„Vėžio kodas“ – knyga apie vėžio biografiją (+ knygos ištrauka)

„Vėžio kodas“ – knyga apie vėžio biografiją (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato tarptautinių bestselerių „Diabeto kodas“ ir „Nutukimo kodas“ autoriaus dr. Jasono Fungo knygą apie vėžio biografiją „Vėžio kodas“.


Ši knyga – tai vėžio istorijos tyrinėjimai. Joje nebandyta rasti metodų, kaip išgydyti vėžį. Šiuo metu dažniausiai tai vis dar neįmanoma. Tikslas – pateikti be galo įdomios kelionės kroniką, kuri leido suprasti didžiausią žmogaus ligų paslaptį. Turbūt tai pati keisčiausia ir įdomiausia istorija moksle. Kas yra vėžys? Kaip jis vystosi?


Per pastaruosius šimtą metų vėžio supratimas patyrė tris didžiulius pasikeitimus. Iš pradžių manėme, kad vėžys – tai liga, kurią sukelia perteklinis augimas. Tai tiesa, bet nepaaiškina, kodėl vėžys auga. Vėliau supratome, kad vėžys vystosi dėl besikaupiančių genetinių mutacijų, kurios sukelia perteklinį augimą. Tai taip pat tiesa, bet nepaaiškina, kodėl kaupiasi genetinės mutacijos. O visai neseniai atsirado visiškai naujas vėžio supratimas. Vėžys – tai liga, nepanaši į jokią kitą žmogaus ligą. Tai – ne infekcija. Ir ne autoimuninė liga. Taip pat ir ne kraujagyslių liga. Tai ne liga, kurią sukelia toksinai. Vėžys vystosi iš mūsų pačių ląstelių, tačiau galų gale virsta tarsi svetima rūšimi. Pasitelkus šią paradigmą, sukurti nauji vaistai, kurie pirmą kartą gali nutraukti šį „apkasų“ karą.

REKLAMA


Esminis šios knygos klausimas – kas normalias organizmo ląsteles paverčia vėžinėmis, kurios atsiranda pas tam tikrus žmones esant tam tikroms situacijoms, bet neatsiranda pas kitus? Kitaip tariant, kas sukelia vėžį?


Dr. Jasonas Fungas siūlo revoliucingai naują požiūrį į šią agresyvią, dažnai mirtiną ligą, paaiškindamas, kokia tai liga, kaip ji pasireiškia ir kodėl taip sunku gydyti. Šiame susimąsti priverčiančiame pasakojime pateikiama daug medicininės bendruomenės klaidingų žingsnių vėžio mokslinių tyrimų srityje, o ypač susitelkimą į genetiką, pamirštant sąlygas, kuriomis vėžys gali nekliudomas tarpti.


Dr. J. Fungas pateikia naują paradigmą, kaip susidoroti su vėžiu, ir rekomendacijų, kurios padės mums šiai pavojingai sėklai sukurti priešišką dirvą. Viena šių strategijų – protarpinis nevalgymas, kurio metu sumažėja gliukozės ir insulino koncentracijos kraujyje, be to, insulino išsiskyrimą skatinančio maisto, tokio kaip cukrus ir perdirbti angliavandeniai, atsisakymas.

REKLAMA


Šimtus metų vėžys vaizduojamas kaip svetimas įsibrovėlis, kurio negalime sustabdyti. Jei pakeisime požiūrį į vėžį ir suprasime jį kaip savo sveikų ląstelių sukilimą, galų gale perimsime jo kontrolės vadžias į savo rankas. Vėžio sėkla gali glūdėti kiekviename iš mūsų, tačiau gebėjimas pakeisti dirvą šiai sėklai – mūsų pačių rankose.


Knygos ištrauka


Vėžį gali sukelti beveik bet kuris subletalus ilgalaikis pažeidimas. Vienas akivaizdžiausių šio principo pavyzdžių – būklė, vadinama Baretto stemple. Dažniausiai šį sutrikimą sukelia gastroezofaginio refliukso liga (GERL), taip pat vadinama tiesiog refliuksu ar rėmeniu. Paprastai skrandžio rūgštis lieka skrandyje ir nepatenka į stemplę. Skrandžio gleivinė atspari stiprių rūgščių poveikiui, tačiau stemplės – ne. Kai skrandžio rūgštis patenka į stemplę, jos gleivinė pažeidžiama, jaučiamas rėmens skausmas. Ilgainiui stemplės gleivinė pasikeičia ir tampa panašesnė į skrandžio bei žarnyno gleivinę. Šis procesas vadinamas metaplazija.


Baretto stemplė yra vienas ikivėžinių susirgimų. Pastaraisiais dešimtmečiais šios sutrikimo dažnis auga. Per metus stemplės vėžys vystosi maždaug 0,3 proc. pacientų, turinčių šį sutrikimą, o tai daugiau nei penkis kartus dažniau nei pacientams su nepakitusia stemple. Svarbiausias GERL ir Baretto stemplės rizikos veiksnys – nutukimas.



Šiuo atveju vėžį sukeliantis veiksnys yra skrandžio rūgštis, visiškai normalus organizmo skystis, kai jis yra tinkamoje vietoje. Jei skrandžio rūgštis yra skrandyje – viskas gerai. Jei skrandžio rūgštis yra stemplėje – nieko gero, nes lėtinis subletalus ląstelių pažeidimas galų gale gali sukelti vėžį.


Visi žinomi kancerogenai (tabako dūmai, asbestas, suodžiai, spinduliuotė, H. pylori ir virusai) – lėtiniai subletalūs dirgikliai. Ironiška, bet kai kurie vėžio gydymo metodai taip pat sukelia ilgalaikį sudirginimą, todėl gali sukelti vėžį. Chirurginės operacijos – seniausias žinomas vėžio gydymo metodas. Tačiau vėžys operacijos vietoje gali ataugti, net ir tuomet, jei išpjautų audinių kraštuose nesimatė naviko pėdsakų. Operacijos trauma sukelia lėtinį uždegimą ir žaizdos gijimą, o tai paskatina vėžio atsinaujinimą. Kai kuriais atvejais vėžys gali atsinaujinti ir nesusijusios traumos vietoje. Vienas pacientas stipriai krisdamas nusibrozdino odą. Po dviejų mėnesių jam diagnozavo plaučių vėžį, kuris metastazavo į buvusios traumos vietą. Šis fenomenas vadinamas uždegiminiu onkotaksiu.


Radioterapija sudegina vėžines ląsteles. Gana didelės jos dozės gali veiksmingai išgydyti vėžį. Tačiau pats gydymas sukelia lėtinį subletalų ląstelių pažeidimą ir gali būti kancerogeniškas. Apskaičiuota, kad antriniai vėžiai vystosi 13 proc. krūties vėžiu sergančių pacienčių, o pagrindinis rizikos veiksnys – radioterapija.16


Chemoterapiniai preparatai – taip pat gerai žinomi kancerogenai. Tokie chemoterapijai skiriami vaistai kaip chlorambucilas, ciklosporinas, ciklofosfamidas, melfalanas, alkilinantys preparatai ir tamoksifenas priklauso 1 grupės kancerogenams. Imuninę sistemą slopinantis ir tokioms autoimuninėms ligoms kaip vaskulitas ar reumatoidinis artritas gydyti naudojamas vaistas ciklofosfamidas keturis kartus padidina kai kurių vėžių riziką.

REKLAMA


Dabartiniai standartiniai vėžio gydymo metodai primena senovines grėsmes gyvybei: spinduliuotė (Žemė iki ozono sluoksnio susidarymo), nuodai ir antimetabolitai (mitybos iššūkiai ir protarpinis badavimas). Vienaląstėms ląstelėms tokios grėsmės gerai žinomos ir jos turi veiksmingus mechanizmus, kaip jų išvengti ir klestėti. Tai paaiškina, kodėl vėžio paradigma 1.0 grįsti gydymo metodai tokie neveiksmingi.


Nors kancerogenezė – galinga jėga, organizmo priešvėžiniai gynybos mechanizmai taip pat stiprūs. Daugialąsčiai išvystė daug vėžį slopinančių mechanizmų, kurie palaiko organizme tvarką. Tarp jų yra apoptozė (kontroliuojama ląstelės mirtis), DNR taisymo mechanizmai, DNR priežiūra, epigenetinės modifikacijos, ribotas ląstelių pasidalijimų skaičius (Hayflicko riba), telomerų trumpėjimas, audinių architektūra ir imuninės sistemos priežiūra. Paprastai šių gynybinių mechanizmų prieš tamsiąsias jėgas pakanka, kad vėžys nesivystytų. Tačiau jei aplinkos veiksniai lemia postūmį link vienaląsčių pranašumo, gali susidaryti vėžys.


Ilgai manėme, kad vėžys – tam tikra atsitiktinė genetinė klaida. Klaida, kuri pasitaiko visiems gyvūnams ir nepriklausomai vystosi milijonams žmonių, susergančių vėžiu? Vėžį vargu ar galime pavadinti klaida. Iš tiesų tai galiausiai ištvėrusi visus išbandymus ir išlikusi ląstelė. Kai visi aplink miršta, vėžys išlieka, nes jis yra esminė ląstelės savybė išgyventi bet kokia kaina. Vėžys nėra atsitiktinumas ir jis nėra kvailas. Jis išvystė tuos ginklus, kurių reikia išlikti.


Šis modelis atitinka žinomus faktus apie vėžį geriau už visas ligšiolines paradigmas. Neabejotinai, tai dar ne paskutinis žodis vėžio tema ir nereikėtų taip manyti. Ne visos šios prielaidos – jau įrodyti faktai. Visada liks daug su vėžiu susijusių nežinomybių, tačiau tikiu, kad ši naujoji paradigma – milžiniškas ir sėkmingas žingsnis į priekį, kuris paaiškina daug vėžio paslapčių.
Kaip vėžys gali apimti bet kurią kūno dalį?

REKLAMA


Daug ligų nusitaiko tik į vieną organų sistemą. Hepatitas pažeidžia kepenis, bet ne pėdas. Alzheimerio liga puola smegenis, bet ne širdį. O vėžys gali užpulti kiekvieną organizmo ląstelę. Kodėl? Nes kiekvienoje organizmo ląstelėje glūdi vėžio sėkla.


Kiekviename vėžyje turi susidaryti šimtai ir tūkstančiai mutacijų, kol jis iš normalios ląstelės transformuojasi į vėžinę. Jei mutacijos vyktų po vieną, tai užtruktų šimtmečius, o gal net ir tūkstančius metų. Atavizmo teorija puikiai paaiškina, kodėl vėžys toks dažnas: vėžio užuomazga glūdi kiekvienoje mūsų organizmo ląstelėje nuo pat pradžių. Mums nereikia nieko kurti; tereikia atskleisti užslėptas savybes.


Vėžys – galutinė ląstelės kova už išlikimą. Šį galingą priešą suformavo pati galingiausia iš visų žinomų biologinių galių – evoliucija.


Vėžys – visur tykantis pavojus, nes jo sėklos glūdi kiekvienoje ląstelėje kiekviename daugialąsčiame organizme. Kaip ir senėjimo, jo niekuomet iš tiesų negalėsime išnaikinti, tačiau pakeisti lemtingą tikimybę įmanoma.


1981-aisiais JAV Kongreso Technologijų vertinimo biuras paprašė žymaus vėžio epidemiologo sero Richardo Dollo ir pagarsėjusio medicininės statistikos profesoriaus sero Richardo Peto iš Oksfordo universiteto įvertinti žinomas svarbiausias vėžio atsiradimo priežastis. Jų ypač svarbus 117 puslapių dokumentas buvo atnaujintas 2015-aisiais, o jame autoriai pripažino, kad pradiniai vertinimai, „bendrai paėmus, išliko teisingi visus 35 metus.“


Tabakas buvo ir vis dar išlieka svarbiausia vėžio priežastis. Rūkymo dažnis Jungtinėse Valstijose labiausiai išaugo septintajame dešimtmetyje, šiuo metu vis dar rūko 20 proc. visos suaugusiųjų populiacijos, tabakas sudaro maždaug trečdalį visų žinomų vėžio atsiradimo priežasčių.


Mitybos veiksniai, tarp kurių yra nutukimas ir fizinio aktyvumo stoka, labai nedaug nutolusi antroji pagal dažnį priežastis, sudaranti 30 proc. vėžio atsiradimo priežasčių, nors spėjama, kad ši rizika gali siekti ir iki 60 proc. Akivaizdu, kad ryšys tarp mitybos ir vėžio yra vienas svarbiausių, tačiau lieka klausimas: kokie specifiniai mitybos veiksniai sukelia vėžį? Nustatyti tikslias sąsajas be galo sunku. Ar tai kokių nors vitaminų trūkumas? O gal mums trūksta kokių nors būtinų apsauginių veiksnių? Ar problema kyla dėl kokios nors medžiagos pertekliaus maiste, ar dėl trūkumo?


Legendinis airių chirurgas Denisas Burkittas dar 1973-iaisiais pastebėjo, kad „moderniai vakarietiškai civilizacijai būdinga daug labai svarbių ligų“. Šių ligų, tarp kurių – širdies kraujagyslių ligos, nutukimas, 2 tipo diabetas, osteoporozė ir kai kurių formų vėžys, nebuvo Afrikos populiacijose, kurios gyveno pagal tradicinius papročius. Toks dažnas Vakarų pasaulyje storosios žarnos vėžys buvo beveik nežinoma liga tose afrikiečių populiacijose, kurias gydė Burkittas. Tačiau tarp vakarietišką gyvenseną perėmusių afrikiečių storosios žarnos vėžio dažnis išaugdavo, todėl negalima buvo teigti, kad tai tik genetikos problema. Tarp pagrindinių įtariamųjų buvo mityba, tačiau kuris jos komponentas – tikrasis kaltininkas?


Tradiciniame afrikiečių racione daug skaidulų, labai daug. Jos itin padidina išmatų tūrį, todėl afrikiečiai tuštinasi dažnai ir gausiai. Dėl perdirbtų grūdų paplitimo vakarietiškame racione skaidulų mažai, nes perdirbant iš grūdų pašalinamos natūralios skaidulos. Koks rezultatas? Vakariečiai tuštinasi rečiau ir ne taip gausiai.


Skaidulos – nevirškinamos augalinio maisto dalelės; jos gali būti tirpios vandenyje ir netirpios. Abiem atvejais organizme jos nėra absorbuojamos, todėl padidina išmatų tūrį. Visa tai apibendrinęs Burkittas padarė išvadą, kad gausus skaidulų tradicinis afrikiečių racionas saugo nuo storosios žarnos vėžio. Gali būti, kad reguliariai tuštinantis žarnynas išsivalo ir jame nesikaupia gendantis ir pūvantis maistas, kuris gali pasižymėti kancerogeniškumu. Dėl didelio išmatų tūrio afrikiečiai dažnai tuštinasi ir išvalo žarnyną. Mintis, kad reikia valgyti daugiau skaidulų, buvo priimta entuziastingai, nes tai – lengvas būdas pagerinti sveikatą ir sumažinti vėžio riziką.


Atrodė, kad tai velniškai gera hipotezė. Tačiau pirmieji tyrimai, kuriuose tirti tokie ikivėžiniai susirgimai kaip adenomos arba polipai, daug vilčių nesuteikė. Paskutiniojo dešimtmečio viduryje dviejuose didelės apimties klinikiniuose tyrimuose, Toronto polipų prevencijos tyrime ir Australijos polipų prevencijos projekte, nenustatyta jokios skaidulų vartojimo naudos sveikatai.


1999-aisiais slaugytojų sveikatos tyrime, kuris truko net šešiolika metų ir kuriame ištirta daugiau kaip 16 000 moterų, nustatyta, kad didelis skaidulų kiekis maiste nesumažina ikivėžinių adenomų rizikos. Taip, tuštinimąsi jos pagerina, tačiau vėžio rizikos nesumažina. Buvo ir dar prastesnių rezultatų. Atsitiktinių imčių kontroliuojamame tyrime – manoma, kad tokie tyrimai yra auksinis eksperimentinės medicinos standartas – 1 303 pacientams buvo skirta arba įprastinė dieta, arba mažau riebalų ir daug skaidulų, vaisių bei daržovių turinti dieta. Pastaroji grupė vartojo net 75 proc. daugiau skaidulų ir 10 proc. mažiau riebalų nei standartinės dietos grupė. Deja, vėžio prevencijos požiūriu šios mitybinės intervencijos buvo visiškai bevertės. Taip, skaidulos užtikrina geresnį tuštinimąsi, tačiau neapsaugo nuo storosios žarnos vėžio.


Daug maistinių skaidulų maiste neapsaugo nuo storosios žarnos vėžio. Turbūt apsaugo kuris nors kitas arba kiti mitybos ar gyvensenos veiksniai, kuriais skiriasi afrikiečių ir europiečių populiacijos. Toli šiaurėje gyvenantys ir tradicinių papročių besilaikantys inuitai valgo labai mažai arba visai nevartoja skaidulų, nes tame regione augalinio maisto labai mažai. Tačiau tarp jų storosios žarnos vėžys taip pat labai retas. Storosios žarnos vėžys nėra paprasčiausia liga dėl skaidulų trūkumo, todėl kai valgome daugiau skaidulų, dar nereiškia, kad sumažės tikimybė susirgti vėžiu. Velniai griebtų!


Kitas įtariamasis buvo maistiniai riebalai, ypač sotieji. Kažkokių ypatingų priežasčių įtarti, kad maistiniai riebalai sukelia vėžį, nebuvo. Galų gale žmogus jau tūkstančius metų vartoja riebalus, tarp kurių – ir sotieji gyvūninės kilmės riebalai (pavyzdžiui, mėsa, pieno produktai), ir augaliniai riebalai (pavyzdžiui, kokosų ar alyvuogių aliejus). Pagal tradicinius papročius gyvenančiose bendruomenėse riebalų neretai suvartojama daug. Inuitai valgo banginius ir ruonių taukus. Pietinės Ramiojo vandenyno dalies salų gyventojai valgo daug kokosų, kuriuose taip pat gausu sočiųjų riebalų. Nė viena iš šių daug riebalų vartojančių populiacijų nepasižymi didesniu širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ar nutukimo dažniu. Nebuvo jokių įrodymų, kad riebalai pasižymi kancerogeniniu poveikiu. Kodėl apskritai kilo tokia mintis?


Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo dešimtmečio pabaigos visus buvo apėmusi isteriška riebalų baimė. Po Antrojo pasaulinio karo iš pažiūros sveiki vidutinio amžiaus vyrai ėmė vis dažniau patirti miokardo infarktą. Niekas nežinojo, kodėl. Kai miokardo infarktas ištiko prezidentą Eisenhowerį, ši liga staiga tapo pačia svarbiausia tų laikų medicinos tema. Tuo metu nutukimas, 2 tipo diabetas ir fizinio krūvio stoka dar nebuvo pagrindinės sveikatos sutrikimų problemos. Kas kaltas?


Svarbiausias gyvensenos pokytis nuo XX amžiaus pradžios iki penktojo dešimtmečio buvo ne mityba, o cigarečių rūkymas, kuris ypač paplito po Antrojo pasaulinio karo. Ryšys tarp tabako ir ligų ilgus dešimtmečius buvo slepiamas, nes tabako kompanijos įnirtingai neigė, kad šis įprotis gali sukelti širdies, plaučių ligas ir vėžį. Iš tiesų septintajame dešimtmetyje gydytojai ramiai sau pūtė dūmą kartu su kitais savo kartos atstovais.


Žinomas mitybos specialistas dr. Ancelas Keysas nurodė, kad riebalai – širdies ligas sukeliantis piktadarys. Tai niekuomet neatrodė logiška. Gausioje išteklių šalyje gyvenantys amerikiečiai visuomet valgė daugiau gyvūninės kilmės riebalų nei bet kas kitas pasaulyje. Didžiuliai Vidurio rytų dirbamosios žemės plotai aprūpindavo maistu didžiulius Teksaso gyvulių ūkius. Amerikiečiai visuomet valgė daug jautienos ir pieno. Net ir paviršutiniškai žvelgiant sunku suprasti, kaip galima buvo pamanyti, kad didelis riebalų kiekis maisto racione lemia didesnį širdies ligų dažnį. Riebalų suvartojimas nepadidėjo, o širdies kraujagyslių ligų dažnis augo pavojingu greičiu.