Kaip Rusija tapo mafijos valstybe? (+ knygos ištrauka)

Kaip Rusija tapo mafijos valstybe? (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato knygą „Putino mafijos valstybė. Kaip Rusija netapo demokratija“, kurią sudarė Leonidas Nevzlinas, remdamasis keliais neįvardintais autoriais, vis dar gyvenančiais Vladimiro Putino valdomoje šalyje, todėl dėl savo pačių saugumo nenorinčiais viešintis. Iki šiol ši knyga nebuvo išleista jokia kita kalba, net rusiškai.


Vladimiro Putino pradėtas karas prieš Ukrainą buvo logiškas Rusijoje susiformavusio politinio režimo veiksmas. To režimo negalima apibūdinti kaip įprasto autoritarizmo ar diktatūros. Vengrų politologas Balintas Magyaras pateikė tiksliausią tokio režimo apibrėžimą, pavadindamas jį mafijos valstybe. Ir jis ne vienintelis. 2015 m. vasarį nužudytas Borisas Nemcovas yra tiesiai sakęs, kad „Putino Rusija – mafijos valstybė“. Jam antrina ir buvęs ilgametis Putino režimo kalinys Michailas Chodorkovskis, teigdamas, kad Putinas yra mafiozas, valdantis šalį kaip nusikalstamą sindikatą. Daugelio apžvalgininkų manymu, Rusija yra teritorija, kurioje veikia mafijos įstatymai, o šiai valstybei būdingi visi mafijinės struktūros požymiai.

REKLAMA


1) Valdantysis klanas ir visiškas lojalumas to klano bosui. Visi klano nariai žaidžia pagal vidaus taisykles, nepaisydami plačioms masėms skirtų įstatymų ir „patriotinių“ ideologijų.
2) Valstybės „nusavinimas“. Nutrinami skirtumai tarp klanui priklausančio turto ir valstybei priklausančio turto. Valstybė valdoma kaip asmeninė valda, o jos turtai laikomi valdančiojo klano, bet ne visų piliečių turtu.
3) Neformalūs ryšiai ir taisyklės. Vadovaujamasi ne įstatymais, o asmeniniais susitarimais, nerašytomis taisyklėmis, nusikaltėlių pasaulį primenančiais santykiais, globojant „savus“ ir eliminuojant „svetimus“.
4) Fasadinės valstybės institucijos. Siekiant sudaryti demokratijos regimybę, kuriamos įvairios „žmogaus teisių“ bei kitokios organizacijos, oficialiai rengiami „rinkimai“ ir „referendumai“, tačiau visa tai – gryniausia dekoracija. Viską sprendžia klanui priklausantys arba jam artimi žmonės, o ne rinkėjai.
5) Prievarta. Teismai, teisėsaugos struktūros tampa klano boso ir jo patikėtinių valios vykdytojais. Vykdomas įstatymui prieštaraujantis susidorojimas su kitaminčiais, užsakomosios žmogžudystės, „baudžiami išdavikai“.

REKLAMA


Rusijos invazija į Ukrainą atskleidė naujus mafijos valstybės bruožus, siųsdama į karą privačias karines bendroves, tokias kaip „Wagner“, kurių iš pradžių stengėsi išsiginti, ir iš kalėjimų paleistų nusikaltėlių gaujas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas 2023 m. vasarį pareiškė: „Prieš metus kalbėjausi su Putinu, ir jis tikino mane, kad Rusija neturi nieko bendra su grupuote „Wagner“. Patikėjau tuo. Šiandien matome, kad ši grupuotė įtraukta į karą su Ukraina. Tai reiškia, kad Rusija yra tipiška mafijos valstybė.“ 2023 m. rugpjūčio 23 d., praėjus lygiai dviem mėnesiams po „Wagner“ vadinamojo žygio į Maskvą, Tverės srityje įvyko lėktuvo katastrofa, kurioje žuvo šios tariamai privačios karinės bendrovės vadovybė, įskaitant jos įkūrėją Jevgenijų Prigožiną. Tai atsitiko po to, kai Vladimiras Putinas prabilo apie „išdavystę“. Nedaug kas abejojo, kad su Prigožinu tiesiog susidorota nusikaltėlių klano metodais: be jokių kaltinimų ir teismo (bent parodomojo), visiškai neigiant savo kaltę. Bet šis susidorojimas iš tiesų atrodo gana logiškas, jei remsimės mafijos valstybei būdingais kriterijais ir požymiais.


Šios knygos tikslas – išsamiai panagrinėti, kaip Rusijoje susiformavo mafijos valstybė, apibūdinti dabartinę mafijinę politikos sistemą, išnarplioti jos varomuosius mechanizmus ir suprasti, kaip ji vis dar išlieka gyvybinga.


Leonidas Nevzlinas (g. 1959 m.) – buvęs banko MENATEP prezidentas, buvęs JUKOS viceprezidentas, Rusijos naujienų agentūros ITAR-TASS generalinio direktoriaus padėjėjas. 2003 m., Putinui inicijavus procesą prieš JUKOS, išvyko į Izraelį ir gavo tos šalies pilietybę. Sufalsifikavus bylą, Rusijoje Nevzlinas kaltinamas ne tik finansiniais nusikaltimais, bet ir užsakomųjų žmogžudysčių organizavimu. 2008 m. jis nuteistas kalėti iki gyvos galvos.



Ištrauka


Rusų stačiatikių bažnyčia – kaip šiuolaikinio gyvenimo institutas – yra užvaldyta pasaulietinio gyvenimo, suaugusi su valstybe (nepaisant Konstitucijos), dažnai skleidžia agresijos idėjas, yra gobši. Ji atlieka esminį vaidmenį militarizuojant visuomenės sąmonę. Valstybės ir Bažnyčios simbiozės simbolis – parke „Patriot“ pastatyta Patriarchalinė Kristaus prisikėlimo katedra. Tai ir centrinė karinių pajėgų cerkvė. Šis pompastiškas statinys ir iš vidaus, ir iš išorės persmelktas imperinės militaristinės dvasios, karo kulto. Tik paskutinę akimirką nuspręsta nepapildyti cerkvės puošybos dviem mozaikomis: vienoje turėjo būti vaizduojamas pergalės paradas su Stalino portretu, kitoje – Putinas, Šoigu, Matvijenko, Volodinas ir Bortnikovas. Abi mozaikos perkeltos į muziejų parke „Patriot“, kur stovi cerkvė.


Vladimiro Putino aplinkos žmonių dievotumas akivaizdžiai iliustruoja „hibridinį religingumą“. Vladimiras Jakuninas – vienas iš kooperatyvo „Ozero“ įkūrėjų ir buvęs „Rusijos geležinkelių“ vadovas – per Velykas pats asmeniškai pristato šventąją ugnį iš Jeruzalės. Tai jis darė dar būdamas „Rusijos geležinkelių“ galva, o tai tikintiesiems kėlė nemažai klausimų, kodėl tokią misiją atlieka valdininkas. Pagrindinė Jakunino, prašmatnios vilos su kailinių saugykla savininko, atstatydinimo priežastis – korupcija ir jo sūnaus paraiška gauti Britanijos pilietybę, įtarimai išvedant bendrovės lėšas į lengvatinio apmokestinimo zonas. Tačiau tai netrukdo jam vykdyti religinės veiklos ir toliau vežioti šventąją ugnį.


Dar vienas pavyzdys – Konstantinas Gološčiapovas, brolių Rotenbergų verslo partneris ir vienas iš Rusų Atono draugijos įkūrėjų. Su Putinu ir Arkadijumi Rotenbergu Gološčiapovas susipažino devintajame dešimtmetyje per dziudo treniruotes. Ir net atvedė į Rotenbergo klubą savo bičiulį Vladimirą Kumariną (vėliau tapusį Vladimiru Barsukovu) – vieną iš organizuotos Tambovo nusikalstamos grupuotės lyderių, banditų Peterburgo šeimininką. 1998 m., praėjus pusantrų metų po Putino persikraustymo į Maskvą, Gološčiapovas užėmė federalinės valstybės unitarinės įmonės „Roscentrprojekt“ prie Prezidento reikalų valdybos generalinio direktoriaus vietą. Nuo to laiko Gološčiapovas keitė pareigas, tačiau jo gerovės pagrindas – partnerystė su Rotenbergais.

REKLAMA


Politinių naujienų agentūros duomenimis, jau pirmąjį XXI a. dešimtmetį Gološčiapovas organizuodavo specialius Putino „Piterio komandos“ atstovų turus į Atoną. Ten jie suspėdavo ir pasimelsti, ir išspręsti įvairius klausimus. O po Putino vizito į Atoną 2005 m. kartu su bičiulių grupe Gološčiapovas įsteigė Rusų Atono draugiją. Kas tik nebuvo draugijos globėju: Poltavčenka, Lužkovas, Čemezovas, Lavrovas. Su Atono draugija buvo susiję broliai Rotenbergai, buvęs generalinis prokuroras Jurijus Čiaika, Vladimiras Jakuninas, Sergejus Šoigu.


Formaliai draugija puoselėja ryšius su šventojo Atono kalno vienuoliais, organizuoja piligriminius turus, atstato vienuolynus ir cerkves Atone ir Rusijoje. Bet iš tikrųjų tai buvo uždaras elito klubas valdininkams ir verslininkams. O per keliones į Atoną būdavo sprendžiami labai pasaulietiški dalykiniai klausimai. Gološčiapovas, kaip žmogus iš Putino aplinkos ir artimas Rusų stačiatikių bažnyčios viršūnei, tapo tarpininku. Bet visa tai, žinoma, buvo prieš vasario invaziją.


Vis dėlto kelionės į Atoną – tik vienas iš būdų patekti į negausų Putino elito būrelį. Tikru ir svarbiu mafijos valstybės elementu Bažnyčia tapo, kai ją pradėjo valdyti patriarchas Kirilas, užėmęs šį postą 2009 m., mirus Aleksijui II. Kirilas – vienas iš mylimų metropolito Nikodimo (Rotovo) mokinių. Sociologas ir Rusų stačiatikių bažnyčios tyrėjas Nikolajus Mitrochinas knygoje „Rusų stačiatikių bažnyčia: dabartinė situacija ir problemos“ išskiria grupę, kurią santykinai pavadino „dešinieji nikodimiečiai“. Jie perėmė iš metropolito Nikodimo ne tik siekį aktyviai veikti visuomenėje, bet ir „valstybininkišką“ požiūrį, glaudaus valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo idėją. Kirilas – ryškiausia šios grupės figūra. „Dešinieji nikodimiečiai“ vertina valstybininkišką ideologiją kaip ypatingo Rusijos kelio pripažinimą ir mano, jog būtina pabrėžti rusų tautos, kaip jos pagrindėjos, vaidmenį.

REKLAMA


Patriarchui Kirilui stojus prie Bažnyčios vairo, ji ėmė vis labiau artėti prie valstybės.


Konservatyvi, pagrįsta patriarchalinėmis vertybėmis – autoritarine „tėvo“ valdžia ir šeimoje, ir valstybėje, apeliuojanti į bendruomeninę kolektyvinę sąmonę, Vakarų „erezijai“ prieštaraujanti Bažnyčia yra būtent tai, kas idealiai atitinka mafijos valstybės tikslus.


Patriarchas Kirilas nuolat ragina tikinčiuosius balsuoti per rinkimus, taip didindamas konservatyviai nusiteikusio elektorato procentą. Jis pritarė Konstitucijos pataisoms ir palaiko plataus masto invaziją į Ukrainą. Patriarchija glaudžiai bendradarbiauja su prezidento administracija ir kitais mafijinės valdžios atstovais. Valstybė savo ruožtu remia naujų cerkvių statybą ir užtikrina jau turimo turto perdavimą Rusų stačiatikių bažnyčios nuosavybėn. Jei tikėtume patriarcho Kirilo žodžiais, Rusijoje per parą pastatomos trys cerkvės.


Žurnalo RBK duomenimis, vien 2012–2015 m. laikotarpiu Rusų stačiatikių bažnyčia ir su ja susijusios struktūros gavo iš biudžeto ir valstybės organizacijų mažiausiai 14 mlrd. rublių. Pavyzdžiui, 2014–2015 m. Rusų stačiatikių bažnyčios organizacijoms skirta daugiau kaip 1,8 mlrd. rublių Rusijos dvasinio švietimo centrų steigimui ir plėtrai pagal federalinę programą „Rusų nacijos vienybės stiprinimas ir etnokultūrinis Rusijos tautų vystymas“.


Nuolatiniai Šventojo Sinodo nariai naudojasi nomenklatūrinėmis gėrybėmis, kurias daugiausia skirsto Rusijos Federacijos prezidento reikalų valdyba. Pavyzdžiui, 2016 m. vasarį patriarchas Kirilas skrido į Lotynų Ameriką, aplankė Paragvajų, Čilę, Braziliją ir net Antarktidą. Jį skraidino specialaus aviacijos būrio „Rossija“, kuris pavaldus Rusijos Federacijos prezidento reikalų valdybai ir aptarnauja pirmuosius šalies asmenis, laineriu. Patriarchą saugo priskirti Federalinės apsaugos tarnybos darbuotojai.


Dvasininkai Rusijos valdžioje atlieka ypatingą vaidmenį. „Putino dvasininku“, darančiu jam tam tikrą įtaką, vadinamas metropolitas Tichonas (Ševkunovas). Jis šito nepatvirtina, bet pripažįsta, kad susitinka su prezidentu. Nuo 1995 iki 2018 m. archimandritas Tichonas – anksčiau Visasąjunginio valstybinio kinematografijos instituto Scenaristikos fakulteto absolventas – buvo Sretensko vienuolyno Maskvoje vyresniojo pavaduotojas. Vienuolynas yra pačiame miesto centre, Didžiosios Lubiankos gatvėje.


Tarp Tichono parapijiečių buvo ir Vladimiras Ustinovas – dar tuo metu, kai ėjo generalinio prokuroro pareigas. Vienuolyne įvykus rimtai vagystei, archimandritas Tichonas skambino tiesiogiai Ustinovui. Žiniasklaidoje užsiminta, kad Tichono pažįstamiems priskiriamas „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas. Tichonas palaiko gerus santykius su buvusiu FST vadovu, Saugumo tarybos sekretoriumi Nikolajumi Patruševu.


Su Putinu Tichonas, kaip pats teigė FT korespondentui, susipažino 1999 metais. O jau 2000 m. lydėjo jį į Pskovo Pečorų vienuolyną.


Nuo 2018 m. Tichonas – Pskovo ir Porchovo metropolitas. Jis laikosi labai konservatyvių, antivakarietiškų ir antiliberalių pozicijų, pasisako už tai, kad valstybėje būtų atkurta ideologija. Tuo ir užsiima: kuruoja projektus ties istorijos ir propagandos riba, pavyzdžiui, steigia teminius parkus „Rusija – mano istorija“. 2023 m. kovą, staiga nusprendęs nuvažiuoti į Krymą, Putinas aplankė Sevastopolyje įkurtą Taurijos Chersoneso istorijos ir archeologijos parką, kur jį pasitiko metropolitas Tichonas. Parkas – vienas iš Tichono projektų, pinigų jam skyrė „savi“ – „Transneft“ ir „Gazprom neft“.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 08 (2024)

    Savaitė - Nr.: 08 (2024)