760-ies metų senumo įvykiai Dangės žiotyse – „Mėmelio komtūro kalavijas“ (+ knygos ištrauka)

760-ies metų senumo įvykiai Dangės žiotyse – „Mėmelio komtūro kalavijas“ (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato Dariaus Musteikio istorinio romano „Čia bus Mėmelio pilis“ antrąją dalį – „Mėmelio komtūro kalavijas“.


Pirmąjį autoriaus romaną „Čia bus Mėmelio pilis“ itin palankiai sutiko skaitytojai, ypač klaipėdiečiai, tad šįkart siūlome, pasitelkus vaizduotę, persikelti į daugiau nei prieš 760 metų vykusius nepakartojamus ir įtraukiančius įvykius Dangės žiotyse ir rytinėje Baltijos pakrantėje.


Mėmelio gyventojai neužsisėdi tik savo mieste. Jie dalyvauja galutiniame sembų nukariavime, kituose ordino mūšiuose ir net Kionigsbergo įkūrime. Gal kas iš Mėmelio gyventojų galėjo lankytis pagonių Romovėje, pas Krivį Krivaitį ir suprasti šventojo ąžuolo pasakojimą?


Išklausykime naujas Juodojo vaiduoklio pranašystes. Kartu su knygos personažais atkakliai ginkime Mėmelį nuo jį puolančių Algmino žemaičių, spręskime miesto vystymo ir apsaugos klausimus, džiaukimės naujų miesto gyventojų gimimu, pamąstykime apie bendražmogiškąsias vertybes ir pasveikinkime Mėmelį, įstojus į Hanzos sąjungą.

REKLAMA


„Nesu prisiekusi istorinių veikalų ar romanų gerbėja, tačiau stengiuosi nepraleisti rašytinių šaltinių apie Klaipėdos kraštą. Dariaus Musteikio romano pavadinimas „Čia bus Mėmelio pilis“ iš karto suintrigavo. Parsinešiau knygą iš bibliotekos, maniau, pavartysiu, paskaitinėsiu vieną kitą ištrauką, bet romanas taip lengvai nepaleido – vienu įkvėpimu perskaičiau jį nuo pradžios iki paskutinio skyriaus, nesukdama sau galvos dėl to, kas jame tikra, o kas – pramanyta. Realios istorijos ir autoriaus fantazijos romane susipina į vieną intriguojantį pasakojimą – Mėmelio miesto įkūrimą 1252 metais.


Dariaus Musteikio romanas atskleidžia pilėnų buitį, atkuria žmonių socialinius santykius, papročius, tradicijas. Nereikia prarasti distancijos, ne viskas romane turi būti istoriškai teisingai, tačiau intriguojantis pasakojimas padeda skaitytojui viską susikurti savo vaizduotėje“ (Klaipėdos miesto Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė).

REKLAMA


Knygos ištrauka


Prūsų vadui davus komandą, nuskambėjus trimitams ir visai prūsų kariaunai vieningai surikus kovos šūksnius, kilo didelis triukšmas. Mūšis prasidėjo!


Iš prūsų kariaunos, nešini žabų glėbiais, deguto kibirais ir padegtais deglais, išbėgo dvi grupės po dešimt karių, kurie pabandė pribėgti prie pat palisado sienos ir ją padegti. Jas dengė pasipylęs į palisado gynėjus prūsų strėlių debesis. Prūsų kariauna, garsiai šaukdama ir grūmodama, priartėjo prie palisado, ketindama tuojau užgulti papilio sieną. Skrido prūsų lankininkų strėlės, skriejo ietininkų svaidomos trumposios ietys – akstys. Kelios prūsų karių grupės taranais daužė papilio sieną. Iš tolumos link palisado pajudėjo abu apgulties bokštai.


Prijojo prūsų raiteliai-lankininkai ir sukdami ratus priešais palisadą vis šaudė strėles į gynėjus, sėkmingai kai kuriuos nukaudami ar sužeisdami.


Vokiečių šauliai atsakė arbaletų ir lankų strėlių salvėmis bei taikliais balistų šūviais. Abi prūsų padegėjų grupės buvo gerokai praretintos, išblaškytos, o žabai su neštu degutu ir uždegtais fakelais taip nesėkmingai sukrito, kad viskas užsidegė per strėlės šūvį nuo sienos – kovos lauke. Pūtė vakarinis vėjas, ir dūmai nuo degančių žabų sklido link puolančiųjų gretų.


Valteris, pamatęs, kur vėjas neša dūmus, davė komandą šešioms aikštelėse ant parapeto įtaisytoms kryžiuočių balistoms su loviais iššauti po glėbį akmenų, mat norėjo sukelti didelę baimę puolančiųjų gretose. Artileristai tiksliai iššovė ir akmenys gerokai praretino prūsų gretas – jie krito ant žemės sužalotomis galvomis. Prūsai pradėjo trauktis. Kliuvo ir prūsų raiteliams: į žirgus pataikė akmenys, jie išsigando, ėmė neklausyti savo raitelių ir blaškytis į šalis. Keli raiteliai nukrito, o geras tuntas žirgų iššuoliavo iš mūšio lauko, kartu nusinešdami ir raitelius.



Valteris apsidžiaugė.


– Atėjo laikas naujieną išbandyti, – tarė jis artileristams ir kiekvienas balistos vyriausiasis, kaip buvo pamokytas, paguldė į lovį po ąsotį su skylėmis, pro vieną skylę atsargiai pripylė žibalo, įstatė žibalu sudrėkintą dagtį iš susuktų linų ir padegė.


Visos šešios balistos viena salve paleido padegtus ąsočius skristi į užpuolikus.


Visą mūšio lauko erdvę persmelkė stiprus ir kraupus švilpiantis garsas, kai ąsočiai skriejo link prūsų gretų. Tokį garsą galima išgirsti tik per audrą – švilpiant vėjui pro pajūryje stovinčias kopas ir medžius, o po to jau žaibuoja ir griaudžia.


Taip švilpė Tomo ir Valterio sukonstruoti ąsočiai, nes oras pro skyles buvo pučiamas. Žaibo ir griaustinio nebuvo, ne. Kai ąsočiai sudužo į žemę prieš užpuolikų gretas, pakilo dūmų debesys, apgaubė prūsų karius ir, genami vakarų vėjo, slinko į rytus, kur buvo daugiau puolančiųjų. Valteris stovėjo aikštelėje šalia vienos balistos ir stebėjo, kas bus toliau.


Ir štai puolantieji prūsai metė skydus, ginklus, plėšė nuo savęs šalmus, trynė akis, čiaudėjo, kosėjo, ašarojo ir apsisukę, klupdami ir nieko nematydami bėgo atgal – kuo toliau nuo sprangių dūmų debesų.


– Šaukite dar vieną salvę! – pasigirdo Valterio komanda, ir dar šeši ąsočiai kraupiai švilpdami nuskriejo virkdyti prūsų.


Iš paskos nuskriejo dar viena salvė, jau su padegamaisiais ąsočiais, kuri daug žalos prūsams nepadarė, tik porą puolančiųjų apsvilino, o kitus atgrasė nuo kito puolimo.


Valteris palaimingai ir išdidžiai šypsojosi sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir pasakė tarsi sau, bet kad ir kiti girdėtų:

REKLAMA


Pavyko, suveikė! Geras ginklas išrastas, priešas išgąsdintas ir bėga. Net juokinga!


Valteris atsisuko į Gruberį ir šūktelėjo:


– Kaip ir tarėmės, vykime užpuolikus kuo toliau, bet daug nežudykime. Tausokime savo karius. Priešas gavo gerą pamoką ir ilgai ją atsimins. Kaip tau patiko naujas mūsų ginklas?


Gruberis garsiai nusijuokė ir atsakė:


– Jau matau, kad dūmus vėjas prasklaidė ir nupūtė į rytus. Mano kariai pasiryžę patvirtinti sėkmę. Puikus dalykas yra tie „virkdantys dūmai“!


Atsidarė vartai ir pro juos į vakarinį lauko kraštą išvirto visa kryžiuočių kariauna. Prieš juos plytėjo tik tuščias laukas su keliais sužeistais ar žuvusiais prūsais, išmėtyti užpuolikų ginklai.


Tolumoje, rytuose, matėsi paniškai bėganti prūsų kariauna. Prūsų vadas Kėrys niekaip negalėjo sulaikyti savo kariaunos. Kariai šaukė, kad kryžiuočiai turi neįveikiamus burtus, įsibaiminę apleido stovyklą ir neatsisukdami bėgo namo. Tą dieną mūšis baigėsi.


Komtūras įsakė savo kariams kuo toliau nuvyti išsilaksčiusius prūsus, o po to nušluoti nuo žemės paviršiaus jų laikiną stovyklą, surinkti išmėtytus ginklus ir grįžti vakarop į kareivines.


Burkhardas neplanavo paleisti visos kariaunos į savo namų pilis, nors ją išlaikyti ir valdyti brangiai kainavo. Nežinia, kas tiems prūsams gali į galvą šauti. Gal šios dienos ataka buvo įviliojimas į spąstus ar jėgų patikrinimas?


Valteris, sugrįžęs į pilį su Tomu, Gruberiu ir komtūru Burkhardu, aptarė mūšio sėkmę. Visi džiaugėsi Valterio ir Tomo nauju ginklu – švilpiančiuose ąsočiuose padegtu sudžiovintų gailių, meškinių česnakų ir jūros dumblių mišiniu su žibale sumirkytomis medžio anglimis. Tai buvo naujausias Tomo ir Valterio išrastas ginklas, pavadintas „virkdančiais dūmais“. Jis puikiai baidė priešą, jo nepribaigdamas.

REKLAMA


Vėluvos užkariavimas


Burkhardas po mūšio leido visiems kariams pailsėti, nes vien tik pasiruošimas, įtampa belaukiant kovos ir sunkūs šarvai bei ginklai gerokai nuvargino karius.


Tie kariai, kurie gynė tolyn nuo Kionigsbergo pagonis, gyrėsi didžias žygdarbiais: nuo žemės pakėlę ir priglobę numestą kokio prūso kario ginklą ar šarvų dalį, didžiuodamiesi rodė kitiems „tokioje sunkioje kovoje pelnytą trofėjų“.


Valteris nepanaudotus šaudmenis saugiai sustatė arsenale, jeigu prireiktų kitam kartui. Tomas paaiškino komtūrui, kad naftą ir žibalą jis gali panaudoti taikiems tikslams, ir įniko į alchemijos tyrinėjimus. Jį labai domino kai kurios žolelės, augančios šioje vietovėje, ir gausiai iškasamas gintaras Sembos pusiasalyje.


Burkhardas, palaikęs kelias dienas pilyje ir papilyje gausią ir margaspalvę pagalbininkų iš kelių komtūrijų kariauną, nusprendė dalį jų, kurie buvo iš toliau atvykę, paleisti atgalios, į namus, palikdamas Kionigsberge tik apie tūkstantį artimesnių pilių karių. Su Kionigsbergo pilies įgula ir kolonistų iš papilio pajėgomis, jei reikės, jis surinks apie du tūkstančius karių ir to visai pakaks gerai gynybai ar puolimui – žiūrint, ko prireiktų.


Gausybė atvykusių karių kėlė vietiniams broliams rūpesčių – juos reikėjo maitinti ir drausminti. Tokio galvos skausmo Burkhardas norėjo atsikratyti.


Baigėsi 1255 metų balandis. Po mūšio praėjus savaitei, netikėtai į pilį atšuoliavo pasiuntinys nuo Tirsko iš Vėluvos pilies. Tirskas prašė skubios pagalbos, mat dalis prūsų, gal šešios vėliavos karių, daugiausia sūduviai ir rytų nadruviai, po gėdingai pralaimėto mūšio prie Kionigsbergo nelabai toli nubėgo – iki Tirsko žemių. Iš apmaudo ar pykčio jie pradėjo niokoti vietinių žmonių pastatus ir turtą, grobti gyvulius maistui. Tos kelios vėliavos besitraukiančių prūsų apgulė Tirsko pilį, paskelbė jąsava ir reikalauja įleisti juos į vidų. Nesulaukę šeimininko kvietimo, užpuolikai pradėjo statyti šalia pilaitę, kad ilgam įsitvirtintų toje žemėje.


Tirskas, primindamas draugystę, prekybą su ordinu ir gautą patikinimą padėti, prašo Burkhardo skubios pagalbos – atsiųsti didelį būrį karių, kad kartu su kryžiuočiais Tirsko pilies įgula išvytų užpuolikus lauk. Po to Tirskas su šeima nori apsikrikštyti ir prašo krašto magistro suteikti jam tą malonę.


– Dieviškasis stebuklas įvyko! Dar vienas stabmeldžių kunigaikštis atsivertė, jungiasi prie tikrojo tikėjimo ir atsiduoda Šventojo sosto malonėn! – sušuko Burkhardas ir nuėjo melstis į koplyčią, taip padėkodamas Aukščiausiajam.


Pasimeldęs Burkhardas davė įsakymą Gruberiui paruošti porą tūkstančių vokiečių karių žygiui į Vėluvą. Po dviejų dienų devynios kryžiuočių vėliavos pajudėjo Vėluvos link. Į šį žygį įsiprašė daug garbių riterių, kurie nekantravo pramankštinti mūšio pasiilgusius raumenis. Tarp jų buvo ir mėmelietis Francas, ilgojo dvirankio kalavijo meistras.


Gruberio vadovaujama kariauna pražygiavo mūšio lauką su palikta prūsų įranga Kionigsbergui pulti: kopėčiomis, taranais, žabų glėbiais ir dviem vienišais tuščiais apgulties bokštais, kaip paminklais rymančiais priešais papilį – jų užpuolikai taip ir nespėjo panaudoti. Užpuolikų karių kūnų lauke nebebuvo. Lengviau sužeisti sugebėjo kęsdami skausmus pasitraukti ir nuslinko į savo namus, o sunkiai sužeisti per kelias paras mirė ir Kionigsbergo miestiečių bei karių buvo sumesti į lauko pakraštyjeiškastas duobes. Ten juos ir sudegino, apkrovę paties priešo atsigabentais žabais ir malkomis, likusiomis po nepavykusio palisado padegimo. Sudegintus kūnus duobėse užpylė žemėmis.


Kryžiuočių kariaunai priėjus Vėluvos pilies prieigas, būrys prūsų karių – šešios vėliavos – netvarkingai išsibarstę po lauką bandė pulti Tirsko pilies palisadą, kapojo medinę sieną kirviais, ropštėsi per sieną kopėčiomis. Užpuolikai uždegė didelį laužą ir jau degino sienos rąstus. Palisado aikštelėse ir ant kalvelės už palisado stovinčioje pilaitėje buvo regėti smarkiai besiginantys gynėjai. Jie žūtbūtinai kovėsi, atremdami užpuolikų ataką. Tolėliau nuo Tirsko pilaitės matėsi pradėti statyti prūsų pilaitės klojiniai.


Gruberis išrikiavo savo karius taip: dvi vėliavos karių, ginkluotų kalavijais ir ietimis bei apsisaugojusių sunkiais šarvais ir didžiaisiais skydais, buvo surikiuoti priešakyje į „kiaulės galvą“. Po dvi vėliavas raitelių, ginkluotų lankais, arbaletais, kalavijais ir svaidomosiomis ietimis, išsidėstė abipus „kiaulės galvos“ – sparnuose. Rezerve už pirmosios linijos išsirikiavo dvi vėliavos kalavijais ir ietimis ginkluotų karių ir vėliava raitelių su ietimis ir kalavijais. Rezervo kairiajame šone – pusė vėliavos lankininkų ir arbaletininkų. Į tą mūšį sunkiųjų raitelių Gruberis neatsivedė, nes pavasario žemė buvo dar per drėgna jų žirgams.


Pavasario saulei skaisčiai apšvietus kryžiuočių šarvų sidabrą, ginklais ir šarvais žvangindama „kiaulės galva“ pajudėjo link nedarnių stabmeldžių gretų papilyje. Priartėjus vokiečiams, prūsai pradėjo daužyti priešą kalavijais, kirviais ir badyti ietimis. „Kiaulės galvoje“ susibūrę kariai tvirčiau suglaudė gretas, užsitvėrė didžiaisiais skydais ir suformavo nepralaužiamą, besiginantį plieno kokoną, iš kurio puolančius badė ietys ar kirto kalavijų smūgiai. Pagonys tą kokoną apspito iš visų pusių, kaip skalikai apspinta medžiojamą šerną. To Gruberiui ir tereikėjo.


Kai tik prūsai įsitraukė į kovą su šarvuotais kryžiuočiais „kiaulės galvoje“, jis davė komandą, ir iš abiejų sparnų jau pačius prūsus žaibiškai atakavo raiteliai, guldydami nugaras atsukusį priešą savo taikliais ginklais: ietimis ir kalavijais.


Kryžiuočių raiteliai guldė prūsus, kaip kad valstiečiai dalgiais javus per javapjūtę.


Riteris Francas ilguoju kalaviju darbavosi „kiaulės galvos“ smaigalyje. Riterį iš abiejų šonų gynė du kariai su didžiaisiais skydais ir kalavijais, mat Francas, mosuodamas abiem rankomis savo „mirties vėduokle“, negalėjo pats laikyti skydo. Franco kovos technika buvo paprasta: jį dengiantys kariai skydus praskleidžia, tada Francas iš paties formuotės priešakio iššoka pirmyn ir šluoja ilguoju kalaviju priešą, perkirsdamas vienu vokiško plieno smūgiu priešo karius ir net silpną prūsų kalavijų metalą. Po išpuolio Francas grįžta, ir tuomet abu kariai skydais pridengia pasitraukiantį Francą apsaugodami, dar ir savo kalavijais padėdami atremti pagonių smūgius. Nenugalimas Francas padėjo „kiaulės galvai“ po truputį, bet nesustabdomai slinkti po mūšio lauką naikinant pagonis. Ant žemės vis daugėjo priešų kūnų, o sužeistieji traukėsi.


Kryžiuočių raiteliai vis suko ratus apie „kiaulės galvą“ aplipusį pagonių tuntą ir vis plonino tą tuntą, nukaudami ar sužeisdami po kelis prūsų karių per vieną rato apsisukimą.


Kai visiškai sumažėjęs prūsų užpuolikų pulkas pradėjo krikti, Gruberis davė komandą kovoti rezervui ir pribaigti likusias priešo jėgas. Pavakary išsklaidyti pagonių likučiai bėgo neatsigręždami namo, palikdami lauką, nuklotą savo žuvusių karių kūnais.


Vėluvos pilies gynėjai ant palisado parapeto ir pilyje džiaugsmingai sveikino savo ir gelbėtojų pergalę. Jie spėjo užgesinti ugnį prie palisado – nespėjo prūsai įdegti rąstų. Atsidarė pilies ir palisado vartai, ir Tirskas su sūnumi ir keturiais savo pagalbininkais išėjo pasitikti Gruberio.


– Pagaliau atvykote, mano gelbėtojai, – Tirskas su ašaromis akyse apkabino galingą ir niūrų kryžiuočių karių vadą Gruberį. – Sumušti prie Kionigsbergo pagonys čia atsirado prieš savaitę, įkūrė stovyklą, pradėjo plėšikauti, naikinti mūsų žmonių turtus ir gyvybes. Įpykę buvo užpuolikai dėl pralaimėjimo ir savo įtūžį išliejo ant Vėluvos žmonių. Prisikentėjome ir ruošėmės paskutinei kelionei. Gerai, kad jūs laiku suspėjote, – džiaugėsi Tirskas, patvirtindamas Gruberiui, kad jis su šeima nusprendę krikštytis ir prašo kryžiuočių įvykdyti šį jo šventą norą.


Nugalėjęs Vėluvos pilį ketinusius užimti pagonis, Gruberis paliko pilyje kryžiuočių įgulą, kuri kartu su Tirsko šeimyniškiais pilį plės ir stiprins, padėdami statyti besikuriantį Vėluvos miestą. Tirskas paprašė Dirko ir Aleksandro patarimų, kaip stiprinti pilį ir statyti miestą.