Rytprūsiai. Istorija ir mitai (+ knygos ištrauka)

Rytprūsiai. Istorija ir mitai (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ išleido istorijos mokslų daktaro, Vidurio Europos istorijos tyrinėtojo Andreaso Kosserto knygą, kurioje – išsami tūkstantmetė Rytų Prūsijos istorija, papasakota be politinių iškraipymų, kurie visąlaik trukdė suvokti Rytprūsius kaip unikalų, atvirą, daugiatautį kraštą.


Kieno Rytprūsiai yra dabar – vokiečių, lenkų, lietuvių ar rusų žemė? Mes sakome Mažoji Lietuva, lenkai – Warmia i Mazury, rusai – Калининградская область, vokiečiai – Ostpreußen, bet visi kalbame apie tą patį: nuostabią vietą, esančią tarp Vyslos ir Nemuno žemupių, kuri atgyja bendroje šio krašto istorijoje.


Vokiečių istoriko A. Kosserto žvilgsnis dažnai krypsta į Europos pasienio kraštų istoriją, etnines ir religines mažumas, Europą ne kartą krėtusią priverstinę žmonių migraciją. Šįkart autorius kviečia į kelionę po Prūsiją ir kaip itin patyręs gidas išsamiai, be stereotipinių istorinių vertinimų, be paklodės tampymo į vienos ar kitos šias žemes besisavinančios tautos pusę pasakoja, kas yra Prūsija, kas tie prūsai, kaip ši šalis iš provincijos 1525 m. tapo kunigaikštyste, 1701 m. – karalyste, iš kur ir kada šiai žemei imtas kabinti Rytprūsių pavadinimas, kaip keitė šį kraštą ir jo žmones įvairūs istorijos vingiai bei tekę itin skaudūs kirčiai. Kokie mitai nuo pat ankstyvųjų laikų lydi Rytprūsių kraštą ir ar visi jie pagrįsti bei teisingi?

REKLAMA


Prūsija svarbi ir pasaulio bei Europos istorijai, ne tik aplinkinėms po gabalą Rytprūsių atsiriekusioms šalims. Pavyzdžiui, Prūsija – pirmoji protestantiška šalis visame pasaulyje. Argi nepažangi, atsilikusi valstybė sugebėtų pasiskelbti esanti kitokia nei aplinkinės teritorijos?


Šiek tiek vėliau didysis Karaliaučiaus mąstytojas Immanuelis Kantas (1724–1804) pasakė, kas yra svarbiausia: savo traktate „Į amžinąją taiką“ jis ragino sukurti pasaulio piliečių teisę, pagal kurią „bet kurioje žemės vietoje niekas neturėtų daugiau teisių nei kitas“.


Rytprūsiuose žmonės kalbėjo vokiškai, lenkiškai, lietuviškai ir prūsiškai. Čia visąlaik draugiškai sugyveno daugiakalbystė, buvo svarbus švietimas, universitetai, šis kraštas, ir ypač Karaliaučius, tapo svarbiu knygų leidybos centru. Pirmoji lietuviška knyga irgi pasirodė būtent Karaliaučiuje. „Catechismusa prasty szadei“ – taip ją pavadino Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546–1548 m. Karaliaučiaus universitete teologiją studijavęs Martynas Mažvydas.

REKLAMA


Įsigalėjęs mitas, kad prūsų kalba išnyko dėl to, kad ilgai neturėjo savo rašto. Šioje knygoje yra malda „Tėve mūsų“ – 1561 m. kunigo Abelio Vilio išversta į prūsų kalbą ir esanti viena iš nedaugelio išlikusių prūsų kalbos paminklų.


Rytprūsius niokojo karai, maras, jie išgyveno germanizaciją, polonizaciją, rusifikaciją – jau vien šio krašto vietovardžiai parodo, kiek šeimininkų per juos perėjo. Pavyzdžiui, prieš Rytprūsių gyvavimo pabaigą čia įsitvirtinę nacionalsocialistai visus vietovardžius perdažė vien vokiškais dažais. 1933–1937 m. pervadinant gyvenvietes dar buvo klausiama vietinių nuomonės, o vėliau vietovardžiai buvo keičiami pagal Rytprūsių prezidento ir gauleiterio generalinio štabo parengtą Rytprūsių vietovių etninio valymo planą.


Suteikus vietovėms naujus vardus turėjo būti sudarytas apgaulingas vaizdas, jog tai nuo seno vokiečių gyventos teritorijos. Seni lenkiški Mozūrų krašto gyvenviečių pavadinimai užleido vietą vokiškiems, dingo išskirtinis lietuviškai kalbančios Rytprūsių dalies vietovardžių skambesys: Būdviečiai tapo Altenkirch, Gavaičiai pavirto Herzogsrode, Girėnai pakeisti į Guldengrund, Kraupiškis – į Breitenstern. 1938 m. šis darbas buvo baigtas ir brutaliai nušluota viskas, kas buvo, bei sukurta germanizuota bereikšmių pavadinimų dykuma. Vienu ypu buvo ištrinta pusantro tūkstančio vietovardžių.



Nepraėjus nė dešimtmečiui istorija pasikartojo: po Antrojo pasaulinio karo SSRS atitekusi Rytprūsių dalis vėl išgyveno dramatiškus pokyčius. 1946 m. liepą Karaliaučius buvo pavadintas Kaliningradu, o į Rytprūsius įsisuko nauja vietovių perkrikštijimo karštinė: vos per metus visos gyvenvietės gavo naujus pavadinimus. Kilo toks chaosas, kad norint susigaudyti iš pradžių visur reikėjo pateikti abu pavadinimus: naująjį ir tą, kuris buvo iki 1938 metų. Karaliaučiuje paštininkais galėjo dirbti tik vietiniai vokiečiai, nes tik jie vieni sugebėjo susigaudyti šioje naujų gatvių ir kvartalų raizgalynėje.


Antrasis pasaulinis karas iš visų Vokietijos provincijų daugiausiai gyvybių pareikalavo būtent Rytprūsiuose: kraštas, prieš karą turėjęs beveik 2 mln. 490 tūkst. gyventojų, neteko 511 tūkst., iš jų – 311 tūkst. civilių, kurie žuvo kovose, bėgdami, tremtyje, kalėjimuose ar nuo šalčio ir bado. Karas, visoje Europoje pasėjęs terorą ir nusikaltimus, Rytprūsius visiškai pražudė. Septyni šimtai metų vokiečių istorijos Rytprūsiuose buvo palaidoti po Trečiojo reicho griuvėsiais.


Rytprūsiai nustojo egzistuoti sulig Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o jos gyventojai už nacistinės Vokietijos pradėtą karą sumokėjo brangiausią kainą – liko be tėvynės. Ši A. Kosserto knyga – tai raginimas neleisti nugrimzti Rytprūsiams į nebūtį ir toliau rašyti bendrą šio krašto istoriją, vykusią bei vykstančią po 1945 metų.


Autorius Rytprūsių istorijai siūlo rasti naują vietą ir išlaisvinti ją iš grynai vokiškos istorijos rėmų. Prūsijos ištakos ten, kur dabar gyvena rusai, lietuviai ir lenkai, ten atsirado valstybė, kuri daugelį šimtmečių buvo itin artimai susijusi su šiomis tautomis. Tokio bendrabūvio anuomet neskatino jokia Europos Sąjungos programa iš Briuselio, Rytprūsiuose iki XIX amžiaus tai buvo nieko nestebinanti gyva kasdienybė, kurios pagrindas – ne tautiniu principu sukurta valstybė.

REKLAMA


Ištrauka:


Didelio visuomenės dėmesio neseniai sulaukė žinia apie skerdynes, kurios buvo įvykdytos 1945 metų sausio mėnesį Sembos pusiasalyje prie Baltijos. Nusikaltimo liudininkas, buvęs Hitlerjugendo organizacijos narys, kuriam anuomet buvo šešiolika metų, po keleto dešimtmečių nutarė nutraukti tylą. Martinas Bergau (vok. Martin Bergau) apie tai parašė knygą „Der Junge von der Bernsteinküste“ („Berniukas nuo gintaro kranto“), kuriai pasirodžius pasipylė publikacijų lavina. Į šviesą buvo ištrauktas nutylėtas nesenos vokiečių istorijos skyrius, kuriame Rytprūsius teko įvertinti kitaip. Iki tol viskas, kas neatitiko susikurto aukos mito, buvo kuo rūpestingiausiai stumiama iš atminties. Apie tokius žmones kaip Martinas Bergau buvo sakoma, kad jie „paukščiai, teršiantys savo lizdą“.


Karo pabaigos chaose buvo stengiamasi ištrinti visus visų nusikaltimų pėdsakus ir – tikrąja tų žodžių prasme – sovietų kariams jau stovint ant slenksčio, paskutinę minutę, skubėta iš Rytprūsių evakuoti koncentracijos stovyklas. 1945 metų sausio 20 ir 21 dienomis koncentracijos stovyklų kaliniai iš Serapų, Gesavos, Šventapilės, Senpopolio bei Girdavos buvo varomi pėsčiomis į Karaliaučių. Vieną jų dalį uždarė koncentracijos stovykloje, įsteigtoje prie geležinkelio vagonų fabriko „Steinfurt“, kuri buvo netoli šiaurinės geležinkelio stoties, kitą – siūlų fabrike, Reicho gatvėje, trečią – kareivinėse Kalthofo rajone. Apie tai Šventapilės koncentracijos stovykloje kalintas Esteras Frylmanas (vok. Ester Frielman) pasakojo: „Mus suvarė į didelį rūsį. Mūsų, žydų, ten buvo labai daug. Išbuvome ten apie šešias dienas. Kasdien ateidavo Hansas, esesininkė moteris ir ukrainiečiai apsaugininkai, jie šaudė į mus. Taip nužudė daug žmonių. Kartais mėtydavo į mus akmenis. Daugelį sužeidė. Visas šešias dienas negavome jokio maisto, daugelis numirė iš bado. Gyvieji bandė valgyti mirusiųjų mėsą... 10 000 moterų ir 2000 vyrų.“

REKLAMA


Praėjo keletas dienų ir 1945 metų sausio 26 dieną visi iš visų Rytprūsių stovyklų į Karaliaučių suvaryti žydai buvo išginti į Sembos pusiasalį. Kolona pajudėjo ankstyvą rytą. Ją lydėjo trys žemesnio rango SS karininkai, dvidešimt du SS eiliniai ir 120 ar 150 Todto organizacijos (tai organizacija, vienijusi sukarintus Trečiojo reicho statybinius būrius; pavadinta jos vadovo Fritzo Todto vardu) narių. Viskam vadovavo SS oberšarfiureris Fricas Vėberis (vok. Fritz Weber), o už apsaugos komandą buvo atsakingas SS unteršarfiureris Otas Knotas (vok. Otto Knott).


Kalinius, neturinčius nei šiltų drabužių, nei jokio maisto, esesininkai ginė aplinkiniais keliais per Metgetus, Drugėnus, Mumėnus, Polėnus, Kirpainius ir Girmavą į Palvininkus. Šimtai Rytprūsių gyventojų matė šią vargo koloną. Hitlerininkai planavo Palvininkuose suvaryti žydų kalinius į senas, nebenaudojamas gintaro kasimo štolnes ir uždaryti išėjimus. Jie tikėjosi, kad Palvininkų burmistras, kuris buvo ir vietinio NSDAP (Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos) skyriaus vadovas, neprieštaraus jų ketinimams, kad juos parems ir gintaro kasyklos vadovybė, nes iš anksto nebuvo sutarta dėl patalpų ir dėl maisto nei suimtiesiems, nei žudikams. Pakeliui iš Karaliaučiaus į Palvininkus, kuriuos skiria penkiasdešimties kilometrų atstumas, apsaugininkai šaudė tuos, kurie dėl išsekimo nebepajėgė eiti toliau, buvo sušaudyta apie du ar du su puse tūkstančio žydų, pačius silpniausius nušovė dar Karaliaučiuje. Lavonus taip ir paliko gulėti prie kelio. Vienas esesininkas, kuris buvo pramintas „pakaušių šaudymo komisaru“, ėjo kolonos gale ir šaudė į visus susmukusius bei tuos, kurie bandė pabėgti ir vėl buvo sugauti. Iš šešių su puse tūkstančio ar net septynių tūkstančių kalinių, kurie tada pėsčiomis išėjo iš Karaliaučiaus, į Palvininkus atėjo tik kokie trys tūkstančiai. Jie Palvininkus pasiekė naktį iš 1945 metų sausio 26-osios į 27-ąją.


Išaušus sausio 27-osios rytui, pakelėse pasimatė krūvos lavonų, vien tik tarp Palvininkų ir Sarginavos, kuriuos teskiria vos du kilometrai, jų gulėjo apie du ar tris šimtus. Vietiniai gyventojai naktį girdėjo šūvius. Pažadinti iš miego jie manė, kad į Sembos pusiasalį įsiveržė Raudonoji armija, nes frontas jau keletą savaičių buvo visai netoliese. Martinas Bergau apie tai rašė: „Vieną naktį, buvo gal kokia trečia valanda, mane pažadino šūviai. Pirmiausia pagalvojau, kad rusai išsilaipino į mūsų pakrantę... Tėvas, taip pat išgirdęs šūvius, liepė man niekur neiti iš namų. Pamačiau moterį, bandančią įbėgti į mūsų kiemą per sodo vartelius, bet pastebėjusi mane ji iškart pasuko atgal ir metėsi į gatvę. Pasipylė šūviai ir moteris susmuko. Buvau vis dar mieguistas, įsižiūrėjau į tamsą ir pamačiau begaliniai ilgą koloną apdriskusių žmonių, kurie šūviais buvo raginami eiti toliau. Taip pat mačiau, kaip kai kurie žmonės vis bandė po vieną ištrūkti iš tos kolonos, kaip į juos šaudė ir kaip jie krito ant žemės.“


Atvarę kalinius į Palvininkus, esesininkai susidūrė su nenumatytu pasipriešinimu: gintaro kasyklos kasimo skyriaus viršininkas Landmanas (vok. Landmann) neleido jiems varyti žydų į senąsias gintaro kasimo štolnes ir taip jas paversti masiniu kapu, argumentuodamas, kad taip bus sutrikdytas Palvininkų gyventojų aprūpinimas vandeniu. Vietoj to jis liepė atidaryti įmonės vartus ir suleisti sušalusius kalinius į didelį gintaro kasyklos šaltkalvių cechą, apsaugininkams leido miegoti įmonės kontoroje bei koridoriuose.


Kitą rytą čia pasirodė gintaro kasyklos direktorius Hansas Fejerabendas (vok. Hans Feyerabend) ir pats ėmė vadovauti žydus atvariusiems esesininkams. Yra išlikęs ne vienas liudijimas apie tai, ką jis tada pareiškė: kol jis gyvas, žydams būsią duodama maisto, jis neleisiąs nužudyti nė vieno kalinio, Palvininkai negalintys būti paversti antrąja Katyne. Hansas Fejerabendas įsakė paskersti gyvulių, atgabenti šiaudų, žirnių, duonos, valgyklos darbuotojams nurodė gaminti maistą išvargusiems kaliniams. Gintaro kasyklos direktorius Hansas Fejerabendas buvo tose vietose gerbiamas žmogus. Dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, jis buvo atsargos majoras ir Palvininkų liaudies pašauktinių (vok. Volkssturm) vadas.


Žudikų planams dabar jis tapo nenugalima kliūtimi. Reikėjo kažkaip tą kliūtį pašalinti. Todėl iš Karaliaučiaus saugumo tarnybos jam buvo atsiųstas pranešimas, kad netoliese kariaujančiai vokiečių armijai reikalingas pastiprinimas, ir įsakymas surinkus šimtą liaudies pašauktinių kuo skubiausiai vykti į Kumėnus. Sausio 30 dieną Hanso Fejerabendo vadovaujamas būrys išvyko rytų kryptimi, tačiau nuvykus paaiškėjo, kad ten stovintis dalinys jokios pagalbos neprašė ir nežino, ką su atvykėliais daryti. Hansas Fejerabendas suprato, kad jį įviliojo į spąstus. Paskui draugai rado jo lavoną. Atrodė, lyg jis, apžiojęs savo ginklo vamzdį, būtų pats nusišovęs, tačiau ar tai buvo tikra savižudybė, niekas netyrė.


Kai tik Hansas Fejerabendas su savo vyrais išvyko, Palvininkų burmistras į bendruomenės namus sukvietė tuziną ginkluotų Hitlerjugendo paauglių, tarp kurių buvo ir Martinas Bergau, davė jiems išgerti degtinės ir kartu su trimis esesininkais išsiuntė juos į pajūrį, kur buvo nebenaudojama štolnė. Kitoms Hitlerjugendo grupėms buvo pavesta ieškoti pabėgusių žydų gyventojų namuose ir miške. Jiems buvo leista pasirinkti, ar suradus besislapstančias aukas patiems jas nušauti, ar atiduoti esesininkams. Martinas Bergau savo knygoje rašo:


„Kai mes su mus lydinčiais esesininkais išėjome iš bendruomenės namų, buvo jau beveik tamsu. Tylėdami ėjome link pakrantės kalvų. Kai pasiekėme šiaurinį gyvenvietės pakraštį, pasukome į kairę, į nuošalų keliuką, vedantį prie jau seniai neveikiančios štolnės. Priėjome apleistus jos pastatus, stovinčius ant kalvos pajūryje. Pamačiau ten grupę moterų ir mergaičių, jų buvo gal keturiasdešimt ar penkiasdešimt. Tai buvo pabėgti bandžiusios ir vėl sugaudytos žydės.


Švietė kažkokia blausi lempa, ji menkai teapšvietė vaiduoklišką sceną. Moterys turėjo būti išrikiuotos dviem eilėmis, tad mums buvo paliepta jas į tą rikiuotę suvesti. Esesininkų komandą sudarė kokie šeši ar aštuoni vyrai. Ar jie buvo vokiečiai, ar užsieniečiai, aš nesupratau, nes jie beveik nekalbėjo, o jų įsakymai buvo labai trumpi. Kai visos moterys buvo išrikiuotos, du esesininkai nusivedė pirmąsias dvi moteris už pastato, netrukus iš ten pasigirdo du šūviai. Tai buvo ženklas kitiems dviem budeliams vestis kitas dvi aukas už tamsoje dunksančio pastato, kur vėl pokštelėjo du šūviai.


Aš turėjau stovėti prie pat ilgos eilės galo ir saugoti moterų vorą iš vienos pusės, iš kitos pusės su užtaisytu ginklu jas saugojo mano klasės draugas. Viena moteris pasisuko į mane ir švariausia vokiečių kalba paklausė, ar negalėtų ji per dvi vietas pereiti į priekį, nes paskutinius savo gyvenimo žingsnius ji norinti žengti kartu su savo dukra. Ašarų prismaugtu balsu tai drąsiai moteriai pasakiau taip... Tą motiną, kurios aš niekada nepamiršiu, paskui palydėjau prie jos dukters.“


Kitą, 1945 metų sausio 31 dienos, rytą arklių traukiamu vežimu į Palvininkus buvo atvežtas Hanso Fejerabendo kūnas. Jį pamačiusiems gintaro kasyklos darbuotojams, kuriems išvažiuodamas jis buvo nurodęs toliau rūpintis žydų kaliniais, išgaravo visa drąsa. Trijų tūkstančių suimtųjų likimas vėl atsidūrė esesininkų rankose. Dar tą pačią naktį, iš sausio 31-osios į vasario 1-ąją, per šiaurinius įmonės vartus aukas išvarė žemyn, į Baltijos pakrantę, neva tam, kad iš ten laivais galėtų išgabenti į saugią vietą. Palei apledėjusios jūros krantą kalinius varė tolyn į pietus, ten, kur apie trisdešimt metrų virš jūros lygio išsidėsčiusius Palvininkus nuo kranto skyrė platus miško ruožas ir gyventojai negalėjo matyti to, kas buvo daroma vėliau.


Gerokai išsidriekusią ilgą kalinių koloną ten esesininkai sustūmė į keletą grupių ir, šaudydami iš kulkosvaidžių, varė žmones per ledus į vandenį. Žudikai buvo apsirūpinę žibintais, tačiau tamsoje ir skubėdami sušaudė ne visus. Daug buvo sužeistų, į kai kuriuos kulkos iš viso nepataikė, bet, atsidūrę lediniame vandenyje tarp ledo lyčių, žmonės alpo ir skendo, kiti sužeisti liko gulėti ant kranto ir siaubingai išsikankinę numirė tik po keleto dienų. Paskui Sembos pusiasalio vakarinės pakrantės gyventojai matė daugybę Baltijos jūros bangų skalaujamų lavonų. Viena Palvininkų gyventoja vėliau yra davusi tokius parodymus: „Paskui mes pėsčiomis grįžome į Palvininkus. Bet ėjome ne žmonių bei vežimų prisikimšusiu keliu, o pajūriu. Eiti reikėjo toli ir buvo labai sunku...


Tik po daugelio valandų pasiekėme Palvininkus, bet prieš pat juos, tiksliau, tarp Nodimistės ir Palvininkų, staiga pamatėme ant kranto ir vandenyje gulint daugybę lavonų, iš vandens dar girdėjome gailius riksmus. Man atrodo, kad tie, kurie gulėjo ant kranto, visi jau buvo mirę, tik iš vandens retkarčiais vis pasigirsdavo vienas kitas graudus riktelėjimas... Vanduo prie kranto buvo sušalęs į ledą, toliau bangos supo ledo lytis, o tarp jų – mirusių arba sunkiai sužeistų žmonių kūnus. Dauguma jų buvo apvilkti dryžuotais kalinių drabužiais ir ten buvo daug moterų... Tas vaizdas mane taip sukrėtė, kad aš delnais užsidengiau akis... Paskui greitai nuėjome tolyn, nes negalėjome į tai žiūrėti.“


Gyvų liko vos keletas. Jų sukrečiantys pasakojimai sutampa su nusikaltėlių parodymais. Izraelyje buvo užprotokoluotas toks Zilos Manielevič (lenk. Zila Manielewicz) pasakojimas: „Kai priėjome jūros krantą, buvo jau tamsi naktis. Staiga jis man trenkė šautuvo buože per galvą ir aš nugarmėjau nežinion. Sąmonę atgavau jau vandenyje. Tuo metu jau švito.


Jūros pakrantėje buvo pilna lavonų, per juos dar žirgliojo esesininkai... Paryčiais esesininkai dingo. Tada paaiškėjo, kad tarp mūsų dar liko apie 200 gyvų asmenų. Atsikėlėme ir išropojome į krantą. Takas, kuriuo mus čia naktį atvarė, taip pat buvo pilnas lavonų, o vanduo jūroje raudonas nuo aukų kraujo. Aš ir dar dvi moterys žydės nusivilkome į netoliese esantį kaimą ir pasiekusios pirmąjį namą pasibeldėm į jį. Sužinojom, kad tas kaimas vadinasi Sarginava ir yra visai netoli nuo Palvininkų, o name gyveno vokiečių šeima, pavarde Fosai (vok. Voss).


Paskui atėjo ponas Fosas ir nuvedė mus į palėpę. Netrukus prie Palvininkų priartėjo pirmieji rusų kariuomenės daliniai. Kai vokiečiai juos vėl nustūmė atgal, namų šeimininkas Fosas išvarė mus iš savo palėpės sakydamas, kad jis neketinąs ilgiau šerti žydų moterų. Kai Fosas nuėjo ir likome vienos, prie mūsų priėjo kitas vokietis, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Albertas Harderis (vok. Albert Harder). Jis pažadėjo mus paslėpti. Iš pradžių jis mus slėpė kažkokioje patalpoje, o paskui – virš vištidės tokioje kamarėlėje, kurioje galėjome tik gulėti. Toje kamarėlėje jis slėpė mus maždaug savaitę, kol į kaimą ėmė plūsti vokiečių pabėgėliai iš Klaipėdos krašto. Tada Harderis nusivedė mus į savo namus, jo žmona paruošė mums vonią, išmaudė mus ir davė naujus drabužius. Mūsų dryžuotas kalėjimo drapanas sudegino ji pati. Nuo tada gyvenome tų žmonių namuose ir likome ten tol, kol atėjo Raudonoji armija.“