažėjo, kai kurie iš jų dėl potvynių paliko savo namus ir parsikėlė į Chabarovską. Dabar saloje bandoma atkurti kadaise čia egzistavusį tarybinį ūkį ir plėtoti gyvulininkystę.


Kinijai taip pat atiteko daug mažų salelių. Šis sprendimas sukėlė nevienareikšmę Rusijos visuomenės reakciją: kai kurie ultrapatriotai, imperinių ambicijų puoselėtojai garsiai piktinosi, kiti laikė šį sprendimą itin pragmatišku. Rusijai akivaizdžiai buvo labai svarbu užsitikrinti kuo geresnius santykius su Kinija, vis augant prieštaravimams su Vakarais, taip pat plėtoti su ja ekonominius santykius, pagerinti naftos ir dujų eksporto į šią milžinę sąlygas bei sulaukti milijardinių investicijų.


Kai tikslai – tokie dideli ir pelningi, imperines ambicijas, juo labiau prieš 50 metų dėl pasienio lopinėlių lietą kraują galima ir primiršti, ypač kai dėl sienos koregavimo deramasi su ideologiškai artima Kinija. Ir visiškai kita kalba – su Japonija, reikalaujančia grąžinti jai po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos okupuotas, o dabar Rusijos valdomas pietines Kurilų salas. Šiuo atveju Rusija laikosi griežtos pozicijos, nes Japonija – Jungtinėms Amerikos Valstijoms draugiška šalis. Taigi, nors kai kas grąžinama komunistų valdomai Kinijai, dar nereiškia, kad pagal tokias pat taisykles bus bendraujama su provakarietiška Japonija.