Manvydas VITKŪNAS

Aloisas Johanas Šiklgruberis – tokia buvo tikroji A. Hitlerio tėvo pavardė. Jo mama valstietė Marija Ana Šiklgruber vaiko susilaukė netekėjusi 42-ejų. Kai Aloisui buvo penkeri, ji ištekėjo už pameistrio Johano Georgo Hydlerio. Daugelis biografų mano, kad ne šis vyras, o jo brolis viešbučio savininkas Johanas Nepomukas Hiutleris buvo tikrasis Aloiso tėvas. Jis labiausiai ir rūpinosi berniuku. Galiausiai 39-erių Aloisas Šiklgruberis pasikeitė dokumentus ir tapo Hitleriu. Skirtingas pavardės formas (Hydleris, Hiutleris, Hitleris) lėmė klaidos, kurias kunigai padarė krikšto registracijos knygose. Kai kurių autorių teiginys, kad Aloiso tėvas buvo žydų tautybės bankininkas Leopoldas Frankenbergeris, kas reikštų, jog Adolfas Hitleris turėjo ketvirtį žydiško kraujo, daugelio dabartinių tyrinėtojų laikomas menkai įtikinamu.

Sesuo dirbo sekretore

Aloisas Hitleris iš pradžių vertėsi batsiuvio amatu, vėliau tapo muitininku. Tarnaudamas Austrijos-Vengrijos pasienyje su Vokietija, pareigūnas užsidirbo gerą pensiją. Buvo tris kartus vedęs, taip pat turėjo ne vieną meilužę. Kurį laiką tarnaite jo namuose dirbo Klara Pelcl – spėjamo biologinio tėvo Johano Nepomuko Hiutlerio dukters duktė. Su pirmąja žmona Aloisas vaikų nesusilaukė ir galiausiai išsiskyrė, o antroji žmona jam pagimdė sūnų Aloisą ir dukterį Angelą. 1884 m. tapęs našliu, netrukus Aloisas vedė trečią kartą. Žmona tapo 23 metais jaunesnė jo giminaitė ir tarnaitė Klara Pelcl.

Visą gyvenimą ji taip ir neišsivadavo iš dukterėčios ir tarnaitės vaidmens, savo vyrą pagarbiai vadino dėde Aloisu. Kad vestų giminaitę, vyras vargais negalais gavo Bažnyčios leidimą. Klara pagimdė šešis vaikus, keturi iš jų (Gustavas, Ida, Otas ir Edmundas) mirė maži. Išgyveno tik vėliau liūdnai išgarsėjęs sūnus Adolfas (1889–1945) ir duktė Paula (1896–1960). Paula Hitler dirbo sekretore Vienoje. Ji buvo vienintelė giminaitė, su kuria Adolfas Hitleris palaikė draugiškus santykius. 1945 m. Paula buvo suimta amerikiečių žvalgybos, kurį laiką tardyta, bet jokių jos nusikalstamos veiklos faktų nenustatyta. Ji niekada nebuvo brolio vadovaujamos Nacionalsocialistų partijos nare. Po karo, pasikeitusi pavardę, Paula Volf toliau gyveno Vienoje, dirbo meno dirbinių parduotuvėje. Mirė vieniša, sulaukusi 64-erių. Jos kapu niekas nesirūpino, todėl 2005 ir 2006 m. toje vietoje buvo palaidoti kiti žmonės.

Žydų kilmės vokiečių sociologas, psichologas, filosofas ir psichoanalitikas Ėrichas Fromas, nagrinėjęs Adolfo Hitlerio ankstyvąją biografiją, vaikystės ir paauglystės patirtis, lėmusias jo asmenybės raidą, rašė, kad Klara Hitler buvo atsakinga, išmintinga, darbšti ir religinga moteris. Ją mylėjo ne tik savi vaikai, bet ir įvaikiai iš ankstesnės vyro santuokos. Aloisas Hitleris, pasak Ė. Fromo, savo būdu ir elgesiu buvo ne toks patraukus žmogus, nors akivaizdu, kad jis buvo labai darbštus ir gebėjo nuosekliai siekti tikslų. Psichoanalitiko teigimu, nors tėvo ir sūnaus santykiai buvo komplikuoti, teiginiai, jog Aloisas buvo griežtas tironas, sukėlęs sūnui nepataisomų dvasinių traumų, yra nepagrįsti. Tiesa, tėvas dažnai bardavo Adolfą, kad šis – nepakankamai uolus, veltui švaisto laiką ir „užaugs tokiu pačiu nedėkingu veltėdžiu, kokiu tapo jo vyresnis brolis Aloisas“ (sūnus iš ankstesnės santuokos po daugybės konfliktų su tėvu anksti paliko namus).
Aloisas Hitleris mirė nuo insulto, kai sūnui buvo trylika, o aštuoniolikmetis Adolfas Hitleris neteko ir mamos – ją pasiglemžė krūties vėžys.

Nekentė mokyklos

Hitlerių šeima ne kartą kraustėsi iš vieno miesto į kitą, Adolfas keitė mokyklas. Mokėsi neblogai, o per dailės pamokas pasirodydavo kaip gabiausias klasėje. Šeimai gyvenant Lambache, Adolfas lankė katalikišką mokyklą prie vietos benediktinų vienuolyno, giedojo bažnyčios chore, patarnaudavo kunigams per mišias. Kaip vėliau fiureris rašė savo knygoje „Mano kova“, Lambache jis svajojo tapti kunigu. Jei A. Hitleris būtų pasirinkęs šį kelią, Bažnyčia būtų turėjusi ugningą pamokslininką.

1900 m. A. Hitleris praėjo lankyti realinę mokyklą Lince. Ji berniukui nepatiko. Vaikinas pradėjo mokytis tik tai, ką mėgo, – istoriją, geografiją ir dailę. Netrukus vienos klasės kursą teko kartoti. Laisvalaikiu Adolfas skaitė Karlo Majaus romanus apie indėnus, jų žygius mėgdavo atkartoti žaisdamas su draugais. Tuo metu galvoje dažnai kirbėjo mintis tapti kariu. Šį norą A. Hitleris vėliau įgyvendino su kaupu.
Po tėvo mirties paauglys nusprendė, kad dabar gali laisvai rinktis gyvenimo kelią. Aloisas norėjo, kad sūnus taptų valdininku, bet Adolfas nusprendė tapti dailininku. Į realinę mokyklą ėjo nenoriai, dažnai praleisdavo pamokas, o iš visų dalykų labiausiai nemėgo prancūzų kalbos. Taip pat labai blogai sekėsi matematika. Tiesa, nuo vaikystės gana liguistas vaikinas sustiprėjo fiziškai ir kūno kultūros pamokose gaudavo puikius įvertinimus. Vienas iš jo mokytojų vėliau liudijo: „A. Hitleris neabejotinai buvo gabus, nors ir gana vienpusiškai. Sunkiai save valdė, buvo užsispyręs, laisvo ir karštakošiško būdo. Nebuvo stropus.“ Galiausiai mokslus jam teko tęsti kitoje mokykloje Šteiro mieste.

1907-aisiais aštuoniolikmetį Adolfą ištiko du smūgiai. Stojamieji egzaminai į Vienos dailės akademiją buvo nesėkmingi. Per egzaminą stojantieji turėjo pateikti peizažų, natiurmortų ir portretų. Pirmuosius du etapus jaunuolis įveikė lengvai, tačiau tapyti portretų nemėgo. Žmones jis piešdavo nebent kaip peizažo detales. Neišlaikęs egzamino, A. Hitleris išreikalavo būti priimtas rektoriaus. Šis pasiūlė jaunuoliui rinktis architektūros studijas – esą, piešiniai liudija jo potencialą tapti geru architektu. Tais pačiais metais Adolfas palaidojo mamą.

Visą straipsnį rasite žurnale „Savaitė“, o daugiau įdomių temų „Ar Žinai, Kad?“