„New York Times“ bestseleris „Knygų moteris iš Neramiojo Upelio“ (+ knygos ištrauka)

„New York Times“ bestseleris „Knygų moteris iš Neramiojo Upelio“ (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato „New York Times“, „USA Today“ ir „Los Angeles Times“ bestselerį „Knygų moteris iš Neramiojo Upelio“. Knygą įkvėpė nepaprasti mėlynieji žmonės iš Kentukio ir atsidavę bibliotekininkai, kurie per Didžiąją depresiją pasinaudojo raštingumo galia, kad įveiktų fanatizmą ir baimę.


1936-ieji metai. Neramiojo Upelio miškų gilumoje, Kentukyje, gyvena devyniolikmetė mėlynodė Kusė Karter, paskutinė be galo retai sutinkamų mėlynos odos žmonių giminės palikuonė. Vieniša mergina iš Apalačų kalnų nusprendžia prisidėti prie istorinio Kentukio keliaujančiosios bibliotekos projekto ir tapti bibliotekininke. Su savo ištikimąja mule ji brenda slidžiomis upelių vagomis ir joja nenuspėjamais kalnų takais, gabendama knygas bei kitus skaitinius rytinėje Kentukio dalyje vargingai gyvenantiems kalniečiams.


Pavojingame knygų maršrute Kusei, kalnų gyventojų vadinamai Strėliuke, tenka susidurti su prietaringais žmonėmis, įtariai žiūrinčiais ne tik į jos mėlyną odą, tokio pat atspalvio kaip ir laumžirgis pavadinimu mėlynoji strėliukė, bet ir į naująją vyriausybės knygų programą. Visgi mergina sugeba susidraugauti su skurstančiais, sudėtingų charakterių bei likimų Kentukio žmonėmis ir yra pasiryžusi narsiai jiems nešti paguodą bei džiaugsmą, skatinti raštingumą ir tiems, kurie nieko neturi, suteikti atokvėpio valandėlę, trumpą pabėgimą į tolimas knygų pasaulio šalis.

REKLAMA


Tarptautiniu mastu pripažintas romanas pelnė šiuos apdovanojimus: 2020 m. PBS skaitytojų pasirinkimo, 2019 m. „LibraryReads“ geriausios knygos, „Indie Next“, SIBA, „Forbes“ geriausio istorinio romano, „Book-A-Million“ geriausio grožinio kūrinio ir kt.


Knygą iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė.


Knygos ištrauka


Trečiadienį mane išgąsdino garsus beldimas į trobelės duris. Nuo jo net sudrebėjo seni langų stiklai.


Tą vakarą sėdėjau ir skaičiau „Sūnus“, kuriuose buvo rašoma apie jauniausiąjį Vang Lungo berniuką. Krūptelėjusi pašokau, net nuverčiau kėdę. Basomis nušlepsėjau medinėmis grindimis paimti šautuvo.


– Strėliuke! – už durų pasigirdo pažįstamas balsas. – Čia aš.


Vėl pakišau šautuvą po lova ir smarkiai plakančia širdimi pribėgau atidaryti durų.


– Daktare, ką jūs čia veikiat?.. Ak, aš iš baimės kone visa išblyškau.


Prispaudžiau prie krūtinės ranką ir nervingai nusijuokiau.


Daktaras nusišypsojęs kilstelėjo medicininį krepšį.


– Kaip tik tai ir ketinu padaryti. Eime greičiau vidun. Noriu tau kai ką parodyti. – Jis numetė krepšį ant stalo. – Buvo nelengva, bet kai ką išsiaiškinau apie tavo ligą.

REKLAMA


Suglumusi tylėjau.


– Taigi, mieloji, tu ir tavo giminaičiai turite metemoglobinemiją.


– Met... glob... ką?


– Sėskis. Paaiškinsiu.


Atsisėdau. Jis pastatė mano nuverstą kėdę ir taip pat prisėdo prie stalo.


– Tai toks kraujo sutrikimas, Strėliuke. – Daktaro akys švytėjo. – Nauji kraujo tyrimai parodė, kad tau trūksta to paties enzimo kaip indėnams ir eskimams. Tau pasireiškia vadinamoji metemoglobinemija, – vėl pakartojo jis.


Apstulbau sužinojusi, kad yra pavadinimas, apibūdinantis mano keistumą. Mane tai išgąsdino, kaip ir pats šis neištariamas žodis.


Daktaras tikriausiai įžvelgė mano veide palengvėjimą, sumišusį su baime, nes raminamai patapšnojo per delną.


– Tau bus viskas gerai. Tu pasveiksi. Mėlynumą sukelia labai retas paveldimas sutrikimas. Tavo tėvai turėjo tą patį recesyvinį geną. Tai labai retas genas.


– Retas genas.


Buvau tokia apstulbusi, kad sunkiai susivokiau.


– Visų Karterių kraujyje yra šis genas, jį turi ir tavo proseneliai bei dar tolimesni protėviai. Tavo ir visos jūsų giminės kraujas paprasčiausiai neprisisotina deguonies. Todėl jam sunkiau pasiekti kūno audinius. Tavo odą.


Vyras švelniai sugnybo mano ranką.


– Met...em... – vėl pabandžiau ištarti tą ilgą žodį.


Daktaras iškėlė pirštą ir lėtai išskiemenavo:


– Me-te-mo-glo-bi-ne-mi-ja.


Pakartojau žodį mintyse. Tada stengiausi ištarti garsiai:


– Me-te-mo-glo-bi-ne-mi-ja.


Daktaras pritariamai linktelėjo.


Dar sykį jį pakartojau, kad geriau įsiminčiau.


Vyras išsitraukė iš krepšio stetoskopą ir ėmė klausyt mano širdies.


– Labai gerai, – pasakė. Tada išsiėmė stiklinį buteliuką ir švirkštą. – O dabar pati geriausia žinia. Tai vaistas, vadinamas metileno mėliu, brangioji. Sužinojau, kad jis gali būti idealus priešnuodis.



Sutrikusi pažvelgiau į didelę adatą.


– Norėčiau tau jo suleisti. Jei pavyks, tau daugiau nereikės važiuoti į Leksingtoną. Galėsiu tave tyrinėti... hm... prižiūrėti čia, Neramiajame Upelyje.


Tai išgirdusi iškart atsiraitojau rankovę.


– Pradėsime nuo šimto miligramų. – Jis pritraukė į švirkštą skysčio. – Šis vaistas suteiks tavo kraujui daugiau deguonies ir pakeis tavo odos spalvą. Gydytojai pradėjo naudoti jį prieš kelerius metus kaip priešnuodį, apsinuodijus anglies monoksidu ir cianidu.


Cianidu. Buvau apie jį skaičiusi knygose.


– Pasakysi, jei kas nors bus ne taip, pavyzdžiui, ims sparčiau plakti širdis arba pradės ją mausti.


Mausti. Priglaudžiau delną prie širdies ir sulaikiau kvėpavimą. Kai kurios vaistažolės gali pataisyti žmogui sveikatą arba priversti sustoti širdį plakti.


Kol nepersigalvojau, jis suleido vaistą man į veną. Sulenkiau ranką per alkūnę, pasitryniau menkutę dūrimo vietą. Po kelių akimirkų apstulbusi pamačiau, kaip bąla mano rankos.


Daktaras suspaudė man delną.


– Stebuklas! – šūktelėjo jis. – Tikras stebuklas. Strėliuke, tu balta kaip balčiausi miltai! Ateik pasižiūrėti. – Daktaras atitempė mane prie veidrodžio, kabančio kampe virš pušinės prausyklės. – Stačiai pribloškiama, – sušnibždėjo jis. – Kaip jautiesi? Ar nejauti jokio diskomforto? – Tada, dar sykį paklausęs mano širdies, sumurmėjo: – Gerai.


– Jaučiuosi taip pat kaip ir anksčiau, daktare.


Bet, vėl atsisukusi į veidrodį, supratau, kad taip nėra ir jau niekada nebus. Lėtai persibraukiau delnu per veidą, atkišau lūpas, dabar nusidažiusias dailia rausva spalva, parausvėjusius skruostus. Normali. Dar sykį pažvelgiau į nepažįstamąją veidrodyje, tada klausiamai žvilgterėjau į daktarą.

REKLAMA


– Šiuolaikinė medicina! – šūktelėjo jis.


– Aš – nepažįstamoji, – ištariau, stebeilydama į savo atvaizdą.


– Labai daili nepažįstamoji, – atitarė daktaras.


Įdėmiai pasižiūrėjau į veidrodį.


Daili? Ar tikrai? Kaklas atrodė baltas kaip lininiai marškiniai, tokios pat spalvos ir rankos. Pakėliau delną ir atsargiai priglaudžiau prie kaklo. Skruostu nuriedėjo ašara, tada dar kelios, jos užtiško ant balto mano delno. Tapau baltąja. Toji daili balta nepažįstamoji – tai aš. Aš.


Daktaras spustelėjo man petį.


Vyro delnai ir dilbiai buvo beveik tokie pat kaip mano, išskyrus jo išsišovusias venas. Kilstelėjusi suknelę virš kulkšnių, apžiūrėjau pėdas.


– Jos dar baltesnės, – apstulbusi tariau.


– Baltos kaip miltai, – išdidžiai pakartojo daktaras.


– Balta.


Įsignybau į skruostą, sučepsėjau lūpomis, stebėdamasi tuo, kad jos nepamėlo. Jau prasižiojau norėdama išreikšti nuostabą, bet staiga suskaudo galvą, ėmė daužytis širdis. Po akimirkos sukilo šleikštulys. Užsidengusi burną, išlėkiau pro duris. Nuskuodžiau į tamsą. Vidury kiemo susilenkusi išsivėmiau vieną, tada antrą kartą.


Daktaras iš už nugaros man šūktelėjo:


– Strėliuke, mieloji...


Mostelėjau ranka, kad nesiartintų. Daktaras suėmė mane už peties.


– Paprastai greitai nustoja pykinti. Tai trumpalaikis nemalonumas, nesijaudink.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)