Serialo „Paveldėtoja“ aktorė A. Norgilaitė: „Labiausiai bijau būti nesuprasta“

Serialo „Paveldėtoja“ aktorė A. Norgilaitė: „Labiausiai bijau būti nesuprasta“


Dramos, staigmenų, meilės trikampių nestokojusiame LNK seriale „Paveldėtoja“ šalia žiūrovų numylėtinių šmėžavo ir intrigų bei piktų kėslų kupini veikėjai. Viena tokių – Krikštėnų dvarininko našlės Auksės dukra Kristina, kurią vaidino aktorė Aina NORGILAITĖ.


Laimius STRAŽNICKAS


– Serialo „Paveldėtoja“ žiūrovai žiūri jau trečiojo, paskutinio, sezono serijas. Ar tarp žiūrovų esate ir jūs?


– Taip, tarp jų esu ir aš. Žiūriu kiekvieną seriją. Man labai svarbu analizuoti savo darbą ir mokytis iš savo klaidų, kad ateityje jausčiausi labiau užtikrinta. Pirmajame sezone negalėjau į save iš šalies žiūrėti, kad net akis tekdavo užsidengti, bet ilgainiui pripratau ir dabar tai darau ganėtinai ramiai.


– Kaip jūs atsidūrėte šiame seriale?


– Patekau visiems aktoriams žinomu būdu – perėjusi aktorių atranką. Tuo metu išgyvenau emociškai sunkų laikotarpį ir man labai norėjosi pokyčių. Sulaukusi skambučio su pasiūlymu vaidinti labai apsidžiaugiau, bet kartu ir suglumau – man juk tai – pirmas didelis projektas. Tad prieš kimbant į darbus emocijų ir jaudulio tikrai netrūko.

– Nebuvo liūdna, kad pirmasis didelis vaidmuo – neigiamo personažo?


– Tikrai ne. Iki tol mokyklos teatro studijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mano kurti personažai daugiausia būdavo lyriški. Užtat labai apsidžiaugiau, kad prodiuseriai įžvelgė mano ugningą temperamentą ir pasiūlė sukurti blogiukės vaidmenį. Man pačiai buvo svarbu tame personaže surasti ir teigiamų savybių – juk yra pateisinama net ir paties blogiausio poelgio priežastis.

REKLAMA


– Įdomu, ką teigiamo jūs įžvelgėte savo Kristinoje, kuri tiesiog apsėsta suktybių ir užmačių.


– Užsispyrimą. Man tai stiprus teigiamas būdo bruožas. Jo Kristinai tikrai nestinga, kaip ir meilės savo šeimai: broliui, mamai. Ji visomis išgalėmis stengiasi ginti savo žmones. Deja, ne viskas jai pasiseka.


– Kokios Kristinos savybės jums pačiai artimos, o ką reikėjo kurti pasitelkiant savo vaizduotę?


– Man buvo įdomu kurti šią veikėją pirmiausia dėl to, kad mes abi esame visiškai skirtingos. Vienintelis mus vienijantis bruožas – užsispyrimas ir galbūt tikslo siekimas. Aš irgi jau jeigu kam ryžtuosi, to siekiu bet kokia, kartais net sau nemalonia, kaina.


– Iš kur daugiausia sėmėtės įkvėpimo šiam vaidmeniui?


– Iš gyvenimo: asmeninė patirtis, matytas filmas, perskaityta knyga ar straipsniai... Visur gali atrasti nors trupinėlį to, ką gali įdėti į savo kuriamą personažą.


– Kokie jūsų personažo veiksmai jums pačiai atrodo sunkiai suprantami ar net smerktini?


– Smerkti žmonių aš nemėgstu, nes tikiu, kad kiekvienas veiksmas gali būti paaiškinamas. Tačiau yra vienas dalykas, kurio aš labiausiai nepriimu, – tai savęs neigimas ir priklausymas nuo kito žmogaus. Man tai yra absoliuti meilės sau stoka. Mylėsi save – mylėsi ir kitą žmogų. Man nepriimtinas Kristinos melas, tarkim, apie tariamą savo nėštumą, tai, kad ji susideda su tam tikrais asmenimis, tokiais kaip Leo, noras būtinai atkeršyti Rokui, Saulei ir priversti juos kentėti... Aukoti savo gyvenimą tokiems neigiamiems dalykams yra be galo sunku ir, mano supratimu, tai yra tam tikra beprotybės forma.

REKLAMA


– Kokią žinutę savo vaidmeniu jums labiausiai norėjosi pasiųsti žiūrovams?


– Nuo pat serialo pradžios nuolat sau kartojau – nėra blogų žmonių, yra tik nelaimingi žmonės, kuriuos tokius padarė tam tikros aplinkybės. Jų reikia gailėti.


– Kas jums buvo sunkiausia šiame projekte?


– Man nekėlė jokių problemų nei verkimo, nei meilės scenos. Jau greičiau paminėčiau techninius dalykus – filmavimo pamainas, kurios kartais trukdavo iki dvylikos valandų, ar ne iš eilės filmuojamos scenos. Aktoriaus darbe tai yra normalu, nors kartais ir vargina. Būdavo, kad į Krikštėnus iš Vilniaus turėdavau važinėti kasdien. Kai kurie aktoriai likdavo ten nakvoti, tačiau man geram miegui būtinai reikia savo lovos.


– Žiūrovai dvaro aplinką regėjo ir vaiskią vasarą, ir niūrų rudenį. Ar skirtumą juto ir aktoriai?


– Taip, filmuodamasis vasarą, kai visą dieną šviečia saulė, organizme gaminasi daug vitamino D, šilta, patiri kur kas mažiau streso nei rudenį, kai tenka skubinti darbus dėl to, kad greitai ims temti, ir gūžtis nuo vėsos, suptis į šiltesnius drabužius. Aš labai nemėgstu šalčio – man jis smegenis užspaudžia.


– Su kuriais kolegomis bendravimas jus labiausiai įkvėpė?


– Su daugeliu radau panašumų įvairiais aspektais ir sėmiausi įkvėpimo. Su Leoną vaidinančiu šokėju ir aktoriumi Petru Lisausku galėjome pasikalbėti apie šokį, nes ir aš šokau avangardinius japonų šokius. Su Saulę vaidinančia Anastasija Marčenkaite esame panašaus amžiaus. Kadangi ji dar dabar studijuoja Akademijoje, o aš ją baigiau, tai irgi daug bendrų temų rasdavome. Nemažai padiskutavome ir su Žanos vaidmens kūrėja Rasa Marazaite. O su Kristinos motina – Monika Bičiūnaite, pasirodo, esame gimę Gaidžio metais ir tą pačią dieną – birželio 16-ąją. Gal ne veltui motiną ir dukrą vaidiname. Su kiekvienu aktoriumi vaidinti ir susipažinti man buvo didžiulė dovana.



– Ar jums pačiai patiktų gyventi tokioje prabangoje, kokia dvelkia Krikštėnų dvaras?


– Kiekvienas skirtingai suvokia prabangą. Aš tokiame dvare nenorėčiau gyventi – man ten per daug erdvės. Mane labiau žavi jaukumas, kompaktiškumas. Man užtenka įsisukti į antklodę ir skaityti knygą ar žiūrėti televizorių. Man patinka kokybiški geri daiktai, kurių ilgai nereikėtų išmesti. Save vadinčiau skandinaviško kompaktiškumo šalininke. Vienintelis dalykas dvare man patiko – balta spalva. Mano nedidelis, bet jaukus butukas Vilniuje irgi šviečia balta spalva. Galbūt Akademijos laikais pervargau nuo tos juodos dėžės ir dabar labiau vilioja šviesi ir skaidri aplinka.


Serialo „Paveldėtoja“ aktorė A. Norgilaitė: „Labiausiai bijau būti nesuprasta“


– Ar ką nors esate gyvenime dariusi iš išskaičiavimo, kaip daro jūsų Kristina?


– Esu tik darbą dirbusi ir nieko daugiau. Aš gyvenime esu taip pat labai ryžtinga. Stengiuosi pasiekti užsibrėžtų tikslų, tačiau niekada – kitų sąskaita. Gal kartais dėl to ir nukenčiu, kiti stebisi, kodėl aš tokia tolerantiška. Jeigu kas nors ant manęs ir šliūkšteli pamazgų, niekada neskubu teisti tų žmonių, kad ir kaip skaudu ar nemalonu man būtų. Vis galvoju, kad tas žmogus turėjo tam tikrą priežastį, greičiausiai dėl nelaimingų jo gyvenime nutikusių dalykų.


– Kokia jūs esate iš tikrųjų?


– Keičiasi tas mano charakteris. Tikrai galiu pasakyti, kad buvau ir esu ganėtinai užsispyrusi. Tapau tolerantiškesnė nei anksčiau, vis kantresnė, o kantrybe niekada nepasižymėjau. Mane dabar supantys žmonės šių dalykų išmokė. Ir dar medituoju. Meditacija man padeda atrasti vidinę ramybę ir nestresuoti dėl nieko. Jau daugiau kaip dvejus metus užsiimu šia praktika ir galiu tvirtai pasakyti, kad ji mane išgelbėjo nuo daugelio gyvenimo blogybių.


– Kodėl griebėtės tokios praktikos?


– Turėjau emocinių sunkumų. Neslėpsiu, išgyvenau depresiją. Ieškodama išeities iš tokios situacijos priėjau išvadą, kad ir be vaistų galima tokias žaizdas išsigydyti. Deivido Linčo knyga apie savo kūrybą ir gyvenimą, kurioje jis daug rašė apie transcendentinę meditaciją, tiesiog pati pateko į mano rankas. Pabandžiau, ir, atrodo, viskas gyvenime vėl susidėliojo į savo vietas.


– Jaučiatės atradusi raktą, leidžiantį įveikti emocinius sunkumus?


– Negaliu tiesmukai sakyti, kad tą raktą jau radau. Gyvenimas yra judrus ir nenuspėjamas. Šiandien yra taip, o kas bus rytoj, nežinai.


– Seriale kartais rodomi Krikštėnų dvarui priklausantys žirgai. Ar jums pavyko ant jų pajodinėti?

– Deja, neteko, bet labai norėčiau. Kol kas aš mėgaujuosi kitokiais labai paprastais malonumais – man patinka skaityti ir žiūrėti filmus. Tai galėčiau daryti visą dieną. Noriai mokausi naujų dalykų. Dabar daug laiko skiriu savarankiškiems mokslams apie sveikatą ir holistinį sveikatingumą. Gal kada nors galėsiu padėti savo artimiesiems ar kitiems žmonėms.

REKLAMA


– Kokios vertingos patirties įgijote daug laiko praleidusi Krikštėnuose?


– Pirmiausia išmokau daug techninių dalykų, kaip elgtis filmavimo aikštelėje. Labai džiaugiuosi sutikusi daug nuostabių aktorių, iš kurių galėjau nemažai pasimokyti.

– Ar šiandien dažnai sulaukiate klausimų apie serialo užkulisius?


– Gatvėje manęs nestabdo ir neklausinėja, nebent už nugaros išgirstu: „Čia gi ta iš „Paveldėtojos“...“ O šiaip įvairiuose susibūrimuose neretai sulaukiu klausimų apie darbus aikštelėje, kitus aktorius. Mano draugo Dainiaus neretai paklausia, ar jis nepavydi, kai man tenka filmuotis meilės scenose. Tada jis jiems pasako, kad pirmiausia klaustų manęs, ar aš jaukiai jaučiuosi tokiose scenose. Daugeliui atrodo, kad intymesnės scenos aktoriams yra galimybė pasimėgauti, nors iš tikrųjų tai yra sunkus, didelio korektiškumo reikalaujantis darbas.


– O iš tikrųjų Dainius labai domėjosi jūsų darbo subtilybėmis?


– Taip, jis mane labai palaiko. Jis netgi dirbo prodiuserio asistentu.


– Neteko dėl jo dėmesio kovoti taip, kaip Kristinai dėl Roko?

– Tikrai ne. Mes labai gražiai susidraugavome – iš pradžių buvome draugai, bet pamažu mūsų santykiai vis tvirtėjo.


– Kur žiūrovai dar galėjo ir gali jus matyti?


– Prieš pusantrų metų filmavausi „Netflix“ mini seriale „Paskutiniai carai“, kur atlikau caro dukters Tatjanos vaidmenį. Nuostabios gyvenimiškos patirties įgijau ir kuriant serialą „Jekaterina Didžioji“, kuriame teko filmuotis su Helen Miren. Šiuo metu teatro spektakliuose nevaidinu. Aktoriams įprasta, kad tų projektų tai yra, tai nėra.


– Teatras ar kinas jums yra artimesnis?


– Šiuo metu greičiau kinas, bet nežinai, kaip bus po kokių pusės metų. Kai rinkausi aktorystę, save įsivaizdavau balansuojančią tarp kino ir teatro, ką didžiuma aktorių daro. Pradėjus studijuoti labiau dėmesį patraukė teatras, nes mūsų dėstytojai buvo teatro aktoriai. Aš studijas baigiau aktorės Eglės Gabrėnaitės kurse. Baigusi studijas ir nusifilmavusi pajutau, kad didelė mano sielos dalis yra ir kine.


– Nė kiek nedvejodama studijoms rinkotės aktorystę?


– Kai stojau, mano vienintelis pasirinkimas buvo aktorystė. Bet ne dėl to, kad labai norėčiau. Aš esu iš tų žmonių, kurie savo tikslo siekia užtikrintai. Maniau, jeigu manęs nepriims, pasiimsiu metus atostogų, kad galiausiai suvokčiau, ko iš tikrųjų noriu. O per tą laiką galėsiu pabūti savanore ar pakeliauti. Bet įstojau ir pradėjau studijuoti.

REKLAMA


– Apie aktorystę seniai pradėjote galvoti?


– Gal nuo devintos klasės, kai pradėjau lankyti Kretingos pranciškonų gimnazijos teatro studiją.


– Tėvai su tokiu pasirinkimu lengvai sutiko?


– Tėvai mane augino labai savarankišką. Nieko jie man nedrausdavo, nors aš ir nepasirinkdavau blogų dalykų. Keturiolika metų tėvai turėjo mane vieną, o paskui gimė brolis. Tad ir kai studijoms rinkausi aktorystę, jokių prieštaravimų šeimoje nekilo.


– Ar jūsų tėvai susiję su menais?


– Mūsų giminėje, kiek žinau, tik mano tėčio dėdė yra tapytojas mėgėjas, jo dukra – irgi, bet mes mažai su jais bendravome. O mano tėvai neturi nieko bendra su menais: mama – batų parduotuvės direktorė, tėtis – stalius: labai gražius baldus gamina.


– Kaip apibūdintumėte dabartinį savo gyvenimo etapą?


– Kaip ir daugelis žmonių, užklupti karantino, jaučiu, kad pasaulyje vyksta kažkoks pokytis. Dar nežinau, koks jis bus – materialus, energetinis ar dvasinis, tačiau jaučiu, kad kažkas pasikeis. Jau dabar įtariu, kad teks keisti vasaros planus – matyt, negalėsime įgyvendinti sumanymo aplankyti Kroatiją.


– Tikite, kad pavojams nurimus būsite kitokia?


– Kiekvieną dieną mes esame vis kitokie, tačiau nemanau, kad asmenybė pasikeis kardinaliai. Aš kasdien stengiuosi dirbti su savo charakteriu, emocijomis, stresu, stengiuosi šiandien sau ir kitiems būti geresnis žmogus negu buvau vakar.


– Kur jaučiatės geriau – kompanijoje ar vienumoje?


– Kadangi esu Dvynys, tai viskas priklauso nuo nuotaikos. Galiu visą dieną tūnoti ant sofos ir žiūrėti filmus, tačiau lygiai su tokiu pat malonumu galiu kelias dienas su draugais praleisti gamtoje, iškyloje ar kelionėje.


– Ko šiandien labiausiai bijote ir dėl ko labiausiai džiaugiatės?


– Labiausiai bijau būti nesuprasta. Kartais norisi tiek daug pasakyti ir artimiesiems, ir draugams, tačiau ne visuomet tave išgirsta teisingai. Mes ateiname ir išeiname iš šio pasaulio vieni, tačiau gyvenimo kelyje norisi, kad vieni kitus suprastume ir nevargtume. O labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad kasdien vis daugiau atsiranda meilės sau, kurios anksčiau būdavo mažiau ar išvis nebūdavo.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.