Jei kartais šis interviu įkvėptų ilgiau pasimėgauti poeto, eseisto ir prozininko, Donaldo KAJOKO mintimis, galima eiti į biblioteką ar knygyną ir susirasti pernai pasirodžiusią jo dienoraščių knygą „Leistinas privatumas“, apimančią 1979–1999 m. autoriaus gyvenimo metus ir jo požiūrį į labai įdomų ir spalvingą poros dešimtmečių kultūrinį gyvenimą. Interviu autorei nutiko priešingai: pirmiausia buvo „Leistinas privatumas“...

Rasa ŽEMAITIENĖ

– Savo dienoraščių knygą, užbaigiate taip: „Sakytum artėja Akselio Miuntės aprašytas laikotarpis: „Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save.“ Taigi. Tik save kartkartėmis reikia vis susirasti – pasimeti kaži kur, nors tu ką!“ Gal dabar, praėjus 26 metams nuo šių eilučių parašymo, paskutinio sakinio jau nereikia? Jokių pasimetimų?

– Reikia to sakinio ir šiandien, oi, reikia. Gyvenimo kelias nėra tiesi linija. Jei būtų tiesi, būtų daug lengviau ir šimtąkart nuobodžiau.

– Ar prieš spausdinimą savo dienoraščių įrašus smarkiai kupiūravote, kad ko nors neužgautumėte, o gal kad pasirodytumėte išmintingesnis? Ar dar rašote dienoraščius? Ko daugiau jūsų dienoje šiandien: poezijos, prozos, o gal poilsio?

– Knygos pavadinime („Leistinas privatumas“) labai svarbus pirmasis dėmuo – leistinas. Esu prirašęs daugiau nei 200 dienoraščio sąsiuvinių, tad, aišku, kai ką kupiūravau, nes juose yra ir visiškai blankių, rutiniškų, neįdomių puslapių, vietom – intymesnių faktų, greitakošiškų, kai kuriuos žmones galinčių įžeisti sprendimų, žodžiu, apstu ir to, kas neleistina. Gal kol kas, o gal apskritai. Tačiau leisdamas knygą nieko neprirašinėjau, kad pasirodyčiau išmintingesnis ar toliaregiškesnis. Tai būtų jau ne dienoraštis. O jį rašau iki šiol, manau, vertėtų išleisti dar vieną tomą, gal taip ir padarysiu, jei likimas bus palankus. Dabar, sulaukus jau brandaus amžiaus, mano gyvenime užtenka ir poezijos, ir prozos, ir poilsio, ir dar nemažai kitų dalykų. Aišku, būtina patikslinti, kad poezija egzistuoja ne vien eilėraštyje, proza – ne vien romane, o poilsis – ne vien išsidrėbus prieš televizoriaus ekraną.

– Jūsų dienoraščių knygoje – daug rašančių žmonių, jų kūrybos, net elgesio vertinimų, o juk meno žmonės jautrūs... Kaip reagavo jos puslapiuose radusieji save?

– Kai kurių kolegų vardus keičiau inicialais, visgi keletą žmonių, regis, šiek tiek užgavau. Jei publikuoji dienoraščius, nori nenori, virš tavęs pakimba Damoklo kardas. Mat leistinumo ir itin asmeninių faktų ribos ganėtinai slidžios, todėl ketvirtajame knygos viršelyje užrašiau: „Kai kurias ribas vietom gal ir peržengiau, nors stengiausi šito išvengti. Jei išvengti nepavyko, ką gi – tai mano pasirinkimas, mano rizika. Podraug ir atsiprašymas.“ Vis dėlto palaikomųjų, šiltų, teigiamų reakcijų sulaukiau kur kas daugiau. Dėkoju už jas.

– Beje, kai skaitote savo mintis dabar, ar yra vietų, kur norėtųsi su savimi nesutikti? Pavyzdžiui, man įsiminė mintis, kad giluminį džiaugsmą jums žadina tik dukros gimimas, poezija ir mirtis. Gal atsirado dar kas nors, o gal neliko mirties?

– Šyptelėsiu: vietas, kur su savim norėtųsi akivaizdžiai nesutikti, praleidau, anot jūsų, smarkiai kupiūravau... O jei rimčiau, kartais pats stebėjausi kai kurių minčių formuluotėmis, jos ir dabar man atrodo gana tikslios, įžvalgios, svarbius dalykus primenančios. Net sukirbėdavo mintis, kad šiandien taip išvinguriuoti sakinio nesugebėčiau. O jūsų paminėtos trys kertinės angos (dukros gimimas, poezija ir mirtis), pro kurias atsivėrė didieji buvimo stebuklai, ir šiandien man lieka itin svarbios. Tik dvi pirmosios angos jau patirtos, po jas jau pavaikščiota, o štai trečioji, kaip didis nuotykis, kaip dar vienas egzistencijos slėpinys, vis dar priešaky. Laukia.

– Vis dėlto smalsu prisiliesti prie jūsų kaip kūrėjo pradžios. Svajonė studijuoti žurnalistiką neišsipildė (nebuvote komjaunuolis), baigėte Kūno kultūros institutą, darbai – įvairiausi ir labai netikėti... Kaip išsiugdėte supratimą apie rašymą ir kas skatino nesustoti? Ar čia vėlgi tinka citata: „Siela – amžina keliauninkė. Nekliudyk, ir ji ves tave teisinga linkme“?

– Pastraipa iš vėlesnio mano dienoraščio: „Varge, kuo aš užsiiminėju?!! Sakiniai, eiliuoti tekstai, kažkokios žodinės struktūros – ir taip kone visą sąmoningą gyvenimą! Vaikystėje, paauglystėje išvis bemaž nežinojau, kad pasaulyje egzistuoja poezija. Vairuotoju – taip, vairuotoju norėjau būti, bet poetu... Tarsi kažkas prisliūkino ant pirštų galiukų, paėmė mane už rankos ir nusivedė visiškai nesuvokiama kryptimi. Ir veda ligi šiol. Būna valandėlių, kai nueitas kelias atrodo tartum sapnas, va nubusiu iš jo – ir vėl tapsiu nutrūktgalvišku Žeimenos gatvės berniūkščiu, kuris nei apie poeziją, nei apskritai apie jokį meną neturi žalio supratimo.“

Tai va, iki šiol spėlioju, kas tas kažkas, kuris prisliūkino prie manęs, paėmė už rankos ir nusivedė. Gal tikrai siela, toji amžina keliauninkė? O gal dar kas nors, ko nei formos, nei vardo nežinau?

– Tarp postudijinių jūsų darbų darbelių – ir darbas gamyklos katilinėje, net 6 metus. Buvau bepradedanti užjausti... Visgi tai turbūt jūsų pasirinkimas? Juk galėjote dirbti ir kitokį darbą, pvz., muziejuje, mokykloje, redakcijoje ar pan.?

– Dėkoju už užuojautą, tačiau vėliau, kai dirbau „Nemuno“ redakcijoje, kai nuo straipsnių, skambučių, grafomaniškų paeiliavimų, konsultacijų, visokių renginių ir kitokių įsipareigojimų imdavo suktis galva, prisimindavau darbą tarp katilų ir vandens filtrų ir sykiais pagalvodavau: keliais į katilinę pareičiau! Nes tenai, nuolat burzgiančioje aplinkoje, turėjau daug laiko sau, savo kūrybai, savo vidinei laisvei ir kelionei. Redakcijos šurmulys daug ką iš manęs atėmė, nors, aišku, šį tą ir davė. Teko priprasti ir prie naujos ritmikos, ir prie kitokio gyvenimo. Bet darbą katilinėje prisimenu su jaukia šypsena.

– Pirmoji jūsų knyga „Žeme kaip viršūnėmis“ (1980 m.) dėl cenzūros nenudžiugino, tuomet atsidusote: „O kad išleistų tokią knygą, kokios nori tu...“ Ar tokia cenzūra išliko iki pat nepriklausomybės ir ar dabar kartais nekyla minčių, kad bent jau kokybės cenzūra būtų neblogai?

– Michailui Gorbačiovui tapus sovietijos lyderiu cenzūra sušvelnėjo, nustojo negailestingai siautėti. Vienas to meto „Vagos“ leidyklos vadovų man sakė, kad daugelis to meto rašytojų jau buvo pramokę cenzoriaus amato, iš savo tekstų be klaidų patys išbraukdavo „valstybines paslaptis“. O dėl kokybės cenzūros... Sutinku, ji labai praverstų, bet ir ji turėtų būti ne tiek išorinė, kiek vidinė, glūdinti kiekvieno kuriančio asmens viduje. Bet kokia išorinė cenzūra – laisvės ribojimas, tad aš norėčiau, kad mes turėtume kuo mažiau išorinių cenzorių ir kuo daugiau laisvės.

– Bet žmonėms kaip tik tuo metu, sovietmečiu, labai reikėjo poezijos ir knygų. Skaitai jūsų dienoraštį ir jauti verdantį ir rašančiųjų, ir skaitančiųjų kultūrinį gyvenimą, tegul ir cenzūruojamą. Kodėl?

– Paradoksas, tačiau sovietmečiu knygų tiražai buvo nelyginamai didesni nei šiandien, net debiutuojančių rašytojų knygos buvo išperkamos jei ne per kelias dienas, tai per savaitę. Kodėl taip nutikdavo? Nieko gudriau nesugalvosiu, kaip pakartoti vieną seną savo tekstą: „Tiesą sakant, kartais imu tikėti, kad dėkingiausias metas rašytojui – totalitarinis režimas, kuriame totalinė idėja jau gerokai įskilusi, susikompromitavusi, virtusi privaloma retorine figūra, ir tiek. Rinka dar saugi, uolūs dvaro poetai kuo puikiausiai tarpsta; sąžiningų, lyg ir nepriklausomų rašytojų Ezopo kalba primargintos knygelės graibstyte graibstomos ir ta pačia Ezopo kalba pusbalsiu garbstomos; maištininkai iš prigimimo irgi nelieka nuskriausti, jie – didžiavyriai, slaptieji tautos šaukliai, vedliai, galiausiai – istorinės toliaregystės įdagu paženklinti politiniai emigrantai, – taigi, kone visiems plunksnos broliams aukso amžius!“

Na, va, tuo metu tiek rašančiųjų, tiek skaitančiųjų kultūrinis gyvenimas panašiai ir virė, knygos buvo graibstyte graibstomos, o teatrai perpildyti.

– Negaliu nepacituoti ir dar vienos jūsų minties iš 1987 metų: „Net baugu pagalvojus, kai įžūliai mūsų visuomenėje viską užgrobusios vidutinybės.“ Žodžiai – kaip iš šiandienos. Niekas nesikeičia žmonių pasaulyje?

– Taip, nedaug kas keičiasi. O jei ir keičiasi, tai labai pamažu. Esminiai (etiniai, dvasiniai) pokyčiai vyksta žmogaus viduje, paskui tik palengva iškyla į sociumą, tampa norma. Tačiau tie pokyčiai tokie mikroniniai, kad turi praeiti šimtmečiai – tada tik atsiranda vienas kitas bruožas, viršijantis vidutinio statistinio vieneto įsisenėjusias savybes ir visiems įprastas tiesas bei nuostatas. Tad nieko keisto, kad vidutinybių gausiausia, kad didžiausia dalis ekonomikos, prekybos, pramogų verslo, politinių idėjų bei šūkių skirta būtent šiai gyventojų daliai, mat iš jos vėliau labiausiai ir pasipinigaujama. Pataikaujant jos skoniui, išprusimui, siekiams, organizuojant visokio rango rinkimus, gražbyliaujant, žadant per artimiausius ketverius metus nuvesti į rojų. Kalbant apie pasaulį ir vidutinybes, vis prisimenu Milošo Formano filmo „Amadeus“ finalą. Saljeris savo nuodėmklausiui jau papasakojo demoniško pavydo dramą, nuoseklią genijaus nužudymo istoriją, o paskui ir sako: „Vidutinybės, aplink vien vidutinybės... Nebijok, šventasis tėve, aš ir už tave užtarsiu žodį prieš Dievą, aš – vidutinybių apaštalas!..“ Po šių žodžių pasigirsta begėdiškai naivus, vos tramdomas, neslepiamai žioplas Mocarto kikenimas.

– Jei jau prisiminėte Mocartą ir Saljerį, tai tinka paminėti ir labai teisingą, mano akimis, jūsų citatą apie pavydą: „Gyventi be krislelio pavydo yra laisvė.“ Pats pavydą esat patyręs? Juk, užbėgant įvykiams už akių, esate pelnęs beveik visas įmanomas literatūrines premijas, įskaitant ir Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

– Premijos – premijomis, o rašant, mano galva, svarbiau kitkas. O būtent – vidiniai procesai, krustelėjimai, krūptelėjimai, pati dvasinė ir intelektinė gyvenimiškoji kelionė, o eilėraščiai – tiktai tikslesnė ar abstraktesnė, labiau gabumą ar primityvumą atskleidžianti nueito kelio ataskaita. Ir nesvarbu, apie ką juose rašoma: ar apie didmiesčių kloakas, ar apie angelų pašnekesius, ar apie pakrūmėj koją pakėlusį šunėką, – vis tiek tai vidinių žmogaus patirčių fiksavimas, nueito dvasinio kelio ataskaita. O konkurencija, pavydas savo gniaužtuose laiko žmogų, kol jis šito neperpranta, dalyvauja neva kažkokiose įtemptose lenktynėse, kitaip sakant, stengiasi išbūti šią amžinybę greituoju būdu. Ką gi, tegu. Kiekvienam savo...

– Ne vien euforiškai vertinate ir nepriklausomybės pradžios laiką: ekonominė blokada, vėliau – nusikalstamumas, naujas Dievas – pinigai... Pastebite, kad išgyvename ne tik imperijos, bet ir mūsų visų griūtį arba kad Lietuva yra pasaulio žemėlapyje, bet greitai jos gali nelikti pačioje Lietuvoje. Ar galime šiandien konstatuoti, kad išlikti visgi sugebėjome, ar tai dar toli gražu ne pabaiga?

– Išlikti sugebėjome, tapę nepriklausomi tolokai nužingsniavome, nemažai pasiekėme, Lietuva tapo gražesnė. Bet tai – toli gražu ne pabaiga ir ne rojus. Ypač pašonėje turint tokį kaimyną. Ramūs, matyt, dar ilgai, gal net niekada nebūsime. Juk minėjau, kad žmogus, o ir visa žmonija per ilgus amžius patobulėja vos per mikroną.

– O kas geriausio, jūsų akimis, yra nutikę per nepriklausomybės metus Lietuvos žmonėms? Tarp jų – ir rašytojams bei poetams? Gal kas nors ypatingo nutiko ir jums pačiam?

– Laisvė! Šitai geriausiai pajunta tie, kurie pabuvo sovietinėje sistemoje. Jauni žmonės gimė jau laisvi, jiems atrodo, kad kitaip ir būti negali, gal niekad ir nebuvo. Tačiau buvo. Vadinasi, gal kiek kitaip, bet andainykštės situacijos ir vėl gali pasikartoti, reikia būti budriems. Man, kaip rašytojui, tas kūrybinės ir vidinės kelionės laisvės pojūtis itin svarbus.

– Kaip reaguojate į naują kultūrininkų sąjūdį, prasidėjusį prieš „Nemuno aušros“ paskirtą kultūros ministrą, o dabar žengiantį vis toliau, nes ir politikai žengia?

– Kultūros žmonės – šaunuoliai, pirmieji pajuto svilėsį, užslėptos grėsmės simptomus. Kai kurie netgi protingi politikai ar politologai ramina, girdi, jokios grėsmės dar nėra, kultūrininkų reakcija pernelyg ankstyva, kone isterinė. Tokių „ramintojų“ norėčiau paklausti: vadinasi, reaguoti į grėsmes patartumėte tik tuomet, kai jos jau bus įvykusios, pasiekusios savo tikslą? Kai bus per vėlu, tada jau ateis metas piktintis, protestuoti, mosuoti kumšteliais? Kaip Sakartvele, Vengrijoje, Slovakijoje... Tokie „išmintingi“ patarimai – tai neįžvalgių ar net piktavalių žmonių pastanga realią problemą perkelti ant šalutinių bėgių, vedančių visai kita kryptimi. Tiesiai šviesiai – kai kurioms jėgoms naudingas dėmesio nukreipimas.

– Ir vėl – Kalėdos. Šia proga reikia kelių jūsų poezijos, o gal ir prozos eilučių, kurias jūs tapatinate su šia švente...

– Pacituosiu trumpą ir labai seną savo eilėraštį – tokį seną, kad, kai jį rašiau, cenzūra šv. Kalėdų dar neleido minėti:

lapkritys o pasnigo
krenta lapai ant sniego
o paskui – vėlei lietūs
ir – Kalėdos.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.