V.Pauliukaitis: Ilgainiui nusibodo tie juokeliai

V.Pauliukaitis: Ilgainiui nusibodo tie juokeliai

V. Pauliukaitis savo laisvalaikio su televizija nesieja – mieliau skaito knygas, o labiausiai atsigauna kelionėse. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.


Nepamainomas muzikinių šou komentatorius Vytenis Pauliukaitis teigia, kad kūrybingiems ir gamtos apdovanotiems žmonėms tokie konkursai yra gera proga išbandyti save, taip pat iš šalies pamatyti, ką jie gali. Konkursai suteikia ir adrenalino, ir pasitikėjimo savimi.


Elegantiškas, visada pasitempęs 67-erių vyriškis yra pirmųjų Lietuvoje grožio konkursų ir mados šou režisierius, o svarbiausia – žmogus, suprantantis ir vertinantis ne tik grožį, talentus, bet ir subtilų, o ne „arklišką“ humorą. Visi šie dalykai, pasak jo, padeda gyventi ir džiaugtis šia diena. Vis dėlto pokalbis prie puodelio kavos vyko daugiausia apie televiziją, lyg veidrodis atspindinčią mūsų gyvenimo realybę.


– Jūsų vardas ir pavardė gerai žinomi Lietuvos televizijos žiūrovams, ypač žmonės jus pažįsta kaip įvairių pramoginių laidų vertinimo komisijų narį ar pirmininką. Ar jums pačiam patinka „sėdėti“ ekrane?


– Gyvenimas mane vis mėto ir kartais pamėtėja keistų dalykų. Kai mane pirmą kartą pakvietė dalyvauti vienoje laidoje ne kaip režisierių, man buvo įdomu. Anksčiau kaip įvairių kultūros laidų režisierius bendraudavau su laidų vedėjais, ir jie dažnai gaudavo pipirų nuo manęs. O kai man pačiam teko įbristi į tą vandenį, pasirodė ne taip jau lengva.

REKLAMA


Beje, esu suskaičiavęs, kad užpernai sukako 40 metų, kai aš, ką tik baigęs pirmąjį tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) rengtą televizijos režisierių ir aktorių kursą, atėjau dirbti į Lietuvos televiziją. Buvo toks laikotarpis, kai aktyviai nedirbau režisieriumi, bet vis tiek turėdavau daugiau ar mažiau laidų. Nebuvo nė vienų metų, kai aš su televizija nebūčiau turėjęs reikalų. Klausėte, ar patinka „sėdėti“ kadre? (Šypsosi – aut. past.)


Pirmoji į kadrą mane pakvietė „Šokių dešimtuko“ laidos prodiuserė Indrė Ciesiūnienė. Nuo to ir prasidėjo mano – muzikinių šou vertintojo – maratonas. Beje, jau pirmojoje laidoje susitikome su Jurijumi Smoriginu. Tada aš jį dažniausiai vadinau Juročka. Mes tapome labai jau populiarūs dėl tų savo „anekdotų“.


– Kai kas spėja, kad tie jųdviejų apsižodžiavimai buvo surežisuoti?


– Na, galiu pasakyti tik tiek, kad visada pradėdavo „špilkuoti“ Jurijus, nes jam gal kas ir liepdavo taip „žaisti“, o gal pačiam patiko būti svarbesniam. Tačiau aš nenusileisdavau, nors ilgainiui tokie neetiški juokeliai nusibodo.

REKLAMA


– Dažniausiai vertinate dainų ir šokių projektų dalyvius. Pernai buvote populiariųjų laidų „Muzikinė kaukė“ ir „Delfinai ir žvaigždės“ vertinimo komisijų pirmininkas. Kas jums arčiau širdies – dainos ar šokiai?

– Sunku šiuos muzikinius dalykus skirstyti į mielus ir ne tokius mielus. Man apskritai viskas, kas susiję su muzika, yra, kaip jūs sakote, prie širdies, nes aš tuos dalykus išmanau. Baigęs Valstybinę konservatoriją iš karto nuėjau dirbti į tuometės Lietuvos radijo ir televizijos Muzikos redakciją ir tuo džiaugiuosi. Ta pradžia lėmė tolesnę mano veiklą. Gal ne visi žino, kad esu pastatęs ir operų, ir baletų, ir miuziklą „Aida“, šiandien įsitvirtinusį Kauno muzikinio teatro repertuare. Kai manęs paklausia, kas man mieliau – dainos ar šokiai, paprastai atsakau, kad man svarbu visur matyti kūrybingus ir talentingus žmones. Ar jie šoka, ar dainuoja – man visai tas pats.

– Esate gimęs Marijampolėje, vėliau gyvenęs Kaune ir tik paskui atkakęs į Vilnių. Kokia buvo jūsų kelio į muziką pradžia?


– Gal iš tiesų įdomu žmonėms, kodėl per televiziją kalbu ir apie dainas, ir apie šokius? Kaip ir iš kur tai išmanau? Turiu aš tokį išsilavinimą, mieli ponai. Marijampolėje baigiau muzikos mokyklą ir net Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos vieną fortepijono specialybės kursą. Beje, šiuo instrumentu skambinau visai neprastai, bet man būdavo nuobodu ištisai sėdėti ir „kalti“ klavišais. Buvau smalsus, norėjau platesnių horizontų. Ir dar taip sutapo, kad rengdamasis egzaminui pasitempiau plaštaką.



Tai buvo geras pretekstas atsisakyti tolesnių fortepijono studijų, nes man jos, prisipažinsiu, buvo labai nusibodusios. Na, o studijuodamas tuometėje konservatorijoje visą laiką draugavau su muzika, nes buvo dėstoma ir muzikos istorija, ir dainavimas, ir visa kita. Tad niekada nebuvau nuo muzikos atitolęs.


– O iš kur išmanote apie šokius? Gal pačiam teko kada nors šokti?


– Šokti teko tikriausiai visiems – vaikystėje, mokykloje ir kur kitur. Beje, mano mama buvo saviveiklinio šokių būrelio vadovė. O jeigu rimtai, turbūt nepatikėsite, kad man kadaise klasikinis baletas visiškai nepatiko. Pamilti baletą padėjo tuomet Muzikos redakcijoje dirbusi Tatjana Sedunova – buvusi balerina, vėliau ilgą laiką vadovavusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupei.


Ji kalbino mane filmuoti vieną laidą apie baletą, tačiau aš bandžiau atsikalbinėti sakydamas, kad nieko apie tai neišmanau ir man negražu. Tatjana pakvietė mane į repeticijas, daug pasakojo apie šį iš artistų daug nervų ir prakaito reikalaujantį meną. Kai supratau, iš kur scenoje atsiranda tas lengvumas ir grožis, baletas tapo man labai įdomus. Apie baletą sukūriau penkis videofilmus. Paskiausias buvo apie Nerijų Jušką.


Ko gero, dar įdomiau buvo, kai mes susidraugavome su garsiaisiais kauniečiais – pramoginių ir sportinių šokių atlikėjais ir treneriais Jūrate ir Česlovu Norvaišais. Šie legendiniai žmonės man daug ką papasakojo apie tą gražų ir ekspresyvų sporto ir šokio derinį, kurio propagavimo srityje pirmavo Kaunas. Taip ir susidraugavau su šokiais. Antra vertus, esu iš tų žmonių, kurie nuolat domisi pasirinktomis sritimis, eidamas į konkursų filmavimus konsultuojuosi su žinovais. Nesu labai priekabus vertintojas, nes tos televizijų laidos nėra rimtos varžybos ar konkursai – tik pramoginiai šou, nors ir su prizininkais.

REKLAMA


V.Pauliukaitis: Ilgainiui nusibodo tie juokeliai

V. Pauliukaitis – dažnas įvairių komisijų dalyvis. „Eltos“ nuotr.


– Konkursus ir konkurenciją vieni laiko sveiku dalyku, iškeliančiu naujus talentus, o kiti čia įžiūri šališkumą ir net korupciją. Kas jums svarbiausia būnant konkursų vertinimo komisijose?


– Turime dirbti ir profesionaliai, ir žaismingai, pasitelkdami humorą, tuomet ir žiūrovams įdomiau. Juk žiūrovai televizijoje yra svarbiausi. Be jų nereikėtų tiek televizijos kanalų. Beje, gaila, kad Lietuvoje jie dažnai vienas kitą dubliuoja. Turime prisiminti, kad televizija vis dar yra reikalinga, nors su ja konkuruoja XXI amžiaus naujosios technologijos, tačiau kaimo žmogui televizorius vis dar tebėra kartais vienintelis langas į pasaulį.


– Jūsų nuomone, talentais gimstama ar tampama?


– Talentų pas mus iš tiesų labai daug, todėl į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti sunku. Tad gal ir gerai, kad visose televizijose tų talentų paieškų yra nemažai.


– Pasirodo ir laimi kaskart naujos žvaigždės, o tie ankstesni prizininkai ar net laureatai netrukus užmirštami. Ar nemanote, kad tie televizijų šou jauniems žmonėms daro ir meškos paslaugą?


– Pasakysiu labai atvirai. Tie konkursai žmogui šiek tiek pakelia ūpą, sužadina jo kūrybiškumą, bet po to jį „numeta“. Na, vieną kitą pakviečia į kitas laidas, o kai kas eina toliau šlovės keliu. Laureatai patiki, kad jie daug gali, kad bus žvaigždės ir vėliau. Deja, taip dažniausiai nebūna. Visi menai ir laimėjimai pirmiausia yra didžiulis darbas. Laimėjimas pramoginiame šou – vienkartinis blyksnis.


Ką reiškia geriausias? Giliai širdyje netikiu, kad galima vertinti dainininkus, šokėjus visiškai objektyviai. Jie visi yra jautrios asmenybės, o tikrasis vertinimo kriterijus neturi ribų, jame daug subjektyvumo, todėl nepamirškime, kad tie televizijų konkursai, kurių laimėtojus lemia ir žiūrovų balsai, simpatijos ir antipatijos, yra žaidimas.


Ne kartą esu sakęs, kad jauniems žmonėms, kurie eina į tokius konkursus, tai yra tik galimybė išbandyti jėgas ir kartu dalyvauti žaidime, o jeigu tu nori būti tikras menininkas, reikės labai daug dirbti. Be pastangų tobulėti nieko nebus. Net ir daug pasiekę vokalistai sako, kad kiekvieną sykį dalyvaudami tarptautiniame konkurse jie turi įrodyti, jog gali geriau. Kiekvieną laimėjimą lemia didelis darbas ir, žinoma, sėkmė. Aš manau, kad žmogaus likimui ir sėkmei šiek tiek įtakos turi ir žvaigždės. Kartais juk būna taip, kad darome lyg ir tą patį kaip kiti, bet vieniems einasi kaip sviestu patepta, o kitiems visai nesiseka.

– Ar skatintumėte gabius žmones dalyvauti tuose šou?

REKLAMA


– Taip, sveika kūrybingiems ir gamtos apdovanotiems žmonėms išbandyti save, taip pat iš šalies pamatyti, ką jie gali. Dabar jaunimas – drąsesnis ir įžūlesnis negu anksčiau, moka ir pasiginčyti, atkakliai įrodinėja savo tiesas, nors jo galimybės – prastokos. Konkursai suteikia ir adrenalino, ir pasitikėjimo savimi. Vertindamas dalyvius stengiuosi paskatinti, o ne „sudirbti“.


– Kaip manote, ar mums būtina dalyvauti „Eurovizijos“ konkurse? Gal tai tik pinigų švaistymas?


– Būtinai turime dalyvauti. Juk sėdėdami namie nieko nepasieksime. Lietuvos vardas turi skambėti įvairiuose tarptautiniuose konkursuose.


– Ar jums neatrodo, kad kai kurios pramoginės laidos yra tarsi paskubomis sulipdytos ir patraukia žiūrovus tik tuo metu populiariais ir charizmatiškais atlikėjais?


– Taip, manau, kad kai kurioms televizijų laidoms trūksta profesionalumo. Jų rengėjams atrodo, jog „išvažiuos“, jeigu laidos vedėjai laidys ne visiems suprantamus juokelius. Nenoriu čia padaryti reveranso sovietiniams laikams, bet anuomet laidų kokybės reikalavimai, ko gero, buvo didesni. Dabar, deja, pasirodo bet kas ir bet kaip. Vis dėlto paprastam žiūrovui tie, kurie pasirodo per televiziją, tampa išskirtiniai, jų pavyzdžiu bandoma sekti.


Beje, man atrodo, žmonės šiandien moka atsirinkti, per kokį kanalą žiūrėti vieną ar kitą laidą, ir atskirti šlamštą nuo tikresnių dalykų. Tačiau gaila, kad visos mūsų televizijos labai panašios, kartais atrodo, jog, kaip jau minėjau, jos ne konkuruoja, o viena kitą dubliuoja. O štai nacionalinis kanalas galėtų ir turėtų būti ryškesnis. Tiesą sakant, ten žmonės stengiasi, negalima jų į tą patį akivarą sukišti. Yra žiūrovų, kurie nenori tų komercinių televizijų rodomų „balabaikų“.


– Kiek laiko jūs pats praleidžiate prie televizoriaus? Kokias laidas mėgstate?


– Jeigu jums pasakysiu tiesą, jūs kvatositės... (Šypsosi – aut. past.) Aš žiūriu mažai, be to, tik savo mėgstamas laidas. Man patinka „Mezzo“ kanalas, per visas televizijas ieškau žinių laidų ir tuomet apie įvykius susidarau savo nuomonę. O štai televizijų sezono pradžioje pasižiūriu visas naujas laidas, nes man įdomios naujovės. Nesu iš tų, kurie televizorių įjungę laiko kaip namų foną.

– Tad savo laisvalaikio su televizija nesiejate?


– Tikrai ne... Man mielesnės yra knygos, o labiausiai atsigaunu, atsipalaiduoju ir pravėdinu galvą kelionėse. Neseniai lankiausi Portugalijoje, pabuvojau Lisabonoje, prie Atlanto. Jis man šiek tiek smegenis praskalavo. Tad Naujuosius metus šį sykį sutikau toli nuo Lietuvos. Mane nepaprastai sudomino to krašto muzikos stilius fado.


Stebėjau žmones, atlikėjus ir lyginau su mūsų tautos istorija ir folkloru, atradau ir panašumų, ir skirtumų. Nustebino tai, kad ten yra žymiai daugiau gyvybės. Gal todėl, kad ten dažniau šviečia saulė ir žmonės yra mažesni savigraužos.


O jeigu kam įdomu, ką skaitau, tai paskiausia knyga, kurią įsigijau, – profesoriaus Vytauto Landsbergio parašytas didžiulis ir išsamus veikalas apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Tai neatsitiktinis pirkinys – mano diplominis darbas baigiant konservatoriją buvo dokumentinio kino filmo (režisierius Henrikas Šablevičius) apie šį mūsų tautos genijų scenarijus. Dar man labai patinka istorinė literatūra ir žymių žmonių biografijos, nes man įdomi psichologija.

– Kaip manote, ar kultūra per tuos 25-erius metus, kai esame nepriklausomi, pasistūmėjo į priekį?


– Manau, kultūra klesti. Tik turėk laiko eiti į teatrus, koncertus, kino filmus. Pats pasižadėjau sau, kad mažiau rodysiuosi televizorių ekranuose, nors turiu nemažai pasiūlymų dalyvauti įvairiuose projektuose. Mano amžius jau reikalauja skirti daugiau dėmesio sau, daugiau laiko sveikatai ir sielos atgaivai.

Parengta pagal žurnalą "Savaitė"







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 04 (2023)

    Savaitė - Nr.: 04 (2023)