Leidykla „Briedis“ pristato Marko Galleoti knygą „Putino karai. Nuo Čečėnijos iki Ukrainos“. Joje autorius nuosekliai, žingsnis po žingsnio pasakoja, kaip posovietinė Rusijos Federacija pasuko ne demokratijos, ne pagarbos žmogaus teisėms, bet imperinio revanšizmo, autoritarinio prezidentinio režimo įtvirtinimo, kitaminčių persekiojimo, net žudymo keliu, galiausiai atvedusio prie plataus masto karo prieš Ukrainą.

1991 m. Sovietų Sąjunga liovėsi egzistavusi. Jos subyrėjimą iš KGB ratelių į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas vėliau paskelbė didžiausia XX a. katastrofa, žiauriausia neteisybe, kurią privalu ištaisyti. Vėliau įvardinti kiti „pažeminimai“, dėl kurių kaltais apšaukti tariami vidaus ir išorės „priešai“: Rusijos demokratinio kurso šalininkai, „klastingosios“ Jungtinės Valstijos, į rytus besiplečiantis „agresyvusis“ NATO blokas. Daugeliui Rusijos piliečių supervalstybės statuso praradimas buvo tolygus asmeninei tragedijai, tad Putino ir jo aplinkos žodžiai apie netrukus atgimsiančią galybę krito į palanką terpę.

Dar Boriso Jelcino prezidentavimo laikais ne be Kremliaus pagalbos užsiliepsnojo Moldovai priklausanti Padniestrė, po poros metų kilo pirmasis Čečėnijos karas. Putinui tapus Rusijos premjeru, 1999 m. rugpjūtį įsiplieskė antrasis Čečėnijos karas, paskui, jau užėmus prezidento postą, atkurtas Sovietų Sąjungos himnas, pasitelkus totalią propagandą pradėtas visuomenės militarizavimas, vis labiau kurstyta neapykanta Vakarams ir beveik visoms Rusijos kaimynėms. 2008 m. rugpjūtį rusų pajėgos įsiveržė į Gruziją, galiausiai 2014 m. imtasi Krymo ir kai kurių Donbaso sričių okupacijos. Rengiantis kiekvienai ginkluotai agresijai ir jai vykstant būdavo griebiamasi ištiso komplekso hibridinių priemonių: skleista propaganda ir dezinformacija, prisidengiama tariamai pažeidžiamomis rusakalbių teisėmis ir pan.

Galima sakyti, kad dirva 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtam plataus masto įsiveržimui į Ukrainą Putinas ir jo KGB-FSB aplinka ruošė ne vieną dešimtmetį. Kodėl visa tai tapo įmanoma? Kaip Putinas ir jo sukelti kariniai konfliktai negrįžtamai pakeitė Rusijos veidą civilizuoto pasaulio akyse, sužinosite perskaitę šią knygą. Pasak britų „The Times“, „produktyvus karo metraštininkas ir analitikas Markas Galeotti parašė vertingą knygą tinkamu laiku“.

Lietuviškai išleistos M. Galeotti knygos: „Trumpa Rusijos istorija“, „Vory. Rusijos supermafija“, „Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas“ ir „Viskas tampa ginklu. Karas XXI amžiuje“.

Ištrauka

Prezidento Vladimiro Putino reitingai, didžiąją jo kadencijos dalį laikęsi aukštumoje, pamažu ėmė kristi. XXI a. pirmajame dešimtmetyje rusai buvo pasirengę susitaikyti su demokratijos imitacija, nes džiaugėsi šalyje vyravusio chaoso pabaiga ir sparčiai kylančiu gyvenimo lygiu. Tačiau Jelcino epocha jau buvo nugrimzdusi į istorijos užmarštį, o ekonomika dar ne visai atsigavusi po 2009 m. nuosmukio. Putinas puikiai žinojo daugumą rusų manant, kad Krymas iš tikrųjų yra jų valstybės dalis, neteisėtai atiduota Ukrainai. Be to, jis vis labiau atrodė beįtikįs savąja mitologija ir siekiąs įsitvirtinti istorijoje kaip žmogus, kuris „Rusiją padarė vėl didžią“, taigi, šioje situacijoje sutapo politiniai, kariniai ir strateginiai interesai.

Žinoma, preliminarūs planai užgrobti Krymą buvo parengti jau seniai. Juk Generalinio štabo Vyriausiosios operacijų valdybos karinių planuotojų darbas – turėti planus įvairiausiems atvejams, tiesiog dėl visa ko. Nors man niekada nepavyko gauti tikslaus atsakymo, įtariu, kad jie buvo pradėti rengti bent jau dešimtojo dešimtmečio viduryje. Vis dėlto tai nebūtinai reiškė, kad iki 2014 m. toks scenarijus buvo laikomas realiu. Veikiau buvo manoma, kad, atsižvelgiant į Ukrainos politikos nepastovumą, to negalima atmesti ateityje.

Nekyla abejonių, kad vasario 18 d., kai Kyjivo centre apie 20 tūkst. protestuotojų susirėmė su milicija ir Janukovyčius faktiškai įvedė nepaprastąją padėtį, šie planai jau buvo peržiūrimi. Po dviejų dienų Krymo Aukščiausiosios Tarybos – vietos parlamento – pirmininkas Vladimiras Konstantinovas lankydamasis Maskvoje ėmė viešai spėlioti apie galimą atsiskyrimą nuo Ukrainos. Pasak Putino, po visą naktį trukusio pasitarimo apie tai, kaip būtų galima išvežti iš šalies Janukovyčių, „besiskirstant pasakiau kolegoms, kad turime ruoštis grąžinti Krymą Rusijai“. Veikiausiai šis prisipažinimas nėra nuoširdus – įvykių chronologija leidžia manyti, kad tuo metu jau buvo priimtas sprendimas užimti pusiasalį.

Putinas jau anksčiau su daug kuo apie tai konsultavosi, bet galutinis sprendimas buvo padarytas dalyvaujant tik artimiausiems patikėtiniams: Saugumo tarybos sekretoriui Nikolajui Patruševui, FSB direktoriui Aleksandrui Bortnikovui, prezidento administracijos vadovui Sergejui Ivanovui ir gynybos ministrui Sergejui Šoigu. Dauguma jų buvo „vanagai“ ir karštai palaikė šią idėją. Pasak nepatvirtintų, bet netylančių pranešimų, vienintelis užsidegimo neparodė Šoigu.

Jam, matyt, nerimą kėlė ilgalaikės tokio sprendimo pasekmės. Vis dėlto jis buvo patyręs ir atsargus politikas, todėl aktyviai neprieštaravo sprendimui, apsiribodamas pareiškimu, kad yra pasirengęs paklusti įsakymams. Reikšminga tai, kad nei užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, nei kiti asmenys, galėję įžvelgti galimus neigiamus aspektus, nei pats ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas į susirinkimą nebuvo pakviesti.

Atrodo, kad sprendimas, galbūt tik preliminarus, buvo priimtas vasario 20 d., dvi dienos prieš Janukovyčiui pabėgant iš šalies. Gana ironiška, bet tai visai atsitiktinai patvirtino Gynybos ministerijos išleistas medalis, skirtas pagerbti operacijoje dalyvavusius asmenis. Šiame apdovanojime „Už Krymo sugrąžinimą“, kurio raištyje derinamos Rusijos trispalvės spalvos su šv. Georgijaus juostelės juoda ir oranžine, nurodoma operacijos data: vasario 20 d. – kovo 18 d. Šiaip ar taip, planuotojai negalėjo gaišti, nes „vremia č“ (puolimo pradžios laikas) jau buvo nustatytas – vasario 27 d.

Teoriškai jėgų pusiausvyra pusiasalyje atrodė gana lygiavertė. Rusų pajėgas sudarė 510-osios jūrų pėstininkų brigados, dislokuotos Feodosijoje, ir 810-osios atskirosios jūrų pėstininkų brigados, dislokuotos Simferopolyje, padaliniai, taip pat kažkiek jūrų Specnazo karių iš 431-ojo atskirojo jūrų žvalgybos specialiosios paskirties punkto – Juodosios jūros laivyno specialiųjų pajėgų padalinio.

Likusią rusų karinio personalo dalį sudarė jūreiviai. Kalbant apie ukrainiečius, Kryme buvo dislokuota daugiau kaip dešimtadalis visų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, iš viso apie 22 tūkst. karių. Vis dėlto dauguma buvo jūreiviai, ir nė vienas dalinys nebuvo laikomas itin aukštos parengties. Neskaitant 15 tūkst. karinio jūrų laivyno ir pakrančių gynybos raketinių pajėgų karių, taip pat vienos oro pajėgų brigados ir trijų priešlėktuvinės gynybos pulkų, pusiasalio gynyba iš esmės buvo jūrų pėstininkų rankose. Kryme buvo keturi jų daliniai: 36-oji atskiroji mechanizuotoji pakrančių gynybos brigada Perevalnoje, 1-asis ir 501-asis atskirieji jūrų pėstininkų batalionai Feodosijoje ir Kerčėje ir 56-asis atskirasis gvardijos batalionas Sevastopolyje. Nors gana gerai parengti, vertinant pagal Ukrainos kariuomenės standartus, visi jie buvo pakrikę ir demoralizuoti dėl daug metų trukusio nepakankamo finansavimo.

Be jų, pusiasalyje dar buvo dislokuotos trys Vidaus pajėgų brigados ir du batalionai, t. y. apie 2,5 tūkst. Vidaus saugumo ministerijai (MVS) pavaldžių kovotojų, taip pat sienos apsaugos batalionas. Nors visų pirma jie buvo skirti tvarkai palaikyti ir saugumo užduotims vykdyti, antrinė jų funkcija buvo krašto apsauga. Rusams pradėjus operaciją, didžiausia problema gynėjų gretose buvo aiškių įsakymų trūkumas ir, kai kurių teigimu, naujam šalies režimui priešiškų pareigūnų tyčia sukelta sumaištis vadovavimo grandinėje.

Likus savaitei iki operacijos Rusijos pajėgos buvo tyliai pervestos į kovinę parengtį, kai kurie daliniai išvyko iš savo bazių saugoti oro uostų ir ginklų sandėlių. Tuo pat metu, prisidengus „skubiais patikrinimais“, įvairiose Rusijos vietose buvo tyliai aktyvuotos specialiosios pajėgos, daugelis jų buvo perskraidinta į Rusijos oro bazę Anapoje ir jūrų bazę Novorosijske – abi jos yra prie Juodosios jūros, netoli Krymo. Naktį iš vasario 22-osios į 23-iąją buvo mobilizuotos ir iš savo bazės Kubinkoje, netoli Maskvos, atsiųstos VDV Specnazo pajėgos, 45-asis atskirasis pulkas.

Per tą laiką karinės žvalgybos tarnybos (2010 m. pervadintos į GU, Vyriausiąją valdybą, bet vis dar visur žinomos kaip GRU) ir FSB pareigūnai sudarė sandėrius su vietos šalininkais, įskaitant organizuotas kriminalines grupuotes, taip pat su savanoriais iš kitų Rusijos vietų, kad prasidėjus operacijai gatvėse netrūktų gerai ginkluotų „vietos savigynos grupių“.