Leidykla „Briedis“ pristato amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Colino Woodardo knygą „Piratų respublika. Neįtikėtina Karibų piratų istorija“. Daugeliui piratai asocijuojasi su kovomis kardais, lobių žemėlapiais ir aukso pilnomis skryniomis, taip pat su garsiomis dainomis ir iš statinių besiliejančiu romu. Vieni šiuos vyrus laiko paprasčiausiais banditais, o kitiems aukso amžiaus piratai iki šių laikų tebėra nutrūktgalviški narsuoliai.

C. Woodardas savo knygoje pateikia dar negirdėtą ir tikrais faktais pagrįstą pasakojimą apie Karibų jūros piratų gaują, kurios priešinimasis imperialistinei valdžiai paskatino sukilimą visame pasaulyje įsikūrusiose kolonijose.

Knygos autorius Karibų piratų nesmerkia, bet ir neromantizuoja. Jis siekia apie juos papasakoti kuo objektyviau, remdamasis istoriniais šaltiniais. Pasitelkęs biografinį metodą, bando atskleisti įvykių ryšius ir motyvacijas. Rašant šią knygą, jam teko daug laiko praleisti bibliotekose, muziejuose, pačiam apsilankyti daugybėje veiksmo vietų ir konsultuotis su įvairiais specialistais. Tad neišgalvotas nė vienas dialogas.

XVIII a. pradžioje Karibuose viešpatavo tokie garsūs piratų kapitonai kaip Samuelis Bellamy’is (Juodasis Semas), Edwardas Thatchas (Juodabarzdis) ir Charlesas Vane’as. Drauge su kitais piratais – buvusiais jūrininkais, sutarčių susaistytais tarnais bei pabėgusiais vergais – ši Skrajojanti gauja Bahamose įvedė šiurkščią, bet išskirtinę demokratiją. Piratai sugebėjo uždaryti prekybos kelius, atkirsti Europą nuo jos kolonijų Naujajame Pasaulyje ir sukurti tokią laisvės zoną, kurioje tarnai buvo laisvi, juodaodžiai galėjo būti lygiateisiai piliečiai, o lyderiai buvo renkami arba nuverčiami balsuojant. Nors piratavimo aukso amžius truko vos dešimt metų, trumpą šlovės laikotarpį piratų respublika buvo išties sėkminga.

Piratams pavyko sukurti bendrą kultūrą, neatsižvelgiant į skirtingas tautybes, rases, religijas ir net kalbas. Susitikę jūroje piratų laivai dažnai sujungdavo pajėgas ir padėdavo vieni kitiems. Laivams vadovauta demokratiškai: kapitonus rinkdavo balsuodami, laimikį dalydavosi po lygiai, o svarbius sprendimus priimdavo viešoje taryboje. Nors valdžia piratus vaizdavo kaip žiaurias ir pavojingas pabaisas, prievartautojus ir žudikus, daugybė šių pasakojimų buvo tyčia sutirštinti, norint palenkti skeptiškai nusiteikusią visuomenės dalį.

Knygoje „Piratų respublika. Neįtikėtina Karibų piratų istorija“ sužinosite, kokios asmenybės slypi už garsių piratų kapitonų pavardžių, kas skatino piratus elgtis vienaip ar kitaip, kokį vaidmenį aukso amžiuje suvaidino moterys piratės ir kas lėmė piratavimo eros žlugimą.

Intriguojantis ir nuoseklus pasakojimas leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie Karibų piratų gyvenimą ir nuotykius. Skaitytojų vaizduotę dar labiau sužadina ir į piratų laikus nukelia knygos iliustracijos, paįvairinančios išsamius įvykių aprašymus.

Knygos ištrauka

Garbintojai piratus laiko fantastiškais vyrais, kurie buvo pasiryžę susikurti gyvenimą už įstatymo ir valdžios ribų, laisvi nuo darbų ir visuomenės suvaržymų, siekiantys turtų, linksmybių bei nuotykių. Iš jūrų jie dingo prieš tris šimtmečius, tačiau aukso amžiaus piratai iki šių dienų išlieka liaudies didvyriais, o jų gerbėjų yra daugybė. Pagal juos sukurti tokie įžymūs grožinės literatūros personažai kaip kapitonas Hukas, Ilgasis Džonas Silveris, kapitonas Bladas ir Džekas Sperou, kurie mums asocijuojasi su kovomis kardais, ėjimu lenta, lobių žemėlapiais ir aukso bei brangakmenių pilnomis skryniomis.

Kad ir kokios patrauklios būtų legendos, ypač pagražintos Roberto Louiso Stevensono ir Walto Disney’aus, tikroji Karibų piratų istorija žavi dar labiau – tai seniai pamiršta tironijos ir pasipriešinimo istorija, sukilimas jūrose, supurtęs neseniai suformuotos Britanijos imperijos pamatus, sustabdęs transatlantinę prekybą ir skatinęs demokratines idėjas, kurios vėliau tapo svarbiausia Amerikos revoliucijos varomąja jėga. Viso to centras buvo piratų respublika – laisvės zona autoritarizmo laikais.

Piratavimo aukso amžius truko vos dešimt metų – nuo 1715 iki 1725 m., o jam vadovavo dvidešimt ar trisdešimt piratų komodorų ir kelių tūkstančių įgulos narių klika. Beveik visi komodorai pažinojo vieni kitus, nes ranka rankon darbavosi prekiniuose arba piratų laivuose, arba jų keliai susikirsdavo bendroje būstinėje – nenusisekusioje Britanijos kolonijoje – Bahamose. Dauguma piratų buvo anglai ir airiai, bet netrūko ir škotų, prancūzų bei afrikiečių, žinoma, nereikia pamiršti ir kitų tautų atstovų: olandų, danų, švedų, indėnų. Nors jų tautybės, rasės, religijos ir net kalbos skyrėsi, piratai sukūrė bendrą kultūrą. Susitikę jūroje piratų laivai dažnai sujungdavo pajėgas ir padėdavo vieni kitiems, net ir tuo atveju, jei vieną įgulą sudarė daugiausia prancūzai, o kitą – jų tradiciniai priešai anglai. Laivams vadovauta demokratiškai: kapitonus rinkdavo arba nuversdavo balsuodami, laimikį dalijosi po lygiai, o svarbius sprendimus priimdavo viešoje taryboje ir tuo ryškiai skyrėsi nuo diktatoriškų režimų, vyraujančių kituose laivuose. Tuo metu eiliniai jūrininkai negaudavo jokių socialinių garantijų, o piratai Bahamose savo įguloms mokėjo neįgalumo pašalpas.

Piratai egzistavo jau seniai. Jų buvo ir senovės Graikijoje bei Romos imperijoje, taip pat viduramžių Europoje bei valdant Čingų dinastijai Kinijoje. Net ir mūsų laikais piratai terorizuoja pasaulio jūrų kelius, užiminėja krovininius, konteinerių ir net keleivinius laivus, vagia jų krovinius ir neretai netgi žudo jų įgulas. Jie labai skiriasi nuo kaperių – žmonių, kurie per karą plėšė priešų laivus pagal valdžios suteiktus įgaliojimus. Daugelis klysta serą Francisą Drake’ą ir serą Henry’į Morganą laikydami piratais, nes iš tikrųjų jie buvo kaperiai ir plėšikavimu vertėsi visiškai remiami savo valdovų: karalienės Elžbietos ir karaliaus Karolio II. Jie toli gražu nelaikyti nusikaltėliais – abu už tarnybą įšventinti į riterius, o Morganas paskirtas Jamaikos vicegubernatoriumi. Williamas Dampieras, kaip ir daugelis XVII a. pabaigos anglų bukanierių, buvo kaperis. Net prastai pagarsėjęs kapitonas Williamas Kiddas – aukštos kilmės kaperis, kuris piratu tapo atsitiktinai, dėl nesutarimų su Anglijos didžiausios korporacijos – Ost Indijos bendrovės (angl. East India Company) – vadovais.

Aukso amžiaus piratai skyrėsi nuo Morgano kartos bukanierių ir ankstesnių piratų. Kitaip nei bukanieriai, jie buvo pagarsėję nusikaltėliai, kuriuos vagimis laikė visos valstybės, net ir jų pačių šalys. Priešingai nei ankstesni piratai, šie vertėsi šiuo tuo daugiau nei vien paprastais nusikaltimais – tai buvo tikras socialinis ir politinis sukilimas. Jie buvo jūrininkai, sutartimis susaistyti tarnai ir pabėgę vergai, maištaujantys prieš savo engėjus: kapitonus, laivų savininkus ir didžiųjų vergų plantacijų Amerikoje bei Vest Indijoje autokratus.

Prekiniuose laivuose tvyrojo toks didelis nepasitenkinimas, kad dalis piratų užgrobtų įgulų entuziastingai prie jų prisijungdavo. Pažeidžiamas buvo net Karališkasis karinis jūrų laivynas. Kai 1718 m. piratų irštvoje Bahamose su jais susirėmė „HMS Phoenix“, dalis šios fregatos jūrininkų dezertyravo – naktį paslapčiomis išsėlino, kad galėtų tarnauti laivuose su juodąja vėliava. Iš tikrųjų piratų ekspansijai didžiausią pagreitį suteikė dezertyruojantys jūrininkai, o dėl to atsakomybė teko žiauriam elgesiui jūrų laivyne ir prekiniuose laivuose.

Ne visi piratai buvo nusivylę jūrininkai. Nemažai pabėgusių vergų migravo į piratų respubliką, nes buvo kalbama, kad piratai puldinėja laivus, kuriais plukdomi vergai, o daugelį ten esančių priimdavo kaip lygiateisius savo įgulos narius. Aukso amžiaus klestėjimo laikotarpiu buvo įprasta, kad ketvirtį ar net didesnę piratų laivo įgulos dalį sudarė pabėgę vergai, be to, keli mulatai iškilo tiek, kad tapo visaverčiais piratų kapitonais. Ši laisvės zona kėlė grėsmę Bahamas supančioms vergų plantacijų kolonijoms. 1718 m. Bermudų gubernatorius pranešė: „Pastaruoju metu negrai tapo tokie įžūlūs ir nepagarbūs, kad turime pagrindo manyti, jog jie gali sukilti [prieš mus ir] baiminamės, kad prisidės prie piratų.“

Tarp piratų pasitaikė ir politiškai motyvuotų. Aukso amžius prasidėjo staiga, netrukus po karalienės Anos Stiuart mirties, kurios įbroliui ir įpėdiniu turinčiam tapti Jokūbui Stiuartui neleista užimti sosto dėl to, kad jis katalikas. Naujasis Anglijos ir Škotijos karalius, protestantas Jurgis I buvo tolimas mirusios karalienės pusbrolis, Vokietijos princas, kuriam Anglija nelabai rūpėjo, jis net nemokėjo kalbos. Daugybės britų, tarp jų ir būsimų piratų, manymu, šis faktas nepriimtinas, todėl jie liko ištikimi Jokūbui ir Stiuartų dinastijai. Keliems ankstyvojo aukso amžiaus piratams pradėti veiklą padėjo Jamaikos gubernatorius, kuris greičiausiai tikėjosi pasinaudoti jais kaip nuosavu sukilėlių jūrų laivynu vėliau turinčiame įvykti sukilime prieš karalių Jurgį. Kennetho J. Kinkoro iš „Expedition Whydah“ muziejaus Provinstaune, Masačusetse, teigimu, „jie nebuvo paprasti, vien alkoholio statines tuštinantys banditai“.

Piratų gaujų veikla Bahamose buvo ypač sėkminga. Klestėjimo laikais joms pavyko atskirti Britaniją, Prancūziją ir Ispaniją nuo šioms šalims priklausančių kolonijų Naujajame Pasaulyje, užkirsti prekybos kelius, prislopinti vergų tiekimą į cukraus plantacijas Amerikoje ir Vest Indijoje, taip pat sutrikdyti informacijos srautą tarp žemynų. Karališkasis laivynas ne tik negebėjo pagauti piratų, bet ir apskritai bijojo su jais susidurti. Nors dvidešimt pabūklų turinti fregata „HMS Seaford“ buvo paskirta saugoti Pavėjinių salų, jos kapitonas pranešė, kad jam „gresia būti nugalėtam“, jei plauktų prieš piratus. Iki 1717 m. piratai įgijo tiek galios, kad kėlė pavojų ne tik laivams, bet ir ištisoms kolonijoms. Jie užėmė britų avanpostus Pavėjinėse salose, kėsinosi įsiveržti į Bermudas ir blokavo kelią į Pietų Karoliną. Per tą laiką dalis jų sukaupė stulbinamus turtus, už kuriuos nusipirko prekybininkų, plantatorių ir net pačių kolonijų gubernatorių palankumą.

Valdžia piratus vaizdavo kaip žiaurias ir pavojingas pabaisas, prievartautojus ir žudikus, kurie užsigeidę žudė vyrus ir savo malonumui kankino vaikus, tiesa, tarp jų pasitaikydavo ir tokių. Tačiau daugybė šių pasakojimų tyčia sutirštinti, norint palenkti skeptiškai nusiteikusią visuomenės dalį. Laivų ir plantacijų savininkų Šiaurės bei Pietų Amerikoje siaubui, daugybė eilinių kolonistų piratus laikė liaudies didvyriais. Cottonas Matheris, ryškiausias Masačusetso puritonų dvasininkas, tūžo dėl to, kad piratus stipriai palaikė „nuodėmingieji“ Bostono prasčiokai. 1718 m. Pietų Karolinos valdžiai rengiantis teisti piratų gaują, jos šalininkai padėjo iš kalėjimo pabėgti piratų vadui ir beveik perėmė sostinės Čarlstono valdymą. „Žmonės yra linkę palaikyti šiuos žmonijos kenkėjus, nes viliasi dalytis jų neteisėtai įgytais turtais“, – tais pačiais metais skundėsi Virdžinijos gubernatorius Alexanderis Spotswoodas ir pridūrė, kad jo kolonijoje „daugybė piratų šalininkų“.