Pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau populiarėja natūralistinis apželdinimo stilius. Vis dažniau žydinčią ir banguojančią pievą primenantys gėlynai kuriami tiek privačiuose kiemuose, tiek viešose miestų erdvėse.

Eglė Cibienė

Pagrindiniai ypatumai

Natūralistinis stilius, dar kitaip vadinamas olandiškąja banga arba prerijų sodu, pasaulyje išpopuliarėjo porą pastarųjų dešimtmečių. Bene garsiausias tokio stiliaus želdynų kūrėjas yra kraštovaizdžio architektas iš Olandijos Pietas Oudolfas.

Natūralistiniam stiliui būdinga tai, kad gėlynas primena natūralią pievą, kurioje augalai žydi pakaitomis. Tokio tipo gėlynuose daug vietos skiriama dekoratyvinėms žolėms, kurios užtikrina, kad visas gėlynas gražiai atrodytų net ir šaltuoju metų laiku. Siekiant kuo natūraliau atkurti laukinių pievų ir laukų vaizdą, tokiems gėlynams skiriama kiek įmanoma daugiau vietos, todėl mažuose sklypuose tokie gėlynai nelabai tinka. Neturint daug erdvės, galima sodinti natūralistinio stiliaus gėlių apvadus palei tvoras, gyvatvores, namo sienas. Augalai šio stiliaus gėlynuose sodinami pramaišiui grupėmis, netiesiomis, vingiuotomis linijomis, kad sudarytų banguojančios žiedų jūros vaizdą. Tokio tipo gėlynai netinka žmonėms, mėgstantiems, kad visos gėlės gėlyne turėtų savo apibrėžtą vietą, nes šiame gėlyne kai kurie augalai gali patys pasisėti, išplisti, net beveik susikeisdami vietomis, todėl ruošiantis kurti vadinamąjį prerijų sodą prie savo namų reikėtų susitaikyti su „netvarkingu“ vaizdu.

Kuo patraukia natūralistinis gėlynas?

Želdynų dizainerė Giedrė Adomaitytė sako pastebinti augantį susidomėjimą šiuo želdinimo stiliumi. „Mano manymu, tam yra keletas priežasčių. Pirmiausia tai – ekonomiška ir ilgalaikė investicija, nes natūralistiniame gėlyne sodinami patvarūs daugiamečiai augalai, reikalaujantys nedaug priežiūros. Derinant esamam dirvožemiui tinkančius augalus nereikia keisti ar per daug gerinti žemės, įrenginėti laistymo sistemų, dengti augalų žiemai. Be to, pasirenkami ilgaamžiai daugiamečiai augalai, kurie vienoje vietoje gali augti 6–10, o kartais ir daugiau metų“, – sako želdynų dizainerė. Kita šio stiliaus populiarumo priežastis, pasak specialistės, yra išgaunamas gėlyno vaizdas – išties patrauklus, estetiškas, itin įspūdingas. G. Adomaitytė sako, jog toks gėlynas akį traukia ne tik vasarą, bet ir rudenį, nes kai tokiu metu dauguma augalų jau praranda savo dekoratyvumą, „olandiškosios bangos“ gėlynas banguoja visu savo grožiu, nes gėlių žiedai vietą užleidžia sužydėjusiems dekoratyviniams varpiniams augalams. Išskirtinai įdomūs tokie gėlynai būna ir žiemą, kai paliktos nenukirptos augalų sėklų dėžutės ar varpinių žolynų žiedynų šluotelės apšąla ir apšerkšnija. Dar vienas svarbus dalykas – ekologija ir biologinė įvairovė. Toks gėlynas artimas gamtai, todėl jame noriai lankosi įvairūs vabzdžiai, drugeliai bei paukščiai.

Specialistė sako pastaruoju metu pastebinti ir kitą tendenciją, kai natūralistinio stiliaus gėlynai kuriami iš artimoje aplinkoje augančių laukinių gėlių. Tai galimybė tarsi parsinešti dalelę žydinčios pievos į savo kiemą. Tokiu atveju galima arba sodinti sukultūrintas Lietuvoje natūraliai augančių augalų rūšis (pavyzdžiui, ramunes, rugiagėles, kraujažoles, kraujalakes ir pan.), arba įsigyti laukinių gėlių sėklų mišinių.

Natūralistinis gėlynas ypatingas tuo, kad čia dominuoja išraiškingą tekstūrą turintys augalai, o spalva yra ne taip svarbi. Sodinami augalai dekoratyvūs ne vien žiedais, bet ir susiformavusiais sėklynais, lapais. Svarbu, pasak G. Adomaitytės, kad tokiame gėlyne būtų akcentuojami ne pavieniai augalai, o vientisas vaizdas.

Svarbiausia – augalų santykis

Norintiems savo aplinkoje susikurti natūralistinio stiliaus gėlyną želdinimo specialistė pataria atkreipti dėmesį į pasirenkamų augalų santykį. „Pagrindinis natūralistinio gėlyno kūrimo principas yra tinkamas struktūrinių ir žydinčių augalų santykis. Augalai, pasižymintys išraiškinga struktūra (dažniausiai – varpiniai), turėtų sudaryti apie 70 proc. visų augalų, o likusi dalis atitektų žydintiems augalams“, – pataria specialistė. Tokiame gėlyne vietą gali rasti bet kokie varpiniai augalai, tinkamai suderinti ir sukomponuoti: įvairios soros (Panicum), melvenės (Molinia), lendrūnai (Calamagrostis), šluotsmilgės (Deschampsia), viksvos (Carex), miskantai (Miscanthus), puikiai tarpus užpildantys mėlitai (Sesleria), ašuotės (Stipa) ir kiti.

Natūralistinis gėlynas turėtų pasižymėti augalų gausa. Geriausia augalus sodinti minimaliais atstumais, kad suvešėję sudarytų natūralios pievos įspūdį ir užpildytų visus tuščius tarpus. „Augalai sodinami pasikartojančiomis grupėmis, remiantis bangavimo principu. Būdingos laisvos linijos, natūralumo, lengvumo įspūdis. Tokiam gėlynui būdingas stabilumas ir drauge matyti išraiškinga metų laikų kaita“, – sako G. Adomaitytė.

Natūralistinio stiliaus gėlynui tinkančios žydinčios gėlės

Gumbenės (Phloms). Tai daugiametės vidutinio aukščio gėlės. Žiedai skleidžiasi lapų pažastyse. Gerai auga saulėtoje vietoje, apysausėje arba apydrėgnėje lengvoje dirvoje.

Mėlesai (Perovskia). Aukšti augalai pilkšva lapija ir mėlynais smulkiais žiedeliais. Visas augalas kvapus, traukia bites. Auga saulėtose vietose, vandeniui laidžioje, ne pernelyg derlingoje dirvoje.

Kemerai (Eupatorium). Stambūs ir aukšti augalai, sudarantys iš tolo matomus kerus. Žiedynai stambūs, kekiniai, įvairių rožinių atspalvių. Mėgsta drėgną žemę, saulėtą vietą ir pusiau pavėsį.

Šalavijai (Salvia). Kvapūs, ilgai žydintys, pavasarį anksti atželiantys augalai. Žiedynai pailgi kekiniai, žiedai būna įvairių atspalvių mėlynos, violetinės, baltos spalvų. Mėgsta sausesnę, nesunkią dirvą, saulę.

Saulainės (Helenium). Gali būti nuo 20 cm iki 2 m aukščio, priklauso nuo rūšies. Žydi geltonais, oranžiniais žiedais. Rekomenduojama sodinti saulėtoje vietoje, trąšioje dirvoje.

Bajorės (Centaurea). Bajorės būna kalninės ir stambiažiedės. Kalninės yra žemesnės ir žydi šviesiai violetiniais žiedais, stambiažiedės užauga iki 1,5 m aukščio, jų žiedai geltoni, dideli. Stambiažiedės bajorės mėgsta saulėtas vietas, o kalninės gali augti ir pusiau pavėsyje.

Monardos (Monarda). Rausvais, raudonais, violetiniais žiedais žydinčios gėlės mėgsta saulėtas vietas, nesunkiai pakenčia sausras, tik tada trumpiau žydi.

Lofantai (Agastache). Labai medingi ir kvapūs augalai, užaugantys iki 1 m aukščio. Žydi visą vasarą violetiniais arba melsvais žiedais. Nereiklūs dirvai, nebijo sausros, labiau mėgsta atviresnes ir saulėtesnes vietas.

Zundos (Eryngium). Rekomenduojama sodinti saulėtoje vietoje, lengvoje smėlingoje žemėje. Augalai būna pilkšvos arba melsvos spalvos, nužydėję formuoja spygliuotas sėklų dėžutes, todėl itin gražiai atrodo rudenį ir žiemą.

Kraujalakės (Sanguisorba). Gausiai žydi baltais, rožiniais, tamsiai purpuriniais žiedais, primenančiais pūkuotas pagalvėles. Kai kurios rūšys pražysta rudeniop, kitos žydi nuo vasaros pradžios.

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode" Nr. 18 (2016 m.)