Antuanas de Sent Egziuperi: iš protėvių pilies – į beribį dangų

Antuanas de Sent Egziuperi: iš protėvių pilies – į beribį dangų


„Mažojo princo“ autorius Antuanas de Sent Egziuperi vaikystėje artimųjų švelniai buvo vadinamas žvaigždžių skaičiuotoju, o mama, glostydama šviesius garbanotus plaukus (ilgainiui jie tapo tiesūs ir patamsėjo), trečiąjį iš penkių savo vaikų pavadindavo ir karaliumi saule. Jo vaikystė prabėgo XVIII a. iškilusioje pilyje Prancūzijoje, o gyvenimo skrydis nutrūko Viduržemio jūros bangose.


Manvydas VITKŪNAS


„Kaip ir apie medį, tu ničnieko neišmanai apie žmogų, jei tu jį išskleidi jo trukmėje ir padaliji pagal jo skirtumus. Medis nėra sėkla, nėra nei stiebas, lankstus kamienas, negyvos malkos. Medis – tai ta galia, kuri iš lėto susilieja su dangumi. Tą patį galima pasakyti ir apie tave, mano mažasis žmogau“, – rašė A. de Sent Egziuperi. Jo suvokimas apie supančius žmones, gamtą, svajonė iš vaikystės pilį supančių ąžuolų paunksmės pakilti į žydrą dangų brendo mažame ir tuo pat metu beribiame svajonių pasaulyje. Jau užaugęs ir tapęs karo lakūnu, A. de Sent Egziuperi vis stengdavosi praskristi virš savo gimtinės, mat ją labai mylėjo ir jos be galo ilgėjosi.


Aristokratų ainis


Tikrasis rašytojo vardas, kaip ir dera senos dvarininkų giminės ainiui, – labai ilgas: vikontas Antuanas Mari Žanas Batistas Rožė de Sent Egziuperi. Vikontas – iš viduramžių epochos atėjęs Europos aristokratų titulas, žemesnis už grafo, bet aukštesnis už barono. Egziuperi buvo sena istorinio Perigoro regiono Prancūzijos pietvakariuose aristokratų giminė, pelnytai didžiavusis savo ilga ir dažniausiai garbinga istorija. Tiesa, XX a. pradžioje iš kadaise protėvių sukauptų valdų ir turtų buvo likę ne taip jau ir daug. Didžiausias perlas, priklausęs giminei, buvo XVIII a. ant senos, dar viduramžius menančios, pilies pamatų pastatyta Sen Moriso de Remano pilis, supama ūksmingo parko, dvaro ūkinių pastatų, tvenkinių.

REKLAMA


Tiesa, Antuanas gimė ne čia. Jis išvydo pasaulį 1900 m. birželio 29 d. Liono mieste, kur jo tėvas Žanas de Sent Egziuperi dirbo draudimo bendrovės inspektoriumi. Mama, taip pat aristokratų giminės palikuonė, Mari de Fonkolomb rūpinosi penkiais vaikais: Mari Madlena, visų vadinta Biše, Simona (arba Mono), Antuanu (Toniu), Fransua ir Gabriele (Didi). Gatvė, kurioje stovi gimtasis rašytojo namas, tada buvo vadinama Peira, o dabar jai suteiktas Antuano de Sent Egziuperi vardas.


Kai Antuanui tebuvo ketveri, mirė tėvas. Paaiškėjo, kad jo banko sąskaita – beveik tuščia, ir mama su penkiais vaikais prisiglaudė pas velionio vyro tetą Sen Moriso de Remano pilyje. Čia buvo viskas, ko reikia tobulai vaikystei: erdvūs kambariai, nukabinėti protėvių portretais ir apstatyti riterių šarvais bei jų imitacijomis, vėsą teikiantis parkas, ūkis, naminių gyvūnų ir laukinių paukščių bei žvėrelių. Antuanui labiausiai patiko stebėti liuoksinčius triušius, o dar labiau jis laukdavo, kol vietos eigulys pasiims jį į žygį į mišką. Gamtos pažinimas, meilė jai lydėjo Antuaną visą gyvenimą.


Lėktuvas sudužo


1908 m. A. de Sent Egziuperi pradėjo lankyti Šv. Bartolomėjaus brolių krikščionių mokyklą Lione. Čia vaikų ugdymu rūpinosi vienuoliai. Vėliau, šeimai persikėlus į Le Mano miestą, Antuanas mokslus tęsė jėzuitų kolegijoje. Galiausiai kartu su broliu Fransua išvyko į Fribūro miestą Šveicarijoje. Šis laikas kaip tik sutapo su Pirmojo pasaulinio karo metais, bet neutralios Šveicarijos karo gaisras nepalietė.

REKLAMA


1917-aisiais nuo širdies ligos mirė brolis Fransua. Antuanui tai tapo baisiu smūgiu – būtent su jauniausiuoju broliu jo ryšys buvo itin stiprus. Grįžęs į Prancūziją, jis nusprendė stoti į karinę jūrų mokyklą. Antuanas sėkmingai įveikė parengiamąjį kursą, bet stojamųjų egzaminų apmaudžiai neišlaikė. Teko ieškoti kito gyvenimo kelio.


1919 m. rudenį A. de Sent Egziuperi tapo Nacionalinės aukštosios meno mokyklos Architektūros fakulteto laisvuoju klausytoju. Tačiau ir architektu netapo. 1921-aisiais jis buvo pašauktas į kariuomenę ir paprašė būti paskirtas tarnauti į Strasbūre dislokuotą 2-ąjį naikintuvų aviacijos pulką. Meilės aviacijai sėklą jo širdyje dar 1912 m. pasėjo pirmasis skrydis lėktuvu, kai aerodrome paauglį paskraidino tuo metu garsus lakūnas Gabrielius Vroblevskis. Kariniame dalinyje Strasbūre Antuanas pirmiausia buvo paskirtas dirbti lėktuvų remonto dirbtuvėje, bet vėliau jam pavyko tapti lakūnu. Jis tarnavo karo aviacijos daliniuose Maroke, vėliau – greta Paryžiaus. 1922 m. baigė karo aviacijos atsargos karininkų kursus, jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tačiau čia įvyko pirmoji nelaimė – A. de Sent Egziuperi pilotuojamas lėktuvas sudužo, lakūnas patyrė rimtą galvos traumą ir buvo išleistas į atsargą.


Triskart našlė


Išėjęs iš ligoninės, Antuanas nusprendė apsigyventi Paryžiuje ir atsidėti literatūriniam darbui. Visgi trauka dangui niekur neišnyko. Po kurio laiko vėl pasitikrinęs sveikatą, jis buvo pripažintas tinkamu dirbti civilinės aviacijos lakūnu ir įsidarbino „Compagnie Generale Aeropostale“ – kompanijoje, gabenusioje korespondenciją ir pašto siuntas. A. de Sent Egziuperi gabeno siuntas iš Prancūzijos į Afriką. Jis daugiausia skraidė maršrutu Tulūza (Prancūzija)–Kasablanka (Marokas), vėliau – Kasablanka–Dakaras (Senegale), o 1926 m. buvo paskirtas tarpinės oro pašto stoties Tarfajoje (Maroke) viršininku. Čia, Sacharos dykumos pakraštyje, parašė savo pirmąjį romaną „Paštas į pietus“.



1929-aisiais grįžęs į Prancūziją, A. de Sent Egziuperi įstojo į Aukštuosius karinio laivyno aviacijos kursus Bresto mieste. Juos baigęs, išvyko į Pietų Ameriką, kur dirbo kompanijos „Aeroposta Argentina“ technikos direktoriumi. Čia susipažino su savo gyvenimo meile – turtingų Salvadoro žemvaldžių dukra, metais jaunesne rašytoja, žurnaliste ir dailininke Konsuela Sunsin Sandoval Sesenja, jau du kartus spėjusia tapti našle. Pirmasis jos vyras žuvo po traukinio ratais, antrasis mirė nuo insulto praėjus vienuolikai mėnesių po vestuvių. Liūdnas likimas laukė ir trečiojo vyro, bet šito nei Antuanas, nei jo sutuoktinė negalėjo numanyti. Sutuoktiniai mylėjo vienas kitą, bet tuo pat metu abu sau leisdavo romanus toliau nuo šeimos židinio, dažnai gyvendavo atskirai. Vaikų jie taip ir nesusilaukė.


Nesėkmingi skrydžiai


1930 m. A. de Sent Egziuperi grįžo į Prancūziją, netrukus vėl pradėjo skraidyti maršrutu Kasablanka–Nuadibu (Mauritanijoje)–Dakaras, vėliau skraidė iš Marselio į Alžyrą. Nusprendęs padirbėti lakūnu bandytoju, vos nežuvo hidroplano katastrofoje. Tapęs kompanijos „Air France“ darbuotoju, lankėsi įvairiose pasaulio vietose. 1931-aisiais pasirodė jo romanas „Naktinis skridimas“.


1935 m. A. de Sent Egziuperi įsidarbino laikraščio korespondentu, buvo komandiruotas į Sovietų Sąjungą, o grįžęs savo apybraižose vienas iš pirmųjų žurnalistų Vakaruose pabandė perteikti savo įspūdį apie stalinizmą.


Pagaliau įgyvendinęs savo svajonę ir nusipirkęs nuosavą lėktuvą „Caudron C.630 Simoun“, A. de Sent Egziuperi kartu su bičiuliu leidosi į pavojingą kelionę iš Prancūzijos į Indokiniją. Pakilę iš oro uosto Paryžiuje, su ne vienu tarpiniu nusileidimu jie turėjo pasiekti Vietnamo Saigono miestą (dabar – Ho Ši Minas). Deja, kelionė baigėsi net neįpusėjusi – patyręs gedimą, lėktuvas nusileido dykumoje Libijoje. Lakūnai vos nemirė siaubingoje kaitroje, pasibaigus kuklioms vandens atsargoms. Laimei, juos išgelbėjo klajokliai beduinai.

REKLAMA


1936-aisiais A. de Sent Egziuperi dirbo karo korespondentu kruvino pilietinio karo apimtoje Ispanijoje, parengė dešimtis labai įtaigių reportažų. 1938 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, rašė esė. Nusprendė iš Niujorko nuskristi iki pietiniame Pietų Amerikos pakraštyje esančios Ugnies Žemės, bet tikslo ir vėl nepasiekė: lėktuvas sudužo Gvatemaloje. Pilotui vėl teko ilgai gydytis patirtas traumas.


„Aš privalau dalyvauti kare“


Naujas, labai dramatiškas rašytojo gyvenimo etapas prasidėjo sulig Antruoju pasauliniu karu. Užvirus Prancūzijos karui su Vokietija, draugai atkalbinėjo Antuaną nuo savanoriško stojimo į kariuomenę, įrodinėdami, esą neverta rizikuoti savo gyvybe, nes kaip rašytojas ir žurnalistas jis duos daugiau naudos savo šaliai nei būdamas lakūnu. Tomis dienomis A. de Sent Egziuperi viename laiške rašė: „Aš privalau dalyvauti šiame kare. Viskam, ką aš myliu, iškilo grėsmė. Provanse, kai dega miškas, visi, kam ne vis vien, čiumpa kibirus ir kastuvus. Aš noriu kautis, mane tai verčia daryti meilė ir mano vidinis tikėjimas. Aš negaliu likti nuošalyje ir ramiai žiūrėti į visa tai.“


Jis įstojo į žvalgybinės karo aviacijos dalinį, dalyvavo koviniuose skrydžiuose. Prancūzijai pralaimėjus karą, kuriam laikui prisiglaudė pas seserį vokiečių tiesiogiai neokupuotoje pietinėje Prancūzijos dalyje (čia veikė marionetinė Viši vyriausybė), vėliau išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Niujorke 1942 m. parašė garsiausią savo kūrinį „Mažasis princas“.


1943-iaisiais A. de Sent Egziuperi prisijungė prie „Kovojančios Prancūzijos“ dalinių. Jam buvo patikėta pilotuoti naują amerikiečių gamybos naikintuvą „Lockheed P-38 Lightning“. 1944 m. liepos 31 d. jis pakilo iš Korsikos salos, kad atliktų žvalgybinį skrydį žemyninės Prancūzijos link, ir dingo be žinios. Daug metų būta įvairių spėlionių apie šio lakūno ir rašytojo likimą. Kai kas kėlė versiją, esą lėktuvas galėjo sudužti Alpėse arba jį numušė vokiečių karo lėktuvas. Paslapties šydas ėmė sklaidytis, kai 1998 m. vienas prancūzų žvejys netoli Marselio tinklu išgriebė iš metalo ir odos padarytą apyrankę, ant kurios buvo iškaltas A. de Sent Egziuperi vardas.


2000-aisiais Viduržemio jūros dugne, 70 metrų gylyje, narai aptiko lėktuvo „Lockheed P-38 Lightning“ nuolaužų. Požymių, kad jis buvo numuštas oro mūšyje, nepastebėta – naikintuvas greičiausiai nukrito į jūrą dėl techninio gedimo, nors vienas vokiečių karo lakūnas tikino numušęs garsiojo rašytojo pilotuotą orlaivį. Galutinis taškas šioje mįslingoje istorijoje taip ir liko nepadėtas. Nustačius lėktuvo borto numerį paaiškėjo, kad tai – tas pats naikintuvas, kuriuo į savo paskutinę kelionę 1944 m. liepos 31-ąją leidosi „Mažojo princo“ autorius. A. de Sent Egziuperi tebuvo 44-eri...


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.