Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną – Marko Perko ir Stepheno M. Stahlio knygą „Tesla: nuostabus ir neramus jo gyvenimas“. Autoriai siūlo naujo stiliaus biografiją apie vieną įtakingiausių žmonijos mokslininkų.

Mįslingasis Nikola Tesla, nors ir nuolat persekiojamas vidinių demonų, išrado šiuolaikinį pasaulį. Jo istorija – tai naujojo amžiaus dievo, genijaus, Dzeuso, nuostabiojo stebukladario istorija. Tačiau ji be galo nerimastinga.

Išradėjas prisijaukino paslaptingą galią – elektrą. Pribloškė pasaulį nepabaigiamais išradimais ir naujovėmis. Nutiesė naujus mokslo kelius, nepaprastai paveikusius mūsų kasdienį gyvenimą. Fantazijas pavertė realybe. Jo minčių eksperimentai suardė mokslines normas. Tesla suteikė mums įrankius, be kurių šiandien neįsivaizduojame savo gyvenimo. Šio galingo žmogaus draugystės siekė garsūs aktoriai, dainininkai bei rašytojai. Visa tai vyko, stebint priblokštam pasauliui.

Tačiau Nikola turėjo savų paslapčių – kurdamas genialius savo išradimus, jis kovojo su bipolinio sutrikimo iššūkiais: maniakinės energijos antplūdžiais, besimainančiais su depresija, nugramzdinančia į didžiulės nevilties gelmes. Didysis mokslininkas atsisakė paklusti kasdienio gyvenimo klišėms ir nuolat ieškojo būdo, kaip nukelti naštą nuo žmonijos pečių. Tai tapo jo gyvenimo leitmotyvu – siekė realizuoti šį tikslą bet kokia kaina.

Šioje nauju stiliumi parašytoje biografijoje autoriai taip nuodugniai ištiria Nikolą Teslą, kaip leidybos istorijoje dar nebuvo padaryta. Markas Perko ir dr. Stephenas M. Stahlis savo knygoje atsako į pagrindinį klausimą: koks žmogus iš tikrųjų buvo Nikola Tesla, išsiskyręs itin sudėtinga asmenybe ir psichika? Kas tas genijus, kentėjęs nuo obsesinio kompulsinio sindromo ir hipertimiško temperamento, kartais iškeliančio į bipolinės manijos aukštumas, o kartais nusviedžiančio į nevilties kupinas depresijos žemumas? Koks iš tiesų buvo šis visuotinei išminčiai drįsęs prieštarauti mokslininkas, išradęs šiuolaikinį pasaulį?

Iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.

Knygos ištrauka

Triuką su varlėmis mažasis Tesla rodydavo pavasarį ir vasarą, tačiau jį labiau domino kuo daugiau išspausti iš kaimo vandenračio. Berniukas su draugais svarstė, kaip užtvenkti sezoninius potvynius ir išsaugoti žemumas. Tesla taip pat toliau stebėjo, kaip veikia vandens malūnas. Po daugelio metų ši vandenračio veikimo analizė padėjo Nikolai suformuoti pagrindinę novatoriškos bementės turbinos idėją. Štai tokia patirtis paskatino jo nekontroliuojamą poreikį, kitaip tariant, maniją, išrasti. Perėmęs iš motinos polinkį kurti, mažasis Tesla jau tada buvo pakeliui didžiųjų išradimų link.

Tuo metu jis dar negalėjo žodžiais išreikšti savo požiūrio į žmoniją ir tuo labiau nesvarstė terminų, bet per kelis dešimtmečius Amerikoje išaugo kaip didis išradėjas ir suprato, kad jo misija – „nukelti naštą nuo žmonijos pečių“. Mažasis Tesla nuolat tyrinėjo aplinkinį pasaulį. Labai anksti atliko pirmuosius bandymus ką nors išrasti. Taip, viena vertus, Nikola elgėsi kaip mažas berniukas, kita vertus, praktiškai savo elgesiu keliais dešimtmečiais lenkė bendraamžius, ypač kai kalba pakrypdavo apie fizikos pagrindus, matematiką ir kritinį mąstymą. Šis berniukas, pats to nesuvokdamas, demonstravo fronezės aspektus – gebėjimą, siekiantį Platono laikus ir reikalaujantį ypatingos išminties bei nuovokos. Ja retai išsiskiria dauguma bet kokio amžiaus individų.

Mažasis Tesla įkvėpimo dažnai semdavosi iš kaimynystės Likos provincijoje. Stebėdamas, kaip didėja sniego gniūžtė, risdamasi šlaitu, Tesla sugalvojo silpno veiksmo sustiprinimo koncepciją, o vėliau svarstė, kaip panaudoti Žemės varžą elektros stūmos jėgai padidinti. Jo tyrinėjimai netgi buvo susiję su Isaaco Newtono mechanikos dėsniais, nors tada berniukas to dar nesuprato. Jis analizavo gamtos tvarką: žaibų, griaustinio ir liūčių seką. Pastebėjo, kad galima pažaboti krintančio vandens galią ir kad šiltas vėjas, tirpdydamas sniegą, išstumia į upes daugybę vandens, kuris gali sunaikinti turtą bei gyvybę.44 Krintančio vandens stebėjimas vėliau paskatino jį atkreipti dėmesį į hidroelektrinės galios pranašumus.

Vėliau panelei Fotitch rašytame laiške jis prisiminė nenuilstamą hipertimiškos motinos darbą, kaip ji kiekvieną rytą keldavosi prieš ketvirtą ir be paliovos dirbdavo iki vienuoliktos vakaro, rūpindamasi didele šeima, taip pat kelias vaikystės patirtis. Nikolos atmintyje iškilo laimingiausios dienos, patirtos su artimaisiais, bet brangiausias jam buvo vienas neįprastas šeimos narys. Nors mažajam Teslai patiko dūkti su broliu, seserimis ir draugais, mylimiausias jo bičiulis buvo šeimos katinas Mačakas (serbiškai šis vardas reiškia katiną), nuostabiausias katinas pasaulyje.

Nikola minėjo, kad augintinis buvo skrupulingai švarus, neturėjo nei blusų, nei parazitų, nesišėrė ir neišsiskyrė jokiais atgrasiais bruožais bei įpročiais, kurie būdingi vėliau matytoms katėms. Jis gyrė savo katiną, suteikdamas jam žmogiškų savybių. Berniukas dažnai leisdavo laiką lauke su Mačaku, ypač rudenį ir žiemos pradžioje. Tada nutiko kai kas išties stebuklinga, kas atskleidė kritinį jo mąstymą, – per visą gyvenimą taip nutiko ne kartą. Dauguma žmonių paprasčiausiai nesureikšmina tokių akimirkų ar visai jų neatpažįsta. Bet tik ne mažasis Tesla. Jis manė, kad kiekvienas susitikimas, nesvarbu, ar būtų su žmogumi, ar su gyvūnu, ar su pačia gamta, skirtas svarbiam tikslui – žmonijos pažangai.

Tesla dažnai rašydavo ir pasakodavo apie tokią išradėjo postūmio esmę: „Žmogaus pažanga gyvybiškai susijusi su išradimais. Tai svarbiausias kūrybingo proto produktas. Didžiausias tikslas – pasiekti, kad materialiajame pasaulyje visiškai viešpatautų protas, pažaboti gamtos galias, stengiantis patenkinti žmonijos poreikius. Štai kokia sudėtinga išradėjo užduotis, ypač kai šis dažnai būna nesuprantamas ir nepakankamai įvertinamas. Bet jam gausus atlygis yra jau vien tai, kad turi patrauklią galimybę išbandyti jėgas ir žino, kad yra vienas iš tų išskirtinių, privilegijuotų asmenų, be kurių žmonija jau seniai būtų pražuvusi nuožmioje kovoje su negailestinga stichija.“ Visą gyvenimą Tesla naudojosi savo galingu protu, siekdamas valdyti materialųjį pasaulį, bet nesugebėjo atpažinti tų akimirkų, kai jo protas užvaldydavo jį patį.

Viena itin šalta žiemos diena mažasis Tesla Smiljanėje patyrė pirmąją nušvitimo akimirką. Tai pastūmėjo jį tapti didžiausiu iš visų išradėjų. Laiške panelei Fotitch Nikola plačiau apibūdino šią monumentalią akimirką, kurią verta paminėti ir čia:

Tą dieną tvyrojo toks sausas šaltis, kokio anksčiau nebuvau patyręs. Žmonės paskui save sniege palikdavo švytinčius pėdsakus, o sniego gniūžtė, mesta į kokią nors kliūtį, blykstelėdavo, tarsi žiebus peiliu į cukraus galvą. Vakaro prieblandoje užsimaniau paglostyti Macako nugarą. Jo nugara sušvito, o nuo mano rankos pažiro kibirkštys – taip garsiai, kad galėjai jas lengvai išgirsti.

Mano tėvas buvo tikrai išsimokslinęs žmogus ir turėjo atsakymą į kiekvieną klausimą. Bet šis fenomenas buvo naujiena net jam. „Ką gi, – galiausiai tarė jis, – tai tėra elektra, tokia pati, kokia atsiranda medžiuose per audrą.“

Mano motina atrodė sunerimusi. „Liaukis žaidęs su katinu, – paliepė ji, – dar gaisrą sukelsi.“ Ėmiau mąstyti. Ar gamta yra milžiniškas katinas? Jei taip, kas glosto tą katiną? Nusprendžiau, kad tai gali būti tik Dievas. Turbūt žinote, kad Pascalis buvo subrendęs ne pagal metus vaikas ir patraukė žmonių dėmesį, dar nesulaukęs šešerių metų. O štai aš, būdamas vos trejų, jau filosofuoju!

Tą akimirką maži dantračiai besiformuojančiose smegenyse ėmė suktis beprotišku greičiu. Laiške panelei Fotitch Nikola pabrėžė: „Neperdedu šio įspūdingo vaizdo poveikio mano vaikiškai vaizduotei. Diena iš dienos savęs klausdavau, kas yra elektra, bet neradau atsakymo. Nuo to laiko praėjo aštuoniasdešimt metų, o aš vis dar užduodu tą patį klausimą, nesugebėdamas rasti atsakymo. Gerokai per daug pseudomokslininkų tvirtina jį radę, bet aš jais netikiu. Jei kuris nors iš jų žinotų, kas tai yra, aš irgi žinočiau: juk mano laboratorijoje galimybės didesnės, aš turiu kur kas daugiau praktinių įgūdžių, be to, per savo gyvenimą atlikau tiek mokslinių tyrimų, kad užtektų trims kartoms.“

Išradingas mažojo Teslos protas anksti sugalvojo elementarią šiuolaikinio sraigtasparnio versiją. Norą kurti geriausiai apibūdina šie jo paties žodžiai: „Atlikti kitą bandymą, regis, mane pastūmėjo pirmasis instinktyvus impulsas įdarbinti gamtos energiją, kad ji teiktų žmogui naudos, – vėliau šis impulsas mane visiškai užvaldė.“ Ar manydamas, kad gali įdarbinti gamtos energiją žmogaus naudai, Tesla buvo išmoningai išradingas, ar apimtas didybės manijos? Argi žmogus absurdiškai perdeda, išpranašaudamas, kas iš tiesų nutiks? Jis laviravo ant tokios ribos: viena vertus, klydo, kita vertus, pranoko savo epochą. Ilgainiui tai apnuodijo Teslos gyvenimą.

Pamanęs, kad įtaisas galėtų pakilti, jei turėtų užtektinai galios, Nikola nusprendė kaip energijos šaltinį panaudoti grambuolius. Aplinkinėse vietovėse rado jų apsčiai. Jis prisiminė: „Keturis pririšau prie kryžmės, žiedu išdėliojęs ant plono skersinio, turinčio judinti didelį diską ir suteikti pakankamai galios.“ Viskas sekėsi gerai, tačiau atėjęs mažas berniukas, Austrijos kariuomenės atsargos karininko sūnus, suvalgė grambuolius. Mažasis Tesla taip pasibaisėjo šiuo netikėtumu, kad prisiekė daugiau niekada nesiliesti prie jokių vabalų.

Nikola taip pat nemažai laiko praleido, darydamas primityvius ginklus, nes buvo „pakerėtas serbų nacionalinės poezijos ir apžavėtas didvyrių žygdarbių“ (motina jam ir kitiems savo vaikams nepriekaištingai skaitydavo serbų eiles bei legendas). Jis pridėjo: „Valandų valandas šienaudavau priešus, kuriuos man atstodavo kukurūzų stiebai, taip pridarydamas žalos laukui ir užsidirbdamas beržinės košės iš motinos. Be to, gaudavau pylos ne formaliai, o iš visos širdies. Visa tai ir dar daugiau patyriau, net nesulaukęs šešerių, pasimokęs vienus metus pradinėje mokykloje Smiljanės kaime, kur ir gimiau.“

Kai nieko neišradinėdavo ir nekonstruodavo kitų prietaisų, Nikola išrinkdavo ir vėl sudėdavo senelio laikrodžius – vieną po kito. Pats rašė: „Ėmiausi išrinkinėti ir vėl surinkinėti savo senelio laikrodžius. Pirmasis darbas visada pasisekdavo, užtat antrojo atlikti dažnai nepavykdavo. Tad jis netikėtai be jokių ceremonijų nutraukė šį mano užsiėmimą. Praėjo trisdešimt metų, kol man vėl teko pačiupinėti laikrodžio mechanizmą.“

Netrukus mažasis Tesla pabandė išrasti dar sudėtingesnį ginklą – orinį pistoletą. Jis rašė, jog ėmėsi „gaminti savotišką orinį ginklą, susidedantį iš tuščiavidurio vamzdelio, stūmoklio ir dviejų kanapinių kaiščių. Šaunant iš šio ginklo, stūmoklį reikėdavo prispausti prie pilvo, o vamzdį abiem rankom staigiai trūktelėti atgal. Oras tarp dviejų kaiščių susispausdavo, pakildavo temperatūra, ir vienas iš jų trankiai iššokdavo laukan.“

Be jokios abejonės, mažojo Teslos vaizduotė buvo be galo laki. Žinoma, dauguma mažų vaikų turi lakią vaizduotę, tačiau Tesla pranoko visas ribas. Pasinaudojęs vaizduotės galiomis, sugalvodavo ir įgyvendindavo naujus išradimus, aptikdavo gamtos dėsnius, galinčius palengvinti žmonijos naštą. Vien pagalvojus apie ankstyviausius išradimus, net ir tą, varomą grambuoliais, galima spėti, kad jo protas veikė visai kitaip nei bendraamžių.

Taip, išoriškai jis buvo visiškai normalus, jo vaikystės nuotykiai taip pat niekuo nesiskyrė – net tie, kuriuose jis nugalėjo mirtį. Nikola nuolat įsiveldavo į berniukiškus nuotykius: įkrito į didžiulį verdančio pieno katilą, bet jį ištraukė tėvo rankos, vėliau vos nenuskendo, kai paplaukė po plaustu ir buvo nuneštas per sraunų krioklį gretimoje užtvankoje.56 Bet vaiko širdyje darėsi kai kas kita, kažkas jį graužė.

Taip, kažkas akivaizdžiai buvo ne taip. Jis manė, kad, pasitelkdamas vaizduotę, gali sukelti tam tikrus dalykus ir kontroliuoti savo mintis, todėl buvo šokiruotas, kai ėmė patirti vaizdines haliucinacijas. Kas tai sukūrė: smegenys, kurių valdyti neįmanoma, ar protas, kurį jis manė visiškai kontroliuojantis?