Be išsilavinimo Lietuvoje, atrodytų, neliksi: valstybė visomis išgalėmis stengiasi, kad vaikai nuo ankstyvos vaikystės dalyvautų švietimo sistemoje. Tačiau gyvenimas aplinkybes dėlioja savaip, ir dėl jų kai kuriems vaikams kokybišką išsilavinimą įgyti sunkiau nei kitiems. Vienodai prieinamas, teisingas švietimas vis dar yra siekiamybė daugumoje pasaulio šalių, taip pat Lietuvoje.

Ramutė ŠULČIENĖ

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė Dalia Survutaitė atkreipia dėmesį, kad švietimo teisingumą įvairūs ekspertai apibūdina panašiai. Pavyzdžiui, UNESCO laikosi nuostatos, kad švietimo sistema yra teisinga, jeigu aukštesnius pasiekimus mokiniai užsitikrina sąžiningai – dėl savo įdėtų pastangų ar individualių gabumų, o ne dėl rasės, lyties, socialinės padėties, tautybės ir t. t. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai remiasi panašia nuostata – jų teigimu, švietimas yra teisingas tada, kai mokyklos ir švietimo sistemos užtikrina vienodas mokymosi galimybes visiems.
Mokslininkė pabrėžia, kad svarbu suprasti, jog švietimo teisingumas nėra vienodi visų mokinių mokymosi pasiekimai. Tai yra tokia sistema, kurioje kiekvienas vaikas gali pasiekti optimalų savo gebėjimų lygį, nepaisydamas savo šeimos pajamų, tėvų išsilavinimo ir kitų aplinkybių, kurioms mokiniai negali daryti įtakos.

Daugumos Europos šalių švietimo sistemose, taip pat ir mūsų, siekiama dėl nepalankių sąlygų esamus skirtumus amortizuoti, kompensuoti, tam pasitelkiamos įvairios paramos mokiniams priemonės. Pavyzdžiui, socialinė ir švietimo pagalba, neformalusis vaikų švietimas.

Beje, tie, kuriems atrodo, kad kiekvienas turėtume žiūrėti savęs ir savo vaikų, labai klysta – nustatyta, kad nelygybė kenkia visiems mokiniams, nes, menkstant socialiniam solidarumui mokyklose, krinta mokymosi motyvacija, plinta drausmės problemos. Visa tai mažina visos mokyklos efektyvumą.

Įvertinta kaip gana teisinga

Pasak prof. D. Survutaitės, Lietuvos švietimo sistema patenka tarp trečdalio Europos šalių švietimo sistemų, kurias ekspertai vertina kaip gana teisingas. Toliau plėtodami teisingą švietimo sistemą, labiausiai turėtume dirbti šiose srityse: didinti ankstyvojo ugdymo prieinamumą, gerinti ugdymo(si) sąlygas ir mažinti mokinių pasiekimų atotrūkį.

„Europos Sąjungos ir EBPO šalyse periodiškai sudaromas socialinio teisingumo indeksas. Naujausiame, 2019 m., tyrime dalyvavo 41 šalis ir Lietuva užėmė 31 vietą. Nagrinėjant Lietuvos duomenis paaiškėja, kad aukščiausiai iš šešių dalykų įvertintas teisingumas tarp kartų (12 vieta) ir teisingas švietimas (18 vieta). Šiais aspektais Lietuvos švietimo sistema patenka tarp trečdalio Europos šalių, kurių švietimo sistemos įvertintos kaip gana teisingos“, – teigia pašnekovė.

Trūksta ankstyvojo ugdymo

Nors įvairūs tyrimai rodo, kad turime kuo pasidžiaugti, jie rodo ir tai, kad, siekiant teisingumo Lietuvos švietimo sistemoje, dar yra nemažai taisytinų vietų. Pavyzdžiui, pasiekimų tyrimai atskleidžia, kad vaikų išsilavinimas didžiuosiuose miestuose ir regionuose skiriasi, miestuose vaikai įgyja kokybiškesnį išsilavinimą. Neformaliojo švietimo krepšelio lėšos taip pat pasiekia daugiau miestų nei kaimų vaikų, be to, pastariesiems dažniau tenka važiuoti ilgesnį kelią iki švietimo įstaigų. Egzistuoja ne tik regioniniai skirtumai. Daugiau užimtumo ir pagalbos reikia negalią turintiems vaikams. Trūksta penkiolikmečių raštingumo pažangos, gausesnio vaikų dalyvavimo ikimokyklinio ugdymo sistemoje ir kt.

Prof. D. Survutaitės teigimu, pastarojoje srityje Lietuvai svarbu siekti reikšmingesnio pokyčio. Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginėje programoje buvo numatyta iki 2020 m. pasiekti, kad bent 95 proc. vaikų nuo 4 metų iki privalomojo mokymosi mokykloje pradžios dalyvautų ikimokykliniame ugdyme. Europos Komisijos strategijoje „Europa 2030“ šis skaičius padidintas bent iki 96 proc. Lietuvoje 4–6 metų vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, – 91 proc. Tačiau tik 10-yje savivaldybių pasiekta 91 proc. ir daugiau procentų (Alytaus m., Birštono, Elektrėnų, Kauno m., Klaipėdos m., Palangos m., Panevėžio m., Šiaulių m., Utenos r., Vilniaus m.). Yra savivaldybių, pavyzdžiui, Alytaus rajono, kur įstaigas lankančių 4–5 metų vaikų skaičius tesiekia apie 29 proc.

Nerimą kelia pasiekimų skirtumai

Daugiau dėmesio būtina skirti ir pradiniam ugdymui. Šioje srityje mūsų šalies vaikų pasiekimų atotrūkis – didesnis nei pagrindinio ir vidurinio ugdymo srityse. Lietuvos švietimo ekspertų 2023 m. parengtame leidinyje „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose“ išskirtinis dėmesys skiriamas švietimo teisingumo klausimams. Čia specialistai pabrėžia, kad tik trijose valstybėse pasiekimų atotrūkis ryškiausias būtent pradinio ugdymo lygmenyje: Lietuvoje, Italijoje ir Maltoje. Kitose Europos šalyse, atvirkščiai, mokymosi pasiekimų atotrūkis yra didesnis pagrindinio ir vidurinio ugdymo.

Teisingumo mūsų švietimo sistemoje stygių indikuoja penkiolikmečių raštingumo trūkumas. Siektina, kad nepakankamų įgūdžių turinčių penkiolikmečių būtų ne daugiau nei 15 proc. Deja, Lietuvoje raštingumo lygis – gerokai žemesnis: nepakankamus skaitymo įgūdžius turi 24,4 proc., matematikos – 25,6 proc., gamtos mokslų – 22,2 proc. penkiolikmečių.

Baigus pagrindinį bendrąjį ugdymą, organizuojami privalomieji lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos ir pasirenkamieji gimtosios kalbos (baltarusių, lenkų, rusų, vokiečių) pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimai. Jų rezultatai taip pat galėtų būti geresni. Nustatyta, kad pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros pasiekimų patikrinimo šalyje 2019 m. neišlaikė 7,6 proc., 2021 m. – 4,8 proc., 2022 m. – 4,7 proc. laikiusiųjų, o matematikos – atitinkamai 20,8 proc., 19,6 proc. ir 39,4 proc.

Aplinkos įtaka

Prof. D. Survutaitė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos švietimo būklės 2023 m. apžvalgos duomenys patvirtina mokinių rezultatų netolygumus pagal vietovę, lytį, socialinį ir ekonominį kontekstą.

„Palyginamojo EBPO PISA tyrimo 2018 m. duomenys rodo, kad Lietuvoje aukštesni skaitymo gebėjimų rezultatai pasiekiami mokyklose, kurių mokinių socialinis ir ekonominis statusas yra aukštesnis, t. y. miestų mokyklose. Kito tarptautinio tyrimo – IEA PIRLS – 2021 m. rezultatai pagal vietovę – irgi gana įprasti: geriausių skaitymo rezultatų pasiekiama Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų mokyklose, prasčiausių – mokyklose, esančiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau nei 3 tūkst. gyventojų.

Įvairių šalių tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų rezultatų analizė rodo, kad nepalanki mokinių socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka aiškiai susijusi su jų pasiekimais. Naujausias IEA PIRLS tyrimas taip pat patvirtina šią tendenciją: mokinių iš palankesnės socialinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkos skaitymo pasiekimų vidurkis siekia 543 taškus, o iš ne tokios palankios aplinkos – 457 taškus, t. y. skiriasi 86 taškais“, – leidinio „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose“ analizės duomenis pristato pašnekovė.

Būrelių gausa pasiekia ne visus

Reikšminga priemone didinant švietimo teisingumą laikomas vaikų dalyvavimas neformaliojo švietimo programose. Prof. D. Survutaitė pristato padėtį ir šioje srityje.

„Išanalizavus neformaliojo švietimo krepšelio teikiamas galimybes miestų ir kaimų mokiniams, mokinių dalyvavimas pasiskirsto santykiu 60 ir 40 proc., t. y. krepšelio lėšos pasiekia daugiau miestų nei kaimų vaikų. Ypač svarbu sudaryti galimybę ugdyti savo asmenybę, talentus ir kūrybingumą, taip pat protinius ir fizinius gebėjimus didžiausiu įmanomu mastu vaikams, turintiems negalią. Be to, neformaliojo vaikų švietimo programų statistika atskleidžia, kad beveik du trečdalius šių programų sudaro sporto ir menų – šokių, muzikos, teatro ir dailės – krypčių programos.

Kadangi kitų krypčių programos sudaro tik menką dalį visos neformaliojo vaikų švietimo pasiūlos, programose, ugdančiose pilietines, technines, informacinių technologijų ir kitas kompetencijas, dalyvauja tik iki 5 proc. mokinių. O štai baigiantys vidurinės mokyklos programą mokiniai apskritai beveik nedalyvauja neformaliajame švietime. Darytina prielaida, kad taip yra dėl abiturientų susikoncentravimo į pasirengimą baigiamiesiems egzaminams ir menkos programų įvairovės“, – apžvelgia profesorė.

Plinta privatus ugdymas

Matyti tendencija, kad mūsų šalyje – tiek miestuose, tiek kaimuose – lėtai, bet kasmet auga nevalstybinių ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų skaičius ir mokinių skaičius jose. Pavyzdžiui, 2018 m. veikė 64 nevalstybinės bendrojo ugdymo mokyklos, jose mokėsi 14,5 tūkst. mokinių, o 2022 m. tokių mokyklų buvo 93 ir mokinių skaičius jose išaugo iki 22,8 tūkst.

Kaip būtų galima vertinti privataus švietimo sektoriaus augimą? Jis didina ar mažina švietimo teisingumą? Lietuvos švietimo ekspertų 2023 m. parengtame leidinyje, kuriame išskirtinis dėmesys skiriamas švietimo teisingumo klausimams, teigiama, kad tikslaus atsakymo, koks privačių ir valstybės ar savivaldybių mokyklų skaičiaus santykis šalyje galėtų būti optimalus, kol kas nėra. Manoma, kad šalių švietimo sistemose, kuriose yra daugiau privačių mokyklų, gali didėti socialinė ir akademinė segregacija bei atitinkamai švietimo nelygybė. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad švietimo sistemose, kuriose privatus sektorius yra didesnis, švietimo nelygybė – kaip tik mažesnė.

Prof. D. Survutaitės manymu, mokyklų įvairovė (ne tik privačios ir neprivačios, bet ir skirtingų ugdymo sričių, atrankinės ir neatrankinės mokyklos, kalbinė jų įvairovė ir kt.) yra negrįžtamas reiškinys.

„Susiformavusios švietimo sistemos ir jose atsiradusi mokyklų modelių įvairovė dar labiau evoliucionuos. Sutikime, kad įvairovė atveria daug galimybių ne tik rinktis, bet ir prisiimti atsakomybę už ugdymo kokybę. Tai – laisvės kelias. Netikiu, kad visuomenė, kaip ir mokyklos, laukia centralizacijos“, – teigia pašnekovė.

Pagalbos priemonių daugėja

Koks yra paveikslas Lietuvos vaiko, kuris labiausiai ir mažiausiai patiria švietimo sistemos neteisingumą? Pasak prof. D. Survutaitės, tokių aspektų išryškinimas tik dar labiau prisidėtų prie mūsų visuomenėje gajų stereotipų ir stigmų.

„Šeimos tautinė priklausomybė, sudėtis, pajamos, gyvenamoji vieta yra svarbus šio paveikslo fonas. Pabrėžiant šiuos aspektus tarsi įšaldomas status quo. Visgi aplinkybės turi savybę kisti. Nepalankų poveikį turinčias išorines aplinkybes gali keisti valstybė. Būtent valstybės pagalbos priemonėmis siekiama skatinti teisingumą ir sušvelninti nepalankią asmenų ar mokyklų padėtį“, – dėsto profesorė.

Valstybės dažniausiai pasitelkiamos pagalbos mokykloms priemonės – papildoma finansinė ir nefinansinė parama. Švietimo ekspertės teigimu, apie mokykloms teikiamą pagalbą galima spręsti iš skiriamo finansavimo, jų aplinkos pritaikymo ir aprūpinimo priemonėmis, tikslinės paramos pagal programas „Kokybės krepšelis“, „EdTech“ ir „Tūkstantmečio mokyklos“.

„Augant švietimo finansavimui, nepriklausomai nuo vietovės, didėja ir skiriamos mokymo lėšos, tenkančios vienam bendrojo ugdymo mokyklos mokiniui: 2018 m. jos siekė vidutiniškai 1 830,13 euro, 2022 m. – 2 393,27 euro. 2022-aisiais kaimo vietovėse vienam bendrojo ugdymo mokyklos mokiniui teko didesnės mokymo lėšos (2 821,19 euro) nei miesto vietovėse (2 302,13 euro), o mažosiose savivaldybėse jos buvo 8,23 proc. didesnės už šalies vidurkį. Vieno mokinio švietimo pagalbai skiriama vidutiniškai 248,2 euro“, – į didėjantį finansavimą teikiant pagalbą mokiniams atkreipia dėmesį pašnekovė.

Varžybos dėl reitingų

Prof. D. Survutaitė pabrėžia, kad dabar pastebimas daugelio visuomenės socialinių grupių spaudimas Vyriausybei siekti aukštų švietimo rezultatų gali skatinti pseudosocialinį teisingumą. „Šiuo metu Lietuvoje aktualus mokyklų reitingavimas. Dėmesys šiuo atveju telkiamas tik į mokinių pasiekimus ir mokyklų akademinius rezultatus. Tačiau bendrajame ugdyme reikšminga yra asmens branda ir visapusiška jo kompetencijų – komunikavimo, kultūrinių, kūrybiškumo, pažinimo, pilietiškumo, skaitmeninių ir socialinių, emocinių ir sveikos gyvensenos – bei patirties ūgtis. Įsitraukus į periodinius patikrinimus ir varžantis dėl pažymių prarandamas saugumas, pasitikėjimas, sutrinka ne tik asmens, bet ir visos organizacijos emocinė ir socialinė pusiausvyra“, – teigia mokslininkė.

Švietimo ekspertė pateikia dar vieną pseudosocialinio teisingumo pavyzdį. „Mokyklų tinklo pertvarka buvo siekta užtikrinti švietimo kokybę, prieinamumą ir lygias galimybes. Optimizuojant tinklą rūpintasi mokinių pažanga ir geresniais akademiniais pasiekimais. Tačiau kiekvienas pagalvokime apie vaiką, kuriam iki mokyklos keliauti tenka 25 km, tad į mokyklą išeiti reikia maždaug prieš valandą iki pamokų. Tai keičia mokinio dienos režimą ir nesudaro prielaidų dienos laiką racionaliai panaudoti neformaliojo švietimo veikloms. Ar tai prisideda prie lygių galimybių? Ar tai gerina mokinio ir švietimo rezultatus?“ – apie gerus norus, bet ne visuomet gerus rezultatus vykdant reformas dėsto profesorė.

Pasak pašnekovės, socialinis švietimo teisingumas yra daugialypis reiškinys, pasižymintis nepastovumu ir neturintis baigtinumo. „Kintant politiniams, socialiniams ir ekonominiams veiksniams, socialinio teisingumo švietimo srityje siekis neišvengiamai kinta. Pasirinkimą turime tik vieną – vykdyti švietimo teisingumo stebėseną. Negalima nustoti to daryti“, – tvirtina prof. D. Survutaitė.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5500 Eur.