XI a. pilyje pietų Anglijos pakrantėje du raiti tviskančius šarvus dėvintys riteriai visu greičiu puola vienas kitą, prieš save laikydami atstatę medines ietis.

Mušant būgnams ir kanopoms, ginklai susiduria ir vienas iš jų suskyla į šipulius, o renginį stebinti minia pratrūksta džiaugsmingo šūksniais.

Kerisbruko saloje Vaito saloje vykstančiame riterių turnyre atkuriamos scenos, kurias viduramžiais buvo įprasta matyti visoje Anglijoje.

Tačiau tai, kas kadaise buvo vadinama „pirmuoju nacionaliniu sportu Anglijoje“, toli gražu nėra romi inscenizacija.

„Taikomės vienas kitam į galvą“, – naujienų agentūrai AFP pasakojo Clive‘as Hartas, laisvu nuo riterių kovų metu dirbantis duomenų inžinieriumi.

„To jokioje kitoje sporto rūšyje nėra... taigi, čia yra tam tikras rizikos elementas, kurį, manau, žmonės vertina ir kuris tikrai jiems kelia jaudulį.“

Riterių turnyrai yra viena iš seniausių žirgų sporto rūšių pasaulyje, o Anglijoje jos apraiškos siekia X a.

Kadaise tai buvo viena iš riterių – sunkiai ginkluotų raitų viduramžių Europos karių kovinio mokymo rūšių, kuria jie užsiimdavo tarp mūšių.

Šio sporto propaguotojams reikia iki tobulumo išlavintų tiek pačių kovų, tiek jojimo žirgais įgūdžių – o taip pat ir geležinių nervų, nors mirtinai aštrūs ginklai šiuolaikiniuose turnyruose ir nėra naudojami.

Greitis, galia ir drąsa

Šių dienų turnyrai paprastai vyksta senosiose pilyse ir senovinių dvarų rūmuose, o riteriai stengiasi pelnyti taškų, o ne išversti priešininką iš balno.

Šį XVII a. pradžioje praktiškai išnykusį ir dabar vėl atgimusį sportą netgi siūloma įtraukti į Olimpinių sporto šakų sąrašą.

„Šiuolaikinis riterių turnyrų dalyvis turi daugelį įgūdžių“, kuriais pasižymi ir olimpiečiai, teigia istorinius monumentus, pastatus ir objektus kuruojanti organizacija „English Heritage“.

„Galbūt laikas šį sportą, kurio metu demonstruojamas neeilinis greitis, galia ir drąsa, pristatyti ir didžiausioje pasaulio sporto arenoje.“

Paprastai kovos vyksta šiltuoju metų laiku ir pritraukia būrius gerbėjų, trokštančių palaikyti narsiųjų senovės riterių nūdienų ekvivalentus.

„Labai įdomus, greitas veiksmas“, – sakė renginį stebintis teisininkas Paulas Abdey.

„Matyti, kad veiksmas yra autentiškas, o ne surežisuotas, taigi taip, man tai tikrai patiko.“

„Tai tikros rungtynės“, – pridūrė mokytojas Robas Estonas. „Kai žiūri, kaip jie rungiasi, supranti, kad tam reikia daug įgūdžių.“

„Tikrai smagu atvykti ir sirgti, pasirūpinti, kad ši tradicija gyvuotų, nes tai – mūsų istorijos dalis.“

Gyva istorija

Dominicas Sewellas, kurį nuo mažų dienų žavėjo riteriai ir karo žirgai, yra vienas iš garsiausių Britanijoje riterių turnyrų dalyvių ir tikras šios srities ekspertas.

Jis ne tik jau daugiau nei 20 metų pats dalyvauja riterių kovose ir yra netgi rungęsis Pasaulio riterių kovų čempionatuose, bet ir savo žirgyne organizuoja šios sporto šakos treniruotes.

„Tam, kad galėtum dėvėti 30 kilogramų sveriančius šarvus, sėdėdamas ant žirgo, kuris lekia 32–40 kilometrų per valandą greičiu, ir dar priimti tokiu pačiu greičiu judančio ir tokią pačią ekipuotę turinčio varžovo smūgį, reikia didelių fizinių jėgų“, – pasakoja jis.

„Kiekvieną dieną tą daryti yra labai sunku. Kaip ir bet koks kitas sportas, ši veikla gali tave visiškai išsunkti. Tai ne vaidinimas.“

Šių dienų riterių turnyrų dalyvių ekipuotė kuriama tradicinių šarvų ir ginklų pagrindu, tačiau dalyvauti nėra pigu ir tai atspindi elitines šio kadaise tarp riterių, karalienių ir bajorų populiaraus sporto šaknis.

Šiandien pilnas šarvų komplektas gali kainuoti daugiau nei 21 000 JAV dolerių.

Viena iš naujovių yra ta, kad šiandien turnyruose gali dalyvauti ir moterys. Viena iš jų yra Lisa Dixon.

Jos teigimu, visi turi vienodas galimybes ir viskas priklauso nuo raitelio santykio su žirgu.

„Tam jausmui, kai dalyvauji tokiame turnyre, nėra lygių... kai žinai, kad kadaise kažkur šioje vietoje tikrai vyko riterių kovos ir tu tiesiogine to žodžio prasme seki jų pėdomis“, – kalbėjo ji.

"Visuomet sakiau, kad atkurti istoriją – labai, labai ypatingas jausmas.“

AFP inf.