Kovo našlaitės: Berlynas – knygos personažas (+ knygos ištrauka)

Kovo našlaitės: Berlynas – knygos personažas (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato pirmąją „New York Times“ bestselerių autoriaus Philipo Keero trilogijos „Juodasis Berlynas“ knygą „Kovo našlaitės“.


Daugumai romanistų miestas, kuriame vyksta veiksmas, dažniausiai yra tik fonas arba scena, gal net tiesiog dekoracija. Tačiau šiame Philipo Kerro istoriniame detektyve Berlynas tampa knygos personažu, kaip ir pagrindinis veikėjas – nerami ir sudėtinga asmenybė privatus tyrėjas Bernis Giunteris.


Jis – buvęs policininkas, besispecializuojantis dingusių asmenų, dažniausiai žydų, paieškose. Jis – ciniškas, bet turi šiurkštų humoro jausmą, daug geria, rūko, turi šiek tiek antsvorio (bet belaisvių stovykloje šiais jo blogais įpročiais bus pasirūpinta), yra drąsus, nes kai nebėra ko prarasti, lieka tik garbė. Bernis puikiai supranta, kas yra gerai, o kas neteisinga.


Iš dalies taip yra todėl, kad jis – tikras berlynietis, iš dalies tai lėmė gyvenimo patirtis. Jis buvo seržantas Didžiojo karo metu. Jo žmona mirė per Ispanijos gripo epidemiją ir nuo to laiko jis tik žvalgėsi į moteris, bet užmegzti ilgalaikių santykių taip ir nepavyko – nacistinėje Vokietijoje didėjant Trečiojo reicho galiai, sunku tai padaryti, kai kasdien dingsta daugybė žmonių. Tačiau tai naudinga Bernio verslui, nes seklys turi darbo iki kaklo.

REKLAMA


Vieną dieną Giunterį pasamdo turtingas pramonininkas – surasti jo dukros ir žento žudiką. Pora žuvo per neįkainojamo deimantų vėrinio vagystę. Seklys manė, kad ketvirtojo dešimtmečio Berlyno gatvėse regėjo jau viską, bet ši byla, susijusi su milijonieriais pramonininkais, pavogtais deimantais ir galingiausiais Hitlerio pakalikais – Geringu ir Himleriu, įtraukia jį vis giliau į šiurpius nacių subkultūros ekscesus, didžiulį politinį skandalą, jis susiduria su žiaurumu ir korupcija.


Ieškodamas nusikaltėlio Giunteris patenka į lavonines, perpildytas nacių aukų; į triukšmingus naktinius klubus; į olimpines žaidynes, kuriose juodaodis Džesis Ovensas sutaršo arijų rasinės viršenybės teoriją; į garsios aktorės buduarą, galiausiai į Dachau koncentracijos stovyklą. Grumtynės su gestapo agentais, susišaudymai su svetimoteriautojais, susidūrimai su įvairaus plauko nusikaltėliais ir lavonais netikėtose vietose verčia skaitytojus iki paskutinių puslapių spėlioti, kas gi žudikas.

„Kovo našlaitės“ – bene tamsiausias ir geriausias vadinamosios juodosios literatūros pavyzdys.

REKLAMA


***


1989 metais buvo išleistas pirmasis Philipo Kerro detektyvinis romanas iš jo ciklo apie vokiečių seklį Bernhardą Giunterį – „Kovo našlaitės“. Knygos sėkmė buvo tokia stulbinanti, kad Ph. Kerras pasitraukė iš reklamos verslo ir atsidėjo rašymui. Jis parašė daugiau kaip 30 literatūros kūrinių, iš jų dvylika – romanai. 1993 m. Ph. Kerras pateko į geriausių britų rašytojų dvidešimtuką.


Knygos ištrauka


Nesitikėjau rasti Noimaną jo gyvenamame sąvartyne Admirolo gatvėje, Kotbuso vartų rajone, bet vis tiek pamėginau. Šis rajonas laikėsi ne ką geriau kaip miuzikholo afiša, 47-as Admirolo gatvės namas buvo vieta, kur žiurkės įsikišdavo į ausis kamštukus, o tarakonai šlykščiai kosėjo. Noimano kambarys buvo rūsyje namo gale. Drėgnas. Nešvarus. Dvokiantis. O Noimano jame nebuvo.


Durininkė buvo kekšė, sena kaip pasaulis. Jos plaukai buvo tokie pat natūralūs kaip žygiavimas aukštai keliant ištiestą koją per paradą Vilhelmo gatvėje, o lūpas sulig popieriaus segtuku tamsiai raudonu lūpdažiu tikriausiai tepėsi užsimovusi ant rankos boksininko pirštinę. Jos krūtys panėšėjo į poros sunkiųjų arklių pasturgalius baigiantis ilgai, sunkiai dienai.


Gal ji tebeturėjo keletą klientų, bet galėjau lažintis greičiau pamatysiąs ne juos, o žydą eilėje prie kiauliena prekiaujančios Niurnbergo mėsinės. Stovėdama savo buto tarpduryje, nuoga po purvinu atlapu chalatu, ji prisidegė iki pusės surūkytą cigaretę.



– Ieškau Noimano, – pasakiau iš paskutiniųjų stengdamasis nepastebėti tų man rodomų dviejų arklių pasturgalių ir rusų bojarino barzdos. Užteko pažiūrėti į ją ir jutai uodegoje džyrinant ir niežtint sifilį. – Esu jo draugas.


Kekšė bjauriai nusižiovavo ir, nusprendusi, kad už dyką pamačiau užtektinai, chalatą susisiautė ir surišo diržu.


– Tu policininkas? – ji niekinamai prunkštelėjo.


– Jau sakiau: esu jo draugas.


Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į durų staktą.


– Noimanas draugų neturi, – pareiškė ji žiūrėdama į savo purvinas panages, o paskui vėl man į veidą. Turėjau pripažinti, kad šiuo atžvilgiu ji teisi. – Galbūt išskyrus mane, ir tai tik todėl, kad man gaila to nervingo žmogučio. Jei būtum draugas, turėtum liepti jam kreiptis į gydytoją. Jam ne visi namie.


Ji smarkiai užtraukė dūmo, paskui sprigtelėjo nuorūką man per petį.


– Jis ne trenktas, – paprieštaravau. – Tiesiog turi įprotį kalbėtis su savim. Keistokas, ir tiek.


– Jeigu tai nereiškia, kad jis trenktas, tada, po šimts velnių, nežinau, kas yra trenktas žmogus, – tarė ji.


Ir šiuose jos žodžiuose būta tiesos.


– Žinai, kada jis grįš?


Kekšė gūžtelėjo pečiais. Ranka – vien mėlynos gyslos ir žiedai, panašūs į kasteto, – sugriebė mano kaklaraištį. Ji mėgino koketiškai nusišypsoti, bet pavyko tik grimasa.


– Gal norėtum jo palaukti? – pasiūlė ji. – Už dvidešimt markių galima nusipirkti velniškai daug laiko.


Išvadavęs savo kaklaraištį išsitraukiau piniginę ir suradau penkinę.


– Norėčiau. Labai norėčiau. Bet turiu eiti. Gal pasakysi Noimanui, kad jo ieškojau? Aš esu Giunteris, Bernhardas Giunteris.

REKLAMA


– Ačiū, Bernhardai. Tu tikras džentelmenas.


– Ar numanai, kur jis galėtų būti?


– Bernhardai, apie tai žinau tiek pat, kiek tu. Galėtum vaikytis jį nuo Pontijaus iki Piloto ir vis tiek nerastum.


Ji patraukė pečiais ir papurtė galvą.


– Jeigu striuka su pinigais, būtų kokiame X ar Rukerio bare. Jeigu turi kažkiek pinigėlių kišenėje – mėgintų pakabinti kokią paną klube „Femina“ ar „Kazanovos“ kavinėje.


Ėmiau leistis laiptais.


– O jeigu jo nėra kurioje nors iš šių įstaigų, tuomet jis bus hipodrome.


Ji išsekė man įkandin į laiptų aikštelę ir nulipo kelis laiptelius. Sėsdamas į savo automobilį lengviau atsidusau. Ištrūkti iš kekšės visada sunku. Joms niekada nepatinka, kai potencialus klientas išeina pro duris.


Nelabai pasitikiu žinovais, tiesą sakant, liudytojų parodymais taip pat. Metams bėgant ėmiau priklausyti detektyvų mokyklai, kur pirmenybė teikiama geriems senamadiškiems netiesioginiams įrodymams, tokiems, kurie patvirtina, kad vyrukas padarė viena ar kita, nes toks jau jo būdas. Tokiems įrodymams ir gautai informacijai.


Turint tokį paukštelį kaip Noimanas, reikia pasitikėjimo ir kantrybės. Noimanas nėra iš tų pasitikinčiųjų, aš – iš kantriųjų, bet tik ne jo atžvilgiu. Mat Noimanas – geriausias informatorius, kurį esu kada nors turėjęs, ir jo suteiktos žinios dažniausiai būna teisingos. Nerčiausi iš kailio, kad tik jį apsaugočiau. Kita vertus, tai nereiškia, kad juo galima pasikliauti. Kaip visi informatoriai, jis parduotų savo sesers dziundzę. Sunkiausia įpratinti tokį pasitikėti tavimi, bet pats tikėti juo gali ne labiau negu kad tuo, jog laimėsi pastatęs už žirgą Hopergarteno hipodrome.


Pradėjau nuo X baro, nelegalaus džiazo klubo, kur orkestras įsprausdavo amerikietiškus hitus tarp pradinių ir baigiamųjų akordų jam patikusio nepavojingo ir kultūriniu požiūriu priimtino arijų kūrinio. Muzikantai darė tai taip gerai, kad nė vieno nacio negraužė sąžinė dėl vadinamosios nevisavertės muzikos. Noimanas kartais elgdavosi keistai, tačiau buvo vienas iš labiausiai niekuo neišsiskiriančių, pilkų žmogelių, kuriuos kada nors buvau matęs. Kaip tik todėl jis buvo toks puikus informatorius. Turėjai gerai įsižiūrėti, kad jį matytum, bet tą vakarą X bare jo nebuvo nė ženklo, kaip ir „Allaverdi“ bei Rukerio bare raudintųjų žibintų kvartalo pavojingajame gale.

REKLAMA


Dar nebuvo sutemę, bet narkotikų prekeiviai jau trynėsi gatvėse. Pagautas pardavinėjant kokainą būtum nusiųstas į koncentracijos stovyklą, bet, mano nuomone, labai daug jų pagauti nepavykdavo, nes tai buvo nelengva. Prekeiviai niekada nesinešiojo kokaino; jie paslėpdavo jį netoliese, kokioje nuošalioje gatvelėje ar tarpuvartėje. Kai kurie jų apsimesdavo karo luošiais, pardavinėjančiais cigaretes, kiti išties buvo cigaretes pardavinėjantys karo luošiai, ant rankovės užsirišę geltonus raiščius su trimis juodais rutuliukais, išlikusius nuo Veimaro respublikos laikų. Tačiau raištis oficialaus statuso nesuteikdavo: vien Išganymo armija turėjo oficialų leidimą prekiauti gatvių kampuose, bet valkatavimą draudžiančių įstatymų buvo griežtai laikomasi tik madingesniuose miesto rajonuose, kur mėgdavo lankytis turistai.


– Ssigarai ir ssigaretės, – sušnypštė balsas.


Žinantieji šitą „kokaino signalą“ atsakydavo garsiai sušnarpšdami, bet dažnai pamatydavo nusipirkę valgomosios druskos ir aspirino.


„Femina“ Niurnbergo gatvėje buvo vietelė, į kurią eidavai ieškoti moterų draugijos, jeigu tau patiko stambios raudonskruostės ir buvai pasiruošęs suploti trisdešimt markių už šį malonumą. Stalo telefonai darė klubą itin tinkamą drovuoliams, taigi labai patrauklų Noimanui, aišku, jei turėdavo pinigų. Jis galėdavo užsisakyti butelį putojančio baltojo vyno ir pakviesti merginą prisėsti net nesikeldamas nuo savo staliuko.


Klube buvo net pneumatiniai vamzdžiai, kuriais galėdavai atpūsti dovanėlę į delną merginai kitame klubo gale. Vienintelis vyrui reikalingas dalykas, neskaitant pinigų, buvo gera rega.


Sėdėjau prie stalelio kampe ir be didelio susidomėjimo skaičiau valgiaraštį. Šalia gėrimų sąrašo buvo sąrašas dovanėlių, kurias galėjai įsigyti iš padavėjo ir nusiųsti vamzdžiais: pudrinė už pusantros markės, degtukų dėžutės laikiklis už markę ir kvepalai už penkias. Negalėjau atsikratyti minties, kad populiariausia dovana, kurią gali žaibiškai nusiųsti kritusiai į akį merginai – pinigai. Noimano nebuvo nė ženklo, bet nusprendžiau dar kurį laiką pabūti, jeigu jis kartais pasirodytų. Pasikviečiau padavėją ir užsisakiau bokalą alaus.


Buvo siūlomas šioks toks kabaretas: dainininkė oranžiniais plaukais ir šaižiu balsu, primenančiu dambrelį, ir liesas nedidukas komikas antakiais be tarpo, laidantis ganėtinai lėkštus sąmojus. Tikimybė, kad klubo lankytojams patiks pasirodymas, buvo mažesnė negu atstatyti Reichstagą: jie juokėsi per dainas ir dainavo per komiko monologus, nelinkę rodyti atlikėjams jokio palankumo, lyg jie būtų pasiutę šunys.


Apsidairęs po salę pamačiau, jog į mane žiūrėdamos netikromis blakstienomis klapsi tokia daugybė moterų, kad pajutau skersvėjį. Už kelių staliukų storulė putlios rankos pirštus pakrutino žiūrėdama į mane ir, palaikiusi pašaipią mano miną šypsena, ėmė ropštis nuo savo kėdės. Sunkiai atsidusau.


– Klausau, pone, – tarė padavėjas.


Išsitraukiau iš kišenės suglamžytą banknotą ir mečiau jam ant padėklo. Nesivargindamas laukti grąžos, apsisukau ir pabėgau.


Labiau už bjaurios moters draugiją vakare mane erzina tik tos pačios bjaurios moters draugija kitą rytą. Sėdau į automobilį ir nuvažiavau į Potsdamo aikštę. Vakaras buvo šiltas, sausas, bet dundėjimas violetiniame danguje man sakė, kad oras pabjurs. Automobilį pastačiau Leipcigo aikštėje priešais viešbutį „Palast“. Įėjęs vidun paskambinau į „Adlon“. Susisiekiau su Benita, ši pasakė, kad Hermina paliko jai žinutę ir kad praėjus maždaug pusvalandžiui po mano pašnekesio su ja paskambino vyras ir pasiteiravo apie princesę iš Indijos. Tiek ir tenorėjau išgirsti. Pasiėmiau iš automobilio lietpaltį ir žibintuvėlį.


Laikydamas žibintuvėlį po lietpalčiu grįžau į Potsdamo aikštę už penkiasdešimties metrų, pro Berlyno tramvajų bendrovę ir Žemės ūkio ministeriją pasukau Kolumbo namo link. Šviesos degė penktame ir septintame aukštuose, bet ne aštuntame. Pažiūrėjau pro sunkias veidrodinio stiklo duris. Apsaugininkas skaitė laikraštį sėdėdamas prie rašomojo stalo, toliau koridoriuje moteris blizgino grindis elektriniu prietaisu. Ėmė lyti, kai pasukau už kampo į Hermano Geringo gatvę, paskui kairėn į siaurą tarnybinę prievažą, vedančią į požeminį garažą už Kolumbo namo.


Garaže stovėjo tik du automobiliai – DKW ir „Mercedes“. Atrodė mažai tikėtina, kad kuris nors priklauso apsaugininkui ar valytojai – veikiausiai jų savininkai tebedirbo viršutinių aukštų kontorose. Už tų dviejų automobilių po ryškiai šviečiančiu prožektoriumi buvo pilkos plieninės durys su užrašu „Tarnybinis“. Jos buvo be rankenos ir užrakintos. Nusprendžiau, kad jų užraktas tikriausiai atidaromas pasukus rankeną iš vidaus ar raktu iš išorės, ir pamaniau, jog valytoja galbūt išeis iš pastato pro šias duris.


Beveik negalvodamas patikrinau abiejų automobilių dureles ir aptikau, kad „Mercedes“ neužrakintas. Atsisėdau ant vairuotojo sėdynės ir apgraibomis susiradau šviesų mygtuką. Du didžiuliai žibintai praskrodė tamsą kaip prožektoriai partijos sambūryje Niurnberge. Ėmiau laukti. Praėjo kelios minutės. Iš nuobodulio atidariau dėtuvę. Radau kelių žemėlapį, maišelį mėtinių saldainių ir partijos nario knygelę su galiojančiais antspaudais. Jos savininku buvo nurodytas kažkoks Heningas Pėteris Mansteinas. Jo eilės numeris partijoje buvo palyginti mažas, ir tai neatitiko jaunatviškos jo išvaizdos nuotraukoje, įklijuotoje devintame knygelės puslapyje.


Pirmi partijos numeriai buvo parduodami labai nemenkai pasipelnant, tad nebuvo abejonių, kad už savąjį Mansteinas nemažai suplojo. Kuo mažesnis buvo tavo Partijos nario numeris, tuo greičiau galėjai padaryti politinę karjerą. Jauname gražiame jo veide kovo našlaitės godumas buvo išspaustas taip pat aiškiai kaip partijos ženklas nuotraukos kampe.


Praėjo penkiolika minučių, kol išgirdau atsidarant tarnybines duris. Pašokau nuo sėdynės. Jeigu tai Mansteinas, turėsiu dėti į kojas. Garažo grindis užliejo didžiulis šviesos lopas, ir pro duris išėjo valytoja.


– Palaikykit duris! – sušukau.


Išjungiau žibintus ir užtrenkiau dureles.


– Palikau kai ką viršuj, – paaiškinau. – Jau pamaniau, kad teks apeiti visą pastatą iki pat priekinių durų.


Man artinantis ji vėpsojo laikydama duris atdaras. Kai priėjau, ji pasitraukė į šalį sakydama:


– Turiu pėdinti iki pat Nolendorfo aikštės. Neturiu didelio automobilio, kuris parvežtų mane namo.


Nusišypsojau kaip kvailys, kokį įsivaizdavau esant Mansteiną.


– Labai ačiū, – padėkojau ir suniurnėjau kažką apie tai, kad palikau raktą kabinete.


Valytoja pamindžikavo, paskui paleido duris. Įžengiau vidun, durys užsidarė, ir išgirdau garsiai spragtelint užraktą. Dvejos dvivėrės durys su apskritais langeliais vedė į ilgą, ryškiai apšviestą koridorių, nustatytą šūsnimis kartoninių dėžių. Tolimajame jo gale buvo liftas, bet negalėjau juo pasinaudoti nepatraukdamas apsaugininko dėmesio. Taigi atsisėdau ant laiptų, nusiaviau batus, nusimoviau kojines, paskui vėl apsiaviau batus, ant viršaus užsimoviau kojines. Tai sena vagių mėgstama gudrybė batų odos gurgždėjimui į kietą paviršių nuslopinti. Atsistojau ir pradėjau ilgą kelią į viršų.


Kol užlipau į aštuntą aukštą, širdis daužėsi nuo įdėtų pastangų ir dėl to, kad teko kvėpuoti tyliai. Laukiau prie laiptų krašto, bet jokio garso iš kabinetų šalia Ješoneko neišgirdau. Pašviečiau žibintuvėliu į abi koridoriaus puses, tada pasukau prie jo durų. Atsiklaupęs apžiūrėjau, ar nėra laidų, kurie rodytų, kad esama signalizacijos, bet nė vieno nepamačiau. Išbandžiau pirma vieną raktą, paskui kitą. Antrasis beveik pasuko užraktą, tad ištraukęs raktą dildele nulyginau dantukus. Pabandžiau dar kartą, šįsyk sėkmingai. Atidariau duris, įėjau ir vėl jas užrakinau, jei kartais apsaugininkas nuspręstų apeiti pastatą.


Nukreipiau žibintuvėlį į rašomąjį stalą, virš nuotraukų ir į Ješoneko privataus kabineto duris. Raktas sklandžiai pasisuko rankoje, nesutikdamas nė menkiausio užrakto pasipriešinimo. Mintyse laimindamas savo spynų meistrą, priėjau prie lango. Neoninė iškaba virš Pšoro namo raudonai nušvietė prabangų Ješoneko kabinetą, taigi žibintuvėlio bemaž nereikėjo. Išjungiau. Atsisėdau prie rašomojo stalo ir ėmiau ieškoti pats nežinau ko. Stalčiai buvo neužrakinti, bet juose mažai kas mane domino.


Ganėtinai susijaudinau radęs adresų knygelę raudonos odos viršeliais, bet visą perskaitęs pažinau tik vieną pavardę – Hermano Geringo, tačiau jo adresą galėjai sužinoti tik per kažkokį Gerhardą fon Greisą, gyvenantį Derflingo gatvėje. Prisiminiau lombardo savininką Vaicmaną sakant, esą Storulis Hermanas turi agentą, kuris kartais perkąs jam brangakmenius, tad nusirašiau fon Greiso adresą ir įsidėjau į kišenę.


Bylų spinta irgi buvo neužrakinta, bet nieko nepešiau; joje gulėjo daugybė brangakmenių ir pusbrangių akmenų katalogų, „Lufthansa“ oro linijų skrydžių tvarkaraštis, krūva popierių, susijusių su valiutų kursais, keletas sąskaitų ir gyvybės draudimo polisų, vienas jų – bendrovės „Germania“.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.