Nereikia piktinančios informacijos apie turtinguose Vakaruose išmetamus kalnus maisto. Pasirodo, mes, lietuviai, vakariečius vejamės šimtamyliais batais.

Kiekviena šventė maitina benamius

Tai, kad lietuviai – vaišingi žmonės, žinoma jau seniai. Tačiau retai kas susimąsto apie „nematomą“ to vaišingumo aspektą: po kiekvienos šventės kone kiekviena šeima pasiunčia nemažai maisto tiesutėliai į šiukšlių konteinerį.

Seniau tai, ko šeimyna nesuvalgydavo, suėsdavo gyvuliai ir sulesdavo paukščiai. Dabar šios „misijos“ imasi valkatos. Jei atkreipėte dėmesį, visos tokį gyvenimo būdą pasirinkusios žmogystos tikrai nebadauja, juo labiau – per šventes ir po jų, kai konteineriai tiesiog sprogsta nuo išmesto maisto. Gailestingesnio būdo mūsų tautiečiai neretai prie konteinerių deda netgi maisto lauknešėlius – visas tas nuo šeimos stalo likusias maisto atsargas.

Minėta situacija „prašosi“ dviejų išvadų. Pirmoji – nepaisant pasaulinių ar vietinių krizių, mes ir toliau nejuntame saiko ruošdami šventinį stalą. Antroji – mums ir toliau nekyla ranka savo maisto likučių nunešti į artimiausią labdaros valgyklą ar maisto dalijimu užsiimančią labdaringą organizaciją. Kartu su tuščiais buteliais ir kitomis šiukšlėmis dar visai gerus maisto produktus ir patiekalus mes ir toliau verčiame į konteinerius.

Skaičiai bauginantys

2014-ieji net buvo paskelbti Kovos su maisto švaistymu metais. Pasirodo, padėtis – labai rimta. Deja, istorija rodo, kad žmonės – labai inertiški. Juk iki pat XX amžiaus vidurio net Europa nežinojo, kas yra maisto perteklius. Ką jau kalbėti apie žymiai „alkanesnius“ žemynus. Tik per pastarąjį pusšimtį metų įpratę geriau gyventi, europiečiai ėmė iš peties švaistyti maistą.

Spręskite patys: 2010 m. visoje Europos Sąjungoje į sąvartynus iškeliavo daugiau kaip 89 mln. t maisto, arba kiekvienas europietis išmetė to, kas dar valgoma, po 180 kg. Minėtomis 89 mln. t būtų galima gerokai sumažinti badą Afrikoje, tačiau lengviau, aišku, išmesti. Ir mes, beje, beveik neatsiliekame nuo vakariečių: vienam lietuviui tenka po 171 kg kasmet išmetamo maisto, arba iš viso 581 tūkst. t. Tokiu kiekiu maisto mes aprūpintume visas socialines įstaigas – nuo kūdikių iki senelių namų.

Vien 2011 m. Lietuvoje susidarė 5,4 mln. t atliekų. 4,1 mln. t iš jų – gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekos, 1,3 mln. t – komunalinės atliekos. Tad nesunku įsivaizduoti, kokias maisto „piramides“ mes kasmet kompostuojame sąvartynuose. Ir be jokios naudos: toks su kitomis atliekomis susimaišęs kompostas jau netinkamas dirvai tręšti.

Be to, milžiniški kiekiai išmetamo maisto neigiamai veikia aplinką. Mat dauguma maisto atliekų patenka į sąvartynus, kur išskiria anglies dioksido (CO2) ir nuodingų metano dujų. Pastarosios teršia atmosferą 20 kartų stipriau nei CO2 ir taip aštrina klimato atšilimo problemą. Be to, gaminant maisto produktus naudojamas iškastinis kuras, trąšos ir gėlas vanduo. 1 kg jautienos pagaminti sunaudojama 15 tūkst. l vandens, 1 kg duonos – beveik 2 tūkst. l.

Galėtų atiduoti labdaros organizacijoms

Namų ūkiuose susidaro tik penktadalis visų maisto atliekų. Likęs maistas „prarandamas“ žemės ūkio, maisto pramonės ir prekybos įmonėse. „Pastarosios nenoriai kalba apie vartotojams nepatiekto maisto nuostolius ir neskuba dalytis nekondiciniu, bet dar tinkamu vartoti maistu“, – komentavo situaciją „Maisto banko“ vadovas Vaidotas Ilgius. Išimtis – prekybos tinklas IKI, nuo 2009 m. nepasiturintiesiems maitinti atiduodantis paskutinės galiojimo dienos maisto produktus. Vien 2012-aisiais IKI labdarai perdavė daugiau kaip 2 tūkst. t maisto už 12,3 mln. Lt.

Beje, nelaukdami politikų mostų, didžiausi Europos Sąjungos prekybos tinklai patys imasi tausoti maistą. Prekybos milžinas „Tesco“ pranešė mažinsiąs maisto nuostolius, net jei dėl to sumažėtų pardavimo apimtys. Sprendimą atliekamą maistą atiduoti labdaros organizacijoms paskelbė ir britų prekybos tinklas „Asda“. V. Ilgius mano, kad ir kiti prekybos tinklai bei maisto perdirbimo įmonės galėtų pasekti vakariečių pavyzdžiu. Tuomet gal net nereikėtų organizuoti gerumo ir kitų akcijų, esą nupirkite... Tačiau gal kaip tik tai ir stabdo mūsų prekybininkus bei pramonininkus?

Išradingieji austrai

Dar prieš Kalėdas Austrijos žemės ūkio ir ekologijos ministerija kartu su viena visuomenine organizacija sukūrė interneto puslapį ir pakvietė visus austrus nemokamai keistis jau paruoštais patiekalais bei maisto produktais. Minėtos iniciatyvos tikslas – bent kiek sumažinti tuos kalnus maisto produktų, kurie kasmet išmetami prieš ir per didžiąsias metų šventes bei po jų.

Tiesa, nereikia „nurašyti“ ir kasdienybės – ji taip pat pasiima savo duoklę per visas kitas metų dienas.
Tad per šį švenčių laikotarpį austrai vieni kitiems siuntinėjo žinutes (ir į kompiuterius, ir į išmaniuosius telefonus): „Kas nori mano skaniosios moliūgų sriubos?“, „Siūlau savo gamybos „Vienos“ šnicelių“, „Jei šį vakarą nesuvalgysite mano pudingo, aš būsiu priversta jį ryt išmesti“.

Tai tik dalelė tos kulinarinės informacijos, kuri pasklido interneto erdvėje šios kalnų šalies gyventojams. Tiksliau – jų skrandžiams. Austrai visai mielai atsišaukė į tokią iniciatyvą: vieni siūlė jau gatavus savo patiekalus, kiti dalijosi maisto produktais, kurių, aišku, kaip visada prisipirko per daug.

Taigi visos tos „piramidės“ patiekalų bei jais dar nevirtusių maisto produktų keliavo ne į šiukšlių konteinerius, o ant austrų stalo. Ir niekas neapsinuodijo. Mat šios iniciatyvos autoriai visus kvietė ir tebekviečia vadovautis tokia nuostata: „Kitam siūlyk tik tai, ką pats su malonumu valgytum.“

Beje, kasmet austrai išmeta apie 157 tūkst. t maisto produktų. Jų vertė – apie 300 eurų kas mėnesį vienai austrų šeimos. Per mėnesį statistinė austrų šeima maistui išleidžia 352 eurus. Taigi jei į konteinerius neiškeliautų visai tinkamas maistas iš namų, kiekviena austrų šeima sutaupytų mėnesio biudžetą, skirtą maisto produktams.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“