„Paskutinis Hitlerio šauktinis“ – autentiška banali karo kasdienybės istorija (+ knygos ištrauka)

„Paskutinis Hitlerio šauktinis“ – autentiška banali karo kasdienybės istorija (+ knygos ištrauka)


Baigiantis Antrajam pasauliniam karui dalis paskutinių nacių šauktinių buvo vaikai. Vienas tokių – 1928 m. Hamburge gimęs Günteris Lucksas, iš kurio karas jau atėmė vaikystę, o berniukiškus žaidimus pakeitė Hitlerjugendo mokymai ir rikiuotės. 1944-ųjų pabaigoje šešiolikmetis Günteris išsiunčiamas į karinius mokymus, po kurių ant žasto ištatuiruotas priklausymą Waffen-SS reiškiantis ženklas pavagia ir jo jaunystę.


1945 m. kovą, prieš pat karo pabaigą, jis išsiunčiamas į SS 12-osios tankų divizijos „Hitlerjugend“ Bohemijos kovos grupę ir kartu su tokiais pat žaliais bendraamžiais lyg patrankų mėsa išvežamas į frontą prie Vienos. Sužeistas Günteris patenka į sovietų nelaisvę. Taip prasideda jo penkerius metus užtrukusi odisėja po okupuotų Baltijos respublikų ir Rusijos lagerius – iš viso vienuolika įkalinimo vietų.


Dėl vaikiškos išvaizdos Vaikėzu vadinamam G. Lucksui, galima sakyti, pasiseka: jo gabumai kalboms, muzikalumas, sumanumas padeda ištverti žiaurią lagerių kasdienybę, sunkų darbą ir visur atrasti bičiulių, net tarp kalinių prižiūrėtojų rusų. Paskutinėje savo tremties stotelėje Tušine jis patiria pirmąją didžiąją meilę rusų merginai, dėl kurios net nori pasilikti Sovietų Sąjungoje.

REKLAMA


Į Hamburgą jis grįžta kartu su paskutiniais Tušino lagerio kaliniais – tik 1950-ųjų pradžioje, praradęs bet kokį patriotinių žygių troškimą.


„Mane ypač sužavėjo jo tiesumas. Be jokio pykčio ar pasiteisinimo. Apie tos kartos asmeninę kaltę rašyta daug. Ar jie galėjo pasipriešinti nacių sistemos režimui? Ar smerktinas ano meto jaunimo elgesys? Günterio Luckso prisiminimai aiškiai parodo, kad kare dalyvavusių jaunuolių karta – ji užaugo ir socializavosi nacionalsocialistinėje valstybėje – buvo kankinama dilemos ir turėjo nedaug galimybių ištrūkti iš sistemos gniaužtų. Jie Hitlerio pradėtą karą pralaimėjo triskart. Sumokėjo vaikyste, kurią iššvaistė žygiuodami apsivilkę kareiviškas uniformas. Kare – prastai apmokyti ir sufanatizuoti – kaip patrankų mėsa nukraujavo itin. O po karo, tuo metu, kai Vermachto kariai ir ligoniai buvo paleisti anksčiau, priklausę Waffen-SS ilgiau už visus kitus vargo Sąjungininkų lageriuose. (...)

REKLAMA


Stiprioji knygos pusė – išsamus ir autentiškas banalios karo kasdienybės aprašymas: pavogtos jaunystės dvejonės, baimė ir viltys, belaisvių išgyvenimai ir mirtis. Kaipgi galėjo atsitikti, kad visa karta pasidavė fanatiškoms nusikaltėliško režimo idėjoms? Šis naujausiųjų laikų istorijos klausimas man seniai nedavė ramybės. Net po trejų metų darbo su Günterio Luckso prisiminimais aiškaus atsakymo neturiu“, – sako šios knygos bendraautorius Haraldas Stutteʼė – istorikas, dienraščio „Hamburger Morgenpost“ politinis redaktorius ir įvairių kelionių žurnalų autorius.


Būtent į jo rankas pateko G. Luckso redakcijai atsiųstas storas vokas, į kurį buvo sudėti tiesūs ir jautrūs kadais buvusio vaiko, įsprausto į Waffen-SS uniformą ir kelioms savaitėms išsiųsto į beprasmį karą, siaubingą karą, prisiminimai.


Knygos „Paskutinis Hitlerio šauktinis“ ištrauka


Dukart iškviestas kelionei namo ir dukart sugrąžintas atgal į lagerį, tvirtai nusprendžiau: trečią kartą to žaidimo nebežaisiu! Velniop tuos transportus! „Verčiau iki gyvenimo pabaigos likti tame prakeiktame rusų lageryje, negu dar kartą būti taip pažemintam“, – pasakiau draugams. Galvojau ir apie tai, kad už neteisybę man buvo net atlyginta: jei būčiau išvykęs namo, 1949-ųjų pavasarį nebūčiau sutikęs Valios.



Vis tebesvarsčiau, ar nepasilikus Maskvoje, jei galėčiau pasimatyti su Valia. Bičiuliai kalbėjo, kad aš išprotėjau. Sakė, kad jausmai kada nors išblės. Tokia jau ta pirmoji meilė.


1949 metų gruodžio vidury lageryje mūsų beliko maždaug šimtas. Būrys kvailių, taip sakant. Pasigirdo kalbų, kad artimiausiomis dienomis išleis ir mus. Nelabai tuo tikėjau.


Juk mus visus siejo viena: buvome „probleminiai atvejai“, kuriems nuolat teko matyti, kaip išvyksta kiti. O ką galėjai žinoti, ko prisigalvos rusai, kad užvilkintų mūsų išvykimą.


Tačiau galiausiai tapo aišku, kad nežinia netruks amžinai, kada nors vis tiek išvyksime namo. Juk nori nenori į pokario Europą vis tiek turėjo sugrįžti įprastinis gyvenimas!


Kas mūsų laukia Vokietijoje, neįsivaizdavau. Naujienos Maskvoje buvo tik juodos ir baltos: Vakaruose viskas blogai, Rytų Vokietija – rojus žemėje. Tik laiškai ir siuntiniai, kuriuos gaudavome iš tėvynės, bylojo ką kita.


Išaušo dar viena gruodžio 24-oji, penktosios mano Kalėdos nelaisvėje. Kitoje gatvės pusėje prie pagrindinio gamyklos pastato stovėjo prekiniai vagonai. Nebuvo jokios abejonės, kad rengiamas naujas transportas – mūsų transportas!


Šįkart jis tikrai turėjo būti skirtas mums, „probleminiams atvejams“, nes kitų draugų beveik nebeliko. Mums liepė susikrauti daiktus. Apsisukom lyg vijurkai. Dar kartą, paskutinį kartą, perėjau lagerį. Net su lageriu ir nelaisve Maskvoje atsisveikinti nebuvo lengva, jutau keistą ilgesį. Tušine praleidau dvejus metus. Tikriausiai nė vienas iš nelaisvės draugų nejuto to, ką jutau aš, juk čia, Maskvoje, patyriau ypatingą dalyką. Galvojau apie Valią. Greitai mus skirs tūkstančiai kilometrų – tarsi gyventume skirtingose planetose.

REKLAMA


Net mus, belaisvius, pasiekė žinia, kad santykiai tarp Rytų ir Vakarų labai atšalo. Gyvenome šimtmečio, kuriame Europos tautos buvo kariavusios dukart, vidury. Trečiojo karo grėsmė anuomet buvo gana didelė. Mudu su Valia buvome pasmerkti gyventi skirtingose geležinės uždangos pusėse, dėl kurios 1946 metais Fultone pirmą kartą įspėjo britų premjeras Winstonas Churchillis, o ši sąvoka jau kurį laiką skambėjo Vakarų pasaulio žiniasklaidoje.


Perėjau ištuštėjusias patalpas, graudžiai jaudinančią teatro salę. Užlipęs ant scenos pastačiau nuverstą kėdę, kurią mėgo puikusis muzikantas iš Saksonijos Gerhardas
Moogas, ir ant jos prisėdau. Paskui nužingsniavau į pagrindinį pastatą. Dirbo tik keli lagerio valdžios pareigūnai. Apačioje, didžiojoje virtuvėje, buvo tuščia. Abu katilai, kuriuose mums virė sriubą, buvo atšalę. Ant krosnies kamino gulėjo mūsų katė, kuri murkdama mane pasveikino. Katę laikė tam, kad atbaidytų peles. Kažin koks bus jos likimas? Tikriausiai sulaukės.


O tada su išgąsčiu pajutau, kad man ir vėl kyla karštis. Mano „suvenyras“ iš miško lagerio prie Salaspilio. Kone puoliau į paniką. Kad tik nesusirgčiau, galvojau. Krečiamas šalčio nusvirduliavau atgal į surinkimo vietą, kurioje pamažu rinkosi mūsų būrelis. Nesusidarė nė šimto vyrų, kuriuos rusų seržantas nuvedė per gatvę į gamyklos pastatą. Iš lagerio išėjome pro apleistą sargybos postą. Paskutinį kartą perskaitėme užrašą didžiulėmis raidėmis: „Pod znamenem Lenina, pod voditelstvom Stalina – vperiod k komunizmu!“ „Gal ir taip, – pakomentavo bičiulis Knolle’ė iš Berlyno, – bet pirmiausia parvažiuokime namo, tiesa?“


Iš mano draugų, be Knolle’ės, tebuvo tik Edgaras. Kodėl Edgaras buvo vienas iš tų belaisvių, kuriems kaip ir man Tušino lageryje teko pasilikti iki jo egzistavimo pabaigos, nežinau.

REKLAMA


Waffen-SS jis niekada nepriklausė. Galbūt lagerio vadovams rusams dėl organizacinių talentų ir belaisvių pagarbos jis atrodė nepakeičiamas.


Be jokių formalumų sulipome į abu vagonus. Iš lauko užšovė duris. Kaip anąkart, prieš ketverius su puse metų, pagalvojau.


Ir paskutinį kartą šmėstelėjo abejonė: o kas, jei ir vėl nugabens į kitą Sovietų Sąjungos lagerį? Gal mūsų lagerį tik panaikino? Gal „probleminius atvejus“ iš visų lagerių suveš kur nors kitur? Galbūt galiausiai vis dėlto išveš į Sibirą?


Tamsa, šaltis, Kalėdų nostalgija kėlė nepasitikėjimą. Paskutinį kartą bijojome. Pirmasis kelionės etapas truko vos ilgiau nei pusvalandį. Atvažiavome į Maskvos Baltarusijos stotį. Sėdėjome tuščioje keleivių salėje ant šaltų akmeninių grindų ir pusę nakties laukėme. Knolle’ė bandė mus pralinksminti, Berlyno šnekta čiauškėdamas: „Žinokit, aš džiaugiuosi, kad gyvenu amerikonų sektoriuje. Amerikonai išradingi, tai rodo daugybė baltų skardinių „Oscar Meyer“ iš Čikagos, kurios mėtosi visur. Amerikoj viskas automatizuota. Galvijus suvaro, paskerdžia, perdirba, viskas konvejeriu. O per kitas duris išneša gatavas skardines. Dabar, kai rusams skardinės nebereikalingos, amerikonai sumeta jas į didžiulį piltuvą, įjungia konvejerį atgal ir galiausiai iš jo išlipa galvijai.“ Taip pliurpė pusę nakties. Paskui, apie trečią valandą, turėjome eiti prie atsarginių bėgių. Būrį išskirstė pagal regionus. Turėjome atsisveikinti su Knolle. Prieš įlipdamas man ir Edgarui sušuko:


„Likit sveiki, bičiuliai. Įveiksime ir likusį kelio galą!“


Įlipome į keleivinį traukinį, kuris netrukus atvežė į laikinąjį Možaisko lagerį netoli Maskvos. Tai buvo didžiulis surinkimo lageris, skirtas paleistiesiems iš nelaisvės. Man buvo labai pakilusi temperatūra, daugiau nei keturiasdešimt laipsnių, toliau keliauti negalėjau, todėl buvau nedelsiant nuvežtas į ligoninę. „Pirmiausia išsimiegok. Nei šiandien, nei rytoj traukinio nebus, o aš tuo metu apsižvalgysiu“, – nuramino Edgaras ir paėmė mano daiktus. Kaip ir daugelis mūsų, turėjau medinį lagaminą, kuriame buvo mano „turtai“: penki šimtai prabangiųjų „Kazbek“ markės cigarečių ir kvepalai.


Tačiau netikėtai kelionė turėjo tęstis jau kitą dieną. Galvojau:


„Kokia neteisybė! Ketverius su puse metų laukiau nesulaukiau tos dienos, kai mane paleis. Ir būtent tą dieną, kai reikia išvažiuoti, susirgau.“ Kadangi mano būklė buvo prasta, gavau nurodymą pasilikti ligoninėje ir namo važiuoti kitu traukiniu.


Padėtis buvo beviltiška. Sovietų planai mums atrodė nepatikimi: o kas, jei pasisukus politiniam vėjui viską staiga sustabdys?


Aš, paženklintas SS ir patyręs dvi „beveik keliones namo“, turėjau lyg skęstantis šiaudo griebtis bet kokios galimybės iš čia ištrūkti. Edgaras ėmė veikti. Paskui atėjo prie lovos, iškėlė mane ir pasakė: „Nagi, kelkis, negi ketini čia susmirsti?“


Tuomet papasakojo sargybos kareiviams davęs du šimtus cigarečių, kad patekčiau į vykstančiųjų namo sąrašus. Dar du šimtus cigarečių iš mano lagamino Edgaras atidavė gydytojui, kad pažymėtų, jog esu „tinkamas kelionei“, tai yra „tinkamas transportuoti“. Vargais negalais atsistojau, apsirengiau ir nusvyravau į surinkimo vietą.


Pasirodžiau pačiu laiku, nes traukinys jau buvo apypilnis. Pareigūnas paskutinį kartą riktelėjo mano pavardę, vardą, tėvavardį: „Lucksas Günteris, Hermanno!“ Tuomet įlipau.


Vėlesnė kelionė man būtų buvusi daug sunkesnė, nes būčiau turėjęs įveikti ją be Edgaro – karščio bangos trukdavo skirtingai, kartais net dvi savaites, bet kartais staiga nuslūgdavo.


Šįkart priepuolis truko gana ilgai.


Vėl turėjome sulipti į prakeiktą gyvulinį vagoną. Vis dėlto šis buvo „prabangus“, mat išklotas šiaudais. Viduje buvo net krosnelė, tačiau kuo kūrenti, deja, ne. Edgaras nuvedė mane prie vagono. Iš ligoninės buvo nukniaukęs vilnonę antklodę, kuria mane apsiautė. Jį grubiai nustūmė sargybinis, aš pirmą kartą išgirdau Edgarą pakeliant balsą: „Palik mane ramybėj, kvaily!“


Jam reikėjo lipti į kitą vagoną, tad nuo tol nebegalėjo manęs lankyti, nes nė vienas negalėjo pasitraukti nuo savo vagono, kad nepavėluotų vėl įlipti. Po kelių dienų pasijutau geriau – jau važiavome vakarų kryptimi – ir vienas iš draugų papasakojo, kad buvau pradėjęs kliedėti. Esą rusiškai šaukiau: „Ja ne chočiu (nenoriu)!“, kartojau Valios vardą. Kai kliedėdavau, draugas rankšluosčiu iš mano lagamino šluostė man nuo veido prakaitą, o paskui patikino, kad iš mano lagamino daugiau nieko neišėmęs, aš galįs patikrinti. Tarytum tą akimirką man tai būtų labiausiai rūpėję! Kaip ir prieš penkerius metus, sėdėjau netoli „savo“ langelio, ant kurio, beje, spygliuotos vielos jau nebuvo. Šįkart niekas manęs ir nekėlė prie jo pažiūrėti laukan, nes žinojome, kur važiuojame. Pro angą pūtė ledinis vėjas.


Traukiniui sustojus, galėdavome išlipti, tik reikėjo nepražiopsoti išvykimo. Gruodžio 31 dieną, baigiantis kraupiam penktajam dešimtmečiui, pasiekėme Lenkijos sieną. Mūsų atžvilgiu lenkai nebuvo draugiškai nusiteikę ir kaip galėdami vilkino išvykimą. Liepė lauke išsirikiuoti, skaičiavo, skaičiavo ir dar kartą skaičiavo. Laukimas, atrodė, nesibaigs.


Kuriam nors mūsų paprieštaravus ar tik pasakius, kad gal jau pakaks, lenkų pasieniečiai imdavo plūstis, vadinti mus „sumautais vokiečiais“. Galiausiai rusų karininkui, traukinio komendantui, visa tai pabodo. Jis liepė mums sulipti ir netrukus traukinys vėl pajudėjo. Varšuvą apsukome lanku. Niekur neužtrukdami 1950 metų sausio 1 dieną galiausiai pasiekėme Rytų Vokietijos sieną, netoli Frankfurto prie Oderio Gronenfeldės miestelį. Čia buvo paleidžiamųjų lageris.