Nuo meilės romanų iki žmogžudysčių Didžiosios depresijos metu: „Kepti žalieji pomidorai Vistlo stotelės kavinėje“ (+ knygos ištrauka)

Nuo meilės romanų iki žmogžudysčių Didžiosios depresijos metu: „Kepti žalieji pomidorai Vistlo stotelės kavinėje“ (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato Fannie Flagg romaną „Kepti žalieji pomidorai Vistlo stotelės kavinėje“. Tai paprastas ir paveikus klasikinis romanas apie draugystę, lojalumą ir paslaptis.


Veiksmas vyksta XX a. ketvirtojo dešimtmečio Amerikos pietuose. Dvi moterys: suvargusi, nuolat liūdna vidutinio amžiaus Evelina ir žilaplaukė ponia Tredgudė pasakoja savo gyvenimo istorijas.


Tą dieną, kai nutrūktgalvė Idžė ir jos draugė Rūta Alabamoje atidarė jaukią Vistlo stotelės kavinę, miestelis visiškai pasikeitė. Šalį buvo apėmusi Didžioji depresija, tad kavinė daugeliui buvo tarsi antrieji namai. Čia buvo verdama puiki kava, siūloma pietietiškų kepsnių ant grotelių, mezgėsi meilės romanai ir skambėjo juokas. Pasitaikydavo net žmogžudysčių...


Susipažinkite su to meto miestelio gyventojų istorijomis arba pagal pateikiamus receptus tiesiog pasigaminkite Vistlo stotelės kavinės populiarių patiekalų – keptų žaliųjų pomidorų ar ko nors pikantiškesnio.


Knygos autorė Fannie Flagg pradėjo rašyti ir kurti specialias televizijos laidas būdama vos devyniolikos. Pagal šį jos romaną kino kompanija „Universal Pictures“ 1991 m. pastatė filmą „Kepti žalieji pomidorai“. Filmo scenarijus buvo nominuotas „Oskarui“ ir Amerikos rašytojų gildijos apdovanojimams bei pelnė labai vertinamą scenarijų apdovanojimą. Pats romanas net 36 savaites buvo „The New York Times“ perkamiausių knygų sąraše.

REKLAMA


Knygą iš anglų kalbos vertė Dalia Uržaitė.


Knygos ištrauka


1947 m. spalio 15 d.


Vienarankis puolėjas veda komandą į penktą pergalę iš eilės


Pergalę 27:20 žaidžiant su Edžvudu, kai ketvirtame këlinyje buvo lygiosios 20:20, Vistlo stotelei iškovojo vienarankis komandos puolëjas Badis (Strampas) Tredgudis, šiame kėlinyje atlikęs įspūdingą 40 metrų perdavimą.


„Strampas – vertingiausias mūsų žaidėjas, – šiandien per interviu kalbėjo treneris Delbertas Neivis. – Viską pakeitė jo nusiteikimas laimëti ir komandinė dvasia. Nepaisydamas savo negalios, jis šiais metais sėkmingai atliko trisdešimt tris perdavimus iš trisdešimt septynių. Jis sugeba per dvi sekundes sugauti metimą nuo centro, prisispausti prie krūtinės ir tinkamai suėmęs mesti kamuolį, jo metimai pasižymi nepaprastu greičiu ir tikslumu.“


Šis B lygio studentas taip pat yra beisbolo bei krepšinio komandų lyderis. Jis – ponios Rūtos Džeimison iš Vistlo stotelės sūnus. Kai paklausėme, kaip tapo tokiu įgudusiu sportininku, paaiškino, kad jo teta Idžė, kuri mamai padėjo jį auginti, išmokė visko, ką jis žino apie futbolą.

REKLAMA


VISTLO STOTELĖ, ALABAMA


1947 m. spalio 28 d.


Strampas ką tik grįžo iš treniruotės ir pasiėmė kolos. Idžė už prekystalio ruošė Smokui Vienišiui antrą puodelį kavos, jam einant pro šalį pasakė:


– Jaunuoli, noriu su tavimi pasikalbėti.


Oi, ne, pagalvojo Smokas ir palinko prie pyrago.


Strampas atsiliepė:


– Ką aš padariau? Nepadariau nieko…


– Štai ką tu manai, vyruti, – kalbėjo ji Strampui, tuo metu jis jau buvo metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio ir skutosi. – Pakalbėkime galiniame kambaryje.


Lėtai nusekė paskui ją ir atsisėdo prie stalo.


– Kur mama?


– Ji mokykloje, susirinkime. Na, jaunuoli, ką šią popietę pasakei Pegei?


Pažvelgė nekaltu žvilgsniu.


– Pegei? Kokiai Pegei?


– Žinai, kokiai Pegei. Pegei Hadli.


– Nieko nepasakiau.


– Nieko nepasakei.


– Ne.


– Tai kodėl, tavo manymu, daugiau nei prieš valandą ji atėjo į kavinę paplūdusi ašaromis?


– Nežinau. Iš kur man žinoti?


– Ar ji tavęs šią popietę neprašė kartu eiti į Seidės Hokins šokius?


– Taip. Manau, galėjo prašyti. Nepamenu.


– Ir ką tu atsakei?


– Ai, teta Idže, nenoriu su ja eiti į jokius šokius. Ji juk vaikas.


– Ką tu pasakei?


– Pasakiau jai, kad esu užsiėmęs ar kažką. Šiaip ar taip, ji kvaila.


– Pone, klausiu tavęs, ką pasakei tai mergaitei.


– Ai, aš tik pajuokavau.


– Tu tik pajuokavai, taip? Puikavaisi stengdamasis pasirodyti prieš savo draugus, štai ką tu darei.


Jis nepatogiai rangėsi kėdėje.


– Liepei jai sugrįžti, kai paaugs papai, ir vėl tave pakviesti. Ar ne taip?


Jis neatsakė.


– Ar ne taip?


– Teta Idže, aš tik juokavau.


– Na, džiaukis, kad negavai antausio.


– Jos brolis stovėjo šalia manęs.


– Jam taip pat reikia išspardyti užpakalį.


– Ji dėl menkniekio viską išpūtė.


– Dėl menkniekio išpūtė? Ar gali įsivaizduoti, kiek drąsos reikėjo tai vargšelei pakviesti tave į šokius, o paskui tu prieš visus tuos berniukus pasakei tokį dalyką? Dabar tu paklausyk, mielas berniuk. Mes su tavo mama tavęs neauklėjome taip, kad būtum abejingas, bukagalvis prasčiokas. Kaip jaustumeisi, jeigu kas nors taip kalbėtų su tavo mama? O jei kokia nors mergaitė lieptų tau sugrįžti, kai paaugs penis?



Strampas išraudo.


– Nekalbėk taip, teta Idže.


– Taip, aš taip kalbėsiu. Neleisiu tau elgtis kaip baltai šiukšlei. Jeigu nenori eiti į šokius, tai viena, bet nei su Pege, nei su jokia kita mergaite taip nekalbėsi. Girdi mane?


– Taip, ponia.


– Noriu, kad tuojau pat nueitum pas ją į namus ir atsiprašytum. Turiu omenyje ne galbūt. Girdi mane?


– Taip, ponia.


Jis pakilo.


– Sėsk. Su tavimi dar nebaigiau.


Strampas atsiduso ir sudribo į kėdę.


– Kas dabar?


– Reikia su tavimi apie kai ką pakalbėti. Noriu žinoti, kas vyksta tarp tavęs ir mergaičių.


Strampas jautėsi nejaukiai.


– Apie ką tu?


– Niekada nekišau nosies į tavo asmeninį gyvenimą. Tau septyniolika, esi pakankamai suaugęs būti vyru, bet mums su tavo mama dėl tavęs neramu.


– Kodėl?


– Manėme, kad išaugsi iš šio etapo, bet esi per daug suaugęs taip blaškytis su berniukais.


– Kas negerai su mano draugais?


– Nieko, tik kad jie visi berniukai.


– Na?


– Yra daugybė mergaičių, kurios eina dėl tavęs iš proto, o tu niekada nekreipi į jas dėmesio.


Jokio atsakymo.


– Visada elgiesi kaip arklio užpakalis, kai kuri nors bando tave užkalbinti. Mačiau tave.


Strampas ėmė krapštyti ant stalo užtiestos languotos klijuotės skylę.


– Žiūrėk į mane, kai su tavimi kalbu… Tavo pusbrolis Basteris vedęs ir jau laukia kūdikio, nors tik metais už tave vyresnis.


– Ir kas?


– Tas, kad tu net į kiną nepakvietei nė vienos mergaitės ir kiek-vieną kartą, kai mokykloje vyksta šokiai, išeini medžioti.


– Man patinka medžioti.


– Ir man. Bet žinai, gyvenime yra daugiau nei sportas ir medžioklė.


Strampas vėl atsiduso ir užsimerkė.


– Man daugiau niekas nepatinka.


– Nupirkau tau tą automobilį ir sutaisiau manydama, kad važinėsiesi su Pege, bet tu tik lakstai pirmyn atgal su berniukais.

REKLAMA


– Kodėl Pege?


– Na, Pege ar kuo nors kitu – nenoriu, kad liktum vienas kaip vargšas Smokas.


– Smokui viskas gerai.


– Žinau, kad jam viskas gerai, bet būtų daug geriau, jeigu turėtų žmoną ir šeimą. Kas bus tau, jeigu kas nors atsitiks man ar tavo mamai?


– Išgyvensiu. Aš nesu kvailas.


– Neabejoju, kad išgyvensi, bet norėčiau galvoti, kad kas nors tave myli ir tavimi rūpinasi. Kol susivoksi, geriausių merginų neliks. O kas negerai su Pege?


– Viskas jai gerai.


– Žinau, ji tau patinka. Kol netapai toks didelis ir galingas, siųsdavai jai Valentino širdeles.


Jokio atsakymo.


– Ar yra dar kas nors, kas tau patinka?


– Ne.


– Kodėl ne?


Strampas ėmė rangytis ir suriko:


– TIESIOG NE, IR VISKAS. DABAR PALIK MANE RAMYBĖJE!


– Klausyk, vaikėze, – kalbėjo Idžė, – gali būti svarbus toje futbolo aikštėje, bet keičiau tau vystyklus, galiu nutrenkti tave į pragarą ir atgal! Kas yra?


Strampas neatsakė.


– Kas yra, sūnau?


– Nežinau, apie ką tu kalbi. Turiu eiti.


– Sėsk. Niekur tau nereikia eiti.


Atsidusęs jis vėl atsisėdo.


Idžė tyliai paklausė:


– Strampai, ar tau nepatinka mergaitės?


Strampas žiūrėjo į šalį.


– Taip, man jos patinka. Gerai?


– Tai kodėl niekur su jomis neini?


– Na, aš nesu keistas ar kas nors. Jeigu dėl to jaudiniesi. Tai tik… – Strampas trynė prakaituotą delną į rusvai žalsvas kelnes.


– Nagi, Strampai, pasakyk, kas yra, sūnau. Mums visada pavykdavo su tavimi išsikalbėti.


– Žinau. Tik nenoriu su niekuo apie tai kalbėti.


– Žinau, kad nenori, bet aš noriu. Na, kas yra?


– Na, tai tik… o Jėzau! – sumurmėjo, – tik dėl to, jeigu viena iš jų panorės tai padaryti…


– Turi omenyje, norės pasimylėti?


Strampas linktelėjo ir nudelbė akis į grindis.


Idžė atsakė:


– Na, tada aš galvočiau, kad esu laimingas vaikinas, o tu ne? Manau, tai komplimentas.


Strampas nusibraukė prakaitą nuo viršutinės lūpos.


– Sūnau, ar turi kokių fizinių problemų, na, žinai, dėl sustandėjimo? Nes jeigu turi, galime nuvesti pas gydytoją ir patikrinti.

REKLAMA


Strampas papurtė galvą.


– Ne. Ne dėl to. Man viskas gerai, dariau tai tūkstantį kartų.


Idžę nustebino skaičius, bet išliko rami ir pasakė:


– Bent žinome, kad tau viskas gerai.


– Taip, man viskas gerai, na, tik nedariau to su niekuo… žinai… tik pats su savimi.


– Dėl to tau nieko neatsitiks, tik ar nemanai, kad reikėtų pabandyti su kokia nors mergaite? Nepatikėsiu, kad neturėjai tokios galimybės būdamas toks išvaizdus.


– Taip, turėjau progą. Ne tai – tai tik… – Idžė išgirdo lūžtantį balsą, – tai tik…


– Kas „tik“, sūnau?


Staiga jis paplūdo ašaromis. Pakėlė akis į ją.


– Aš tik bijau, teta Idže. Aš tiesiog bijau.


Idžė šito neįtarė – kad Strampas, kuris visą gyvenimą buvo toks drąsus, galėtų ko nors bijoti.


– Ko tu baiminiesi, sūnau?


– Na, bijau, kad nukrisiu ant jos arba dėl savo rankos prarasiu pusiausvyrą, arba gal tiesiog nežinosiu, kaip teisingai daryti. Galiu ją įskaudinti ar dar ką nors… aš nežinau.


Vengė jos akių.


– Strampai, pažiūrėk į mane. Ko iš tikrųjų bijai?


– Pasakiau tau.


– Bijai, kad kokia nors mergaitė gali pasijuokti, tiesa?


Pagaliau, truputį palaukęs, išpyškino:


– Taip, manau, to. – Ir ranka užsidengė veidą, gėdijosi, kad verkia.


Tą akimirką Idžės širdis išskydo, ji padarė tai, ką darydavo labai retai; apkabino jį ir sūpavo kaip kūdikį.


– Ak, mielasis, neverk. Viskas bus gerai, angele. Nieko tau nenutiks. Teta Idžė neleis, kad kas nors nutiktų. Ne, neleisiu. Ar kada nors tave nuvyliau?


– Ne, ponia.


– Nieko bloga tau neatsitiks, mano berniuk. Aš to neleisiu.


Visą laiką sūpuodama Strampą jautėsi bejėgė, bandė sugalvoti, ar pažįsta ką nors, kas jam padėtų.


Ankstyvą šeštadienio rytą Idžė nuvežė Strampą prie upės, kaip kažkada prieš daug metų važiavo pati, per baltus vežimų ratų vartus iki trobelės su įstiklinta veranda ir išleido.


Trobelės durys atsidarė, išėjo ką tik išsimaudžiusi, pasipudravusi ir pasikvepinusi moteris rūdžių spalvos plaukais, obuolio žalumo akimis ir pakvietė:


– Užeik, mielasis.


Idžė nuvažiavo.

1947 m. spalio 30 d.


Strampas Tredgudis gerai pasirodo


Strampas Tredgudis, Idžės Tredgudės ir Rūtos Džeimison sūnus, buvo aprašytas Birmingamo žiniose. Sveikiname. Labai juo didžiuojamės. Bet neikite į kavinę, jeigu nesate nusiteikę visą valandą klausytis Idžės pasakojimo apie žaidimą. Nesu mačiusi labiau besididžiuojančio tėvo. O po žaidimo visą komandą, orkestrą ir aistruolius kavinė vaišino dešrainiais.


Mano antroji pusė visiškai neturi mados pojūčio. Aną dieną grįžau iš Opalės grožio salono taip puikiai atrodydama su nauju tinkleliu plaukams, o jis pasakë, kad mano plaukai kaip ožkos tešmuo su tinkleliu nuo musių… Tada mūsų vestuvių metinių proga jis vežasi mane per visą Birmingamą į spagečių restoraną, nors žino, kad laikausi dietos… Vyrai! Negalime gyventi su jais, bet negalime gyventi ir be jų.


Beje, labai apgailestaujame dėl Arčio O. Pyvio nesėkmės.


…Dotė Vyms…


1949 m. spalio 17 d.

Artis O. Pyvis gyveno su antrąja žmona, buvusia panele Madelina Pūl, pirmos klasės namų tvarkytoja. Ji dirbo šeimoje prabangioje „Highland“ aveniu. Juodu gyveno pietinėje miesto dalyje, jos name Nr. 6 „Tin Top“ alėjoje, kuri buvo ne kas kita, kaip šešios eilės medinių lūšnelių skardiniais stogais ir purvinais kiemais. Kad šiek tiek atsvertų gelsvai pilką namukų spalvą, daugumą jų puošė įvairiaspalvių gėlių prisodintos vonios.


Ši vieta buvo laipteliu aukščiau nuo jų buvusios. Ana buvo tiesiog namo galas tarnų kvartale adresu Nr. 2, G. alėja.


Arčiui kvartale itin patiko. Netoliese – „Magnolijos taškas“, kur galėjo slankioti prie parduotuvių ir susitikti su kitų namų tvarkytojų vyrais. Ankstyvais vakarais, pavakarieniavę dažniausiai baltųjų žmonių maisto likučių, susėsdavo verandose ir, kuriai šeimai užtraukus dainą, viena po kitos uždainuodavo ir kitos. Poilsio buvo į valias, sienos tokios plonos, kad kartu su kaimynais galėjai mėgautis jų radiju ar fonografu, kai per kieno nors „Viktoriją“ Besė Smit dainuodavo „Aš nieko neturiu“. Visi „Tin Top“ alėjoje jos gailėjo.


Čia tikrai netrūko ir kitų socialinių veiklų, o Artis buvo visur kviečiamas; tapo populiariausias alėjoje, jį mėgo ir vyrai, ir moterys. Kiekvieną vakarą bent dviejose vietose būdavo kepami žarnokai ar kepsniai, o jeigu oras subjurdavo, galėdavai tiesiog sėdėti verandoje ir klausytis į skardinį stogą barbenančio lietaus.


Tą rudens popietę Artis buvo įsitaisęs verandoje ir stebėjo kylantį plonytį melsvo cigaretės dūmo pėdsaką, laimingas, nes Džo Luisas tapo pasaulio čempionu, o Birmingamo beisbolo komanda „Black Barons“ šiais metais laimėjo visas rungtynes. Kaip tik tada liesas, nušiuręs geltonas šuo sliūkino alėja, šniukštinėdamas ko nors ėdamo; jis priklausė Arčio draugui Po Džono – jį taip vadino todėl, kad gimė po savo brolio Džono. Šuo žymėjosi kelią pas Artį iki pat verandos laiptelių, čia sulaukė kasdienio galvos paglostymo.


– Šunyti, šiandien nieko tau neturiu.


Šiek tiek nusivylęs geltonasis šuo nušlitiniavo toliau, ieškodamas bent trupinio maisto likučių ar net kelių daržovių. Depresija čia niekada nesibaigė, taip pat ir šunims, būdavo ir geriau, ir blogiau; bet dažniausiai blogiau.


Artis matė atvažiuojant šungaudžių sunkvežimį ir išlipant vyrą baltais drabužiais su tinklu rankose. Gale jau buvo pilna viauksinčių šią popietę sugaudytų nelaimėlių.


Išlipęs vyras švilptelėjo geltonajam šuniui.


– Čia, šuniuk… čia, šuniuk… Nagi, šuniuk…


Draugiškas, nieko neįtariantis šuo pribėgo prie jo ir akimirksniu pakliuvo į tinklą, buvo apverstas ant nugaros ir nešamas į sunkvežimį.


Artis nulipo iš verandos.


– Ei, tprū, pone. Tas šuo kai kam priklauso.


Vyras sustojo.


– Ar jis jūsų?


– Ne, ne mano. Priklauso Po Džono. Negalite jo nusinešti, ne taip.


– Man nerūpi, kam jis priklauso, jis neturi pažymėjimo, ir mes jį pasiimame.


Iš sunkvežimio išlipo kitas vyras, jis tiesiog stovėjo.


Artis ėmė maldauti, žinojo, jeigu tas šuo paklius į miesto aptvarą, nebus nė menkiausios galimybės jo atgauti; ypač jei esi juodasis.


– Prašau, pone, leiskite man nueiti jo pakviesti. Jis dirba prie „Penkių taškų“, ponui Fredui Džounsui, gamina ledus. Tik leiskite man jį pašaukti.


– Ar turi telefoną?


– Ne, bet galiu nubėgti iki bakalėjos parduotuvės. Užtruksiu tik minutę, – dar atkakliau maldavo Artis. – Ak, prašau, Po Džono yra minkšto protelio vaikinas, jokia moteris už jo netekėtų, tas šuo viskas, ką jis turi. Nežinau, ką darytų, jei šuniui kas atsitiktų. Jis linkęs nusižudyti.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)