Jonas Sobieskis – karalius, karvedys, tikėjimo gynėjas

Jonas Sobieskis – karalius, karvedys, tikėjimo gynėjas


Šio valdovo valdymo laikais Lenkijos ir Lietuvos valstybė (kitaip – Abiejų Tautų Respublika) paskutinį kartą sužibėjo kaip viena didžiausių ir reikšmingiausių Europos valstybių. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis buvo valdovas ir karvedys, kuriam popiežius Inocentas XI suteikė oficialų fidei defensor – tikėjimo gynėjo – titulą.


Manvydas VITKŪNAS


Didžiausią populiarumą kone visoje krikščioniškoje Europoje Jonas Sobieskis pelnė po 1683 m. rugsėjo 12 d. prie Vienos vykusio mūšio, kur jis tapo faktiniu sąjungininkų kariuomenės, sudarytos iš lenkų, vokiečių, austrų dalinių, vadu. Habsburgų dinastijos valdomos Austrijos sostinę Vieną nuo liepos vidurio buvo apgulusi Osmanų imperijos kariuomenė.


Turkai tuo metu jau buvo užkariavę Balkanus, Vengriją ir veržėsi į Europos vidurį. Praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo apgulties pradžios, Vienos gynėjų jėgos seko. Turkai taip pat delsė pradėti lemiamą šturmą, ir tai buvo jų klaida. Suburtos koalicinės pajėgos atskubėjo vaduoti Austrijos sostinės. Rengdamas šį labai skubų žygį, Jonas Sobieskis ne tik laikėsi susitarimų su Austrijos valdovu Leopoldu I Habsburgu, bet ir bandė apsaugoti savo šalį: jis pagrįstai nuogąstavo, kad, užėmę Austriją, turkai gali patraukti į Čekiją ir Lenkiją.

REKLAMA


Rugsėjo 12 d. prie Vienos esančiame Kalenberge į mūšį iš pradžių stojo pėstininkai, ir tik pavakary Jonas Sobieskis įsakė atitraukti pėstininkų pajėgas ir nusiuntė į ataką kavaleriją. Ji ėmė spausti turkus prie Vienos sienų, o iš miesto išsiveržę įgulos kariai smogė turkams iš užnugario. Netrukus Osmanų imperijos pajėgos ėmė padrikai bėgti nuo miesto. Austrija buvo apginta nuo turkų invazijos, taip pat iš jų valdžios pavyko išvaduoti dalį Vengrijos. Mūšis prie Vienos buvo tik vienos iš dvidešimties kautynių, kuriose dalyvavo Jonas Sobieskis, bet būtent jis pelnė Lenkijos ir Lietuvos valdovui didžiausią šlovę.


Pavyzdys – prosenelis


Būsimasis karalius gimė prieš 390 metų, 1629 m. rugpjūčio 17 d., Oleskos pilyje (dabartinėje Ukrainoje, netoli Lvovo). Jo tėvas Jokūbas Sobieskis išsilavinimo siekė gimtinėje ir Prancūzijoje. Buvo įvairių karo su Rusija ir Turkija žygių dalyvis, vėliau net keturis kartus tapo Seimo maršalka. Jo karjerą ir praturtėjimą iš esmės lėmė santuoka su Zofija Teofile Danilovič – pagal mamos giminės liniją garsaus lenkų karo vado, didžiojo etmono Stanislavo Žolkevskio, žuvusio mūšyje su turkais (priešai nukirto jam galvą ir iškėlė virš sultono rūmų Stambule, o kūną už išpirką grąžino šeimai), anūke.

REKLAMA


Žymiojo prosenelio gyvenimo istorija, žygiai ir gyvenimo moto „Kaip saldu ir garbinga žūti už Tėvynę“ padarė Jonui Sobieskiui labai didelę įtaką. Motina jam taip pat buvo kovingumo pavyzdys: 1623 m. ji kartu su mama ir močiute faktiškai vadovavo Oleskos pilies gynybai nuo totorių antpuolio. 1627-aisiais Zofija Teofilė ištekėjo už Jokūbo Sobieskio ir susilaukė septynių vaikų (iš jų pilnametystės sulaukė keturi). Motina itin griežtai reguliavo vaikų vedybų klausimus – sūnui Jonui neleido vesti mylimos merginos, parinko poras ir kitiems vaikams. Dukters Onos Rozalijos sužadėtuvės netgi buvo nutrauktos, ir ji įstojo į vienuolyną. Duktė Kotryna buvo ištekinta už vieno turtingiausių Lenkijos magnatų Vladislavo Dominyko Zaslavskio-Ostrogiškio, o šiam mirus ištekėjo už vieno įtakingiausių Lietuvos magnatų Mykolo Kazimiero Radvilos.


„Grand Tour“


Pasakojama, kad Jono Sobieskio gimimo dieną Oleskos pilis buvo pasirengusi gynybai, nes apylinkėse pasirodė totoriai. Taigi jau pirmosios būsimojo karaliaus gyvenimo valandos buvo pažymėtos karo ženklu. Jono ir jo vyresniojo brolio Marko lavinimu rūpinosi tėvas. Jis siekė, kad vaikai augtų kaip būsimi lyderiai ir karo vadai. Iš pradžių berniukus mokė namų mokytojai, vėliau jiedu buvo išsiųsti į kolegiją Krokuvoje, o studijas tęsė Krokuvos akademijoje (dabar – Jogailaičių universitetas). Tėvas ragino sūnus išskirtinį dėmesį skirti užsienio kalbų mokymuisi. Po studijų tėvynėje Markas ir Jonas Sobieskiai leidosi į „Grand Tour“ – didžiąją kelionę po Europą.



Tai buvo įprasta diduomenės vaikų lavinimosi dalis. Per pustrečių metų jaunuoliai apvažiavo įvairias Vokietijos žemes, Nyderlandus, Prancūziją, Angliją ir kitus kraštus. Jie buvo priimti kelių šalių valdovų, turėjo progą susipažinti su įvairių valstybių valdymu, kariuomenių komplektavimu, apžiūrėjo pažangiausias to meto Europoje Nyderlandų fortifikacines sistemas. Kelionę aptemdė būnant Paryžiuje jaunuolius pasiekusi žinia apie tėvo mirtį.


Jonas Sobieskis itin mėgo geografiją, istoriją, astronomiją, matematiką, architektūrą ir inžineriją, taip pat tapo poliglotu: gerai mokėjo lotynų, prancūzų, vokiečių kalbas, įgijo italų, turkų ir graikų kalbų pagrindus. Vėliau išmoko totorių kalbą (kautynėse prie Vienos pats tardė turkų ir totorių belaisvius), o jau sulaukęs penkiasdešimties pradėjo mokytis ir ispanų kalbos, kad galėtų ja laisvai skaityti (jį ypač domino ispanų karo traktatai, mat tuo metu Ispanija turėjo vieną geriausių kariuomenių Europoje). Sukaupė labai gausią biblioteką ir mokslinių instrumentų rinkinį.


Skandalas dėl vedybų


Grįžę iš užsienio, broliai Jonas ir Markas Sobieskiai karaliaus Jono Kazimiero Vazos kvietimu iškart įstojo į kariuomenę ir dalyvavo kovose su sukilusiais ukrainiečių kazokais, vadovaujamais Bogdano Chmelnyckio, bei juos rėmusiais Krymo totoriais. 1652 m. Marką paėmė į nelaisvę ir kartu su dar keliais tūkstančiais lenkų karių nužudė totoriai. Jonui tai buvo didžiulis sukrėtimas (dar prisiminkime turkų nukirsdinto prosenelio likimą!) ir galutinai suformavo įsitikinimą, kad didžiausi krikščioniškosios Europos priešai yra musulmonai.


Šitai, jau tapus karaliumi, galėjo lemti tam tikrą Jono nuolaidžiavimą stačiatikiškai Rusijai ir visų jėgų telkimą kovai su turkais ir totoriais. Tačiau priešus reikėjo pažinti „iš vidaus“, todėl 1654-aisiais Jonas Sobieskis svetima pavarde buvo išvykęs kaip Abiejų Tautų Respublikos delegacijos narys į Stambulą. O jau 1655 m. šalį ištiko „tvanas“ – kelerius metus trukusi Rusijos ir Švedijos kariuomenių invazija.

REKLAMA


Nuo jos ypač nukentėjo Lietuva. Karalius Jonas Kazimieras Vaza negebėjo tinkamai organizuoti gynybos. Tais pačiais metais Jonas Sobieskis dalyvavo kruvinose Ochmativo (Ukrainos Čerkasų srityje) kautynėse su jungtine Rusijos ir ukrainiečių kazokų kariuomene (vėliau jis dar ne kartą kovėsi su rusais). Netrukus palaikė Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos sprendimą dėtis prie švedų, paskui vėl grįžo į teisėto karaliaus Jono Kazimiero Vazos gretas.


1665-aisiais Jonas Sobieskis vedė turtingą našlę Mariją Kazimierą Zamoiską. Ji buvo prancūzė, Jono Kazimiero Vazos žmonos karalienės Liudvikos Marijos Goncagos svitos narė. Vestuvės sukėlė nemažą skandalą, nes tebuvo praėję vos keli mėnesiai po pirmojo Marijos Kazimieros vyro mirties ir dar nesibaigęs gedulas. Pora susilaukė net dvylikos vaikų, bet keturi kūdikiai gimė negyvi, o dar keturi mirė iki penkerių metų. Vedęs karalienės rūmų damą (daugelis ją vadino Marysenka), Jonas Sobieskis turėjo ir pačios karalienės protekciją. Ji padėjo 1666 m. tapti Lenkijos lauko etmonu, o jau 1668-aisiais – Lenkijos didžiuoju etmonu (kariuomenės vadu). Visgi tai lėmė ne vien politinė parama – Jonas Sobieskis išties buvo patyręs ir geras karo vadas.


Jonui Kazimierui Vazai atsisakius sosto, Jonas Sobieskis buvo laikomas vienu iš kandidatų tapti Lenkijos ir Lietuvos valdovu, bet 1669–1673 m. juo buvo Mykolas Kaributas Višnioveckis. Jis mirė vos 33-ejų (amžininkų teigimu, nuo persivalgymo). Po labai sudėtingų politinių kovų (į sostą pretendavo ne vienas asmuo) 1676 m. vasario 2 d. Krokuvoje naujuoju valdovu buvo karūnuotas Jonas Sobieskis.


Silpna tvirto valdovo valstybė


Jono Sobieskio valdymo laikotarpiu valstybei teko kovoti (ypač su turkais), sudėtingai manevruoti tarptautinėje arenoje tarp Prancūzijos, kur paramos savo vyrui įnirtingai ieškojo veiklioji karalienė prancūzė Marija Kazimiera, ir Prancūzijos varžovės Austrijos. Didžiausiu vidaus politikos iššūkiu tapo santykiai su įvairiomis politinėmis grupuotėmis ir didžiosios dalies bajorijos priešinimasis reformoms bei galimam karaliaus valdžios sustiprėjimui. Iš 11 seimų iširo 6. Rietenos vyko ir vietos seimeliuose. Valstybė degradavo, labai stigo vidinės konsolidacijos, stiprėjo užsienio šalių politinė įtaka įvairioms politinėms grupuotėms. Nors pavyko pasiekti įspūdingų karinių pergalių, trumpam išaugo tarptautinis prestižas, Abiejų Tautų Respublika toliau silpo.

REKLAMA


Nesulaukęs tvaraus palaikymo iš Prancūzijos (jos karalius Liudvikas XIV laikė Lenkiją ir Lietuvą tik įrankiu tarptautinėje politikos arenoje), Jonas Sobieskis vėl suartėjo su Austrija. Ją su Abiejų Tautų Respublika labiausiai vienijo bendra priešė – Osmanų imperija. 1863 m. mūšis prie Vienos tapo Jono Sobieskio žvaigždžių valanda, bet kitų politinių tikslų nepadėjo pasiekti. Karalius labai tikėjosi, kad Austrijos valdovas Leopoldas I ištekins savo dukrą už Jono Sobieskio sūnaus Jokūbo, bet tai neįvyko. Vėliau jam nepavyko užtikrinti ir Lenkijos ir Lietuvos sosto perdavimo savo sūnui, taip pat nepasisekė Jokūbo pasodinti į Moldavijos sostą.


Visas jėgas telkdamas kovai su turkais, Jonas Sobieskis ieškojo kompromisų su Rusija. 1667 m. buvo sudarytos Andrusovo paliaubos, o 1686-aisiais su Maskva pasirašyta Amžinosios taikos sutartis. Abiejų Tautų Respublika prarado daug žemių, įskaitant strategiškai ir politiškai itin svarbų Kijevą. Naujai nustatytos sienos su Rusija išliko iki pat pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. O štai karų su turkais Jonas Sobieskis nespėjo baigti iki pat gyvenimo pabaigos. Kone visą gyvenimą, ypač senatvėje, karalių kamavo daugybė sveikatos problemų: nutukimas, podagra, inkstų akmenligė, padidėjęs kraujospūdis ir, kaip spėjama, sifilis. Jonas Sobieskis mirė 1696 m. birželio 17 d. savo mėgstamuose Vilianuvo rūmuose prie Varšuvos, sulaukęs 66-erių. Karalius palaidotas Vavelio katedroje Krokuvoje, o jo širdis – Kapucinų bažnyčioje Varšuvoje.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)