Tvarumas – daugiau nei atliekų rūšiavimas

Tvarumas – daugiau nei atliekų rūšiavimas


Žodį „tvarumas“ girdime itin dažnai, tačiau ką jis iš tiesų reiškia? VšĮ „Diversity Development Group“ tyrėjas, Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto lektorius Jogaila Vaitekaitis pabrėžia, kad daugkartinis maišelis parduotuvėje, energiją tausojanti lemputė ir atliekų rūšiavimas – tinkami pasirinkimai, tačiau tvarumas yra kur kas daugiau.

Ramutė ŠULČIENĖ


Klimato kaitos, darnos su aplinka ir ekologijos aspektai lietuviams yra žinomi ir gana svarbūs. Bendras mūsų šalies tvarumo svarbos supratimo indeksas, vertinant pagal dešimtbalę sistemą, siekia 6,88 balo. Tokius rezultatus atskleidė Lietuvos bankų asociacijos užsakymu 2021 m. pavasarį atlikta apklausa. Vis dėlto tvarumo sąvokai priskiriamos skirtingos reikšmės. Vieni jį sieja su ilgaamžiškumu, palankumu aplinkai, kiti – su ekologija.


J. Vaitekaitis atkreipia dėmesį, kad darnumas dažnai painiojamas su atliekų rūšiavimu ir gamtos saugojimu. „Darnumas yra daug daugiau. Jis apima socialinę, ekonominę ir ekologinę pusiausvyrą. Nė viena iš dimensijų nėra svarbesnė už kitą. Kad ir kokią problemą sprendžiame, jeigu ją sprendžiame neatsižvelgdami į visas dimensijas, tai nėra darnu. Darnumas yra holistinis požiūris į problemas ir jų sprendimo būdus“, – teigia tyrėjas.

REKLAMA


Po mūsų – jokio tvano


Tvarumo terminas pirmą kartą pavartotas 1987 m. Jungtinių Tautų ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“ („Our Common Future“). Šioje ataskaitoje teigiama, kad darnus vystymasis yra toks vystymasis, kuris tenkina dabarties žmonių poreikius, nekenkdamas ateities kartų galimybėms patenkinti savuosius. Taigi galima sakyti, kad didžiausia priešingybė tvarumo sąvokai – požiūris „po manęs – nors ir tvanas“.


Pasak J. Vaitekaičio, tvarumas dar vadinamas darnumu, darna, tausumu. Atitinkamai vartojama „tvarus“, „darnus“, „tausus“. „Būdvardžiai „tvarus“, „darnus“ dažniausiai vartojami su žodžiu „vystymasis“. Nagrinėti šias sąvokas atsietai nėra prasminga“, – pabrėžia tyrėjas ir priduria, kad kadangi Europos Sąjunga pirmiausia yra ekonominė sąjunga, jos dokumentuose dažniau skamba ekonominei paradigmai būdingas tvarumas, tačiau Jungtinės Tautos daugiau kalba apie pusiausvyrą, darną, todėl jis pats yra linkęs rinktis darnumo ir darnaus vystymosi terminus.

REKLAMA


Svarbi ne tik ekonomika


Kaip pasakoja J. Vaitekaitis, apie vystymąsi pradėta kalbėti po Antrojo pasaulinio karo, kai nuniokotai Europai buvo nutarta padėti atsigauti. Tačiau anuomet vystymasis suprastas tik kaip ekonomikos augimas, apie darnumą dar nebuvo jokios kalbos.


„1945 m. buvo įsteigtos Jungtinės Tautos, kad užtikrintų pasaulinę taiką, taip pat buvo įsteigti Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas kaip ekonominį augimą užtikrinančios organizacijos. Tas ekonominis augimas ir buvo pavadintas vystymusi. 1950–1960 m. vystymasis atrodė natūralus procesas, vėliau ar anksčiau nutinkantis visoms šalims. Esą, jeigu jos seka geraisiais išsivysčiusių šalių pavyzdžiais, jos galų gale išsivysto.


Tikėta, jog šalys pereina tuos pačius universalius vystymosi etapus, modernizuojasi, demokratizuojasi ir pan. Daugiausia kritikos toks požiūris susilaukė iš Lotynų Amerikos ir Azijos šalių, mat ten buvo diegiama itin daug Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo „vystymo“. Tai lėmė masinę privatizaciją, augančią nelygybę, socialinę stratifikaciją, skurdą“, – apžvelgia pašnekovas.


Taigi gana ilgai vystymasis buvo siejamas vien su augančiu bendruoju vidaus produktu. Maždaug 1980 m., pasak tyrėjo, imta kalbėti apie tai, kad vystymasis negali apimti vien ekonominių rodiklių. Koja į koją turi žengti ir aplinkosauga, lyčių lygybė, žmogaus teisės. Visoms šioms sritims taip pat reikia vystytis, ir tai turi vykti paraleliai. Tai buvo posūkis nuo vystymosi kaip ekonominio augimo prie darnaus vystymosi – tokio, kokį mes jį žinome šiandien. Vis dėlto iki pat 1990-ųjų vystymasis instituciniu lygmeniu reiškė išskirtinai ekonominį vystymąsi, o darnumo teorijos sunkiai skynėsi kelią.



Darnios visuomenės požymiai


Padėtis pagaliau pradėjo keistis, kai Jungtinės Tautos inicijavo vystymosi programas. Po Šaltojo karo, 1992 m., Rio de Žaneire Jungtinių Tautų aplinkosaugos konferencijoje buvo patvirtinta „Darbotvarkė 21“ kaip planas įgyvendinti darnų vystymąsi. Valstybės galėjo savanoriškai pasirašyti dokumentą ir pasižadėti, kad laikysis jo nuostatų derinti ekonominį ir socialinį vystymąsi ir tausoti gamtos išteklius. Dokumentą pasirašė 172 šalys, tarp jų – ir Lietuva.


2000 m. buvo paskelbti tūkstantmečio tikslai: kovoti su skurdu, badu, ligomis, neraštingumu, gamtinės aplinkos degradacija ir moterų diskriminacija. 2015 m. buvo priimta „Darnaus vystymosi darbotvarkė 2030“ ir nustatyta 17 darnaus vystymosi tikslų. Pastarieji remiasi trimis tarpusavyje susijusiais aspektais: socialiniu, ekonominiu ir ekologiniu.


„Darni visuomenė yra tokia, kurios vystymasis vyksta visomis trimis dimensijomis: socialine, ekonomine ir ekologine. Pavyzdžiui, visoms šalims, taip pat ir Lietuvai, yra svarbu mažinti sergamumą tuberkulioze. Kaip tų trijų dimensijų derinimas pasireiškia šioje srityje? Vadinasi, siekdami mažinti sergamumą tuberkulioze, mes kreipiame dėmesį į socialinę dimensiją – stengiamės pažaboti žmonių nesveikos gyvensenos įpročius: rūkymą, prastą mitybą, judėjimo stoką ir pan.


Taip pat pasitelkiame ekonominę dimensiją: vienas iš didelių sergamumo tuberkulioze augimo veiksnių – skurdas, tad siekiame sumažinti nelygybę, didinti galimybės įsidarbinti ir pan. Svarbi ir trečia – ekologinė – dimensija: aplinkos užterštumo lygis, kietosios dalelės ir panašūs oro kokybės veiksniai turi poveikį sergamumo tuberkulioze rodikliams, tad svarbu saugoti medžius, reguliuoti aplinkos taršą. Tik sujungę visas tris dimensijas mes galime sakyti, jog procesas ar sprendimas yra darnus“, – aiškina J. Vaitekaitis.

REKLAMA


Graži statistika slepia realybę


Kai kurie mokslininkai pabrėžia, kad, formuluojant 2015 m. Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus, labai svarų balsą turėjo verslo atstovai, darnų vystymąsi ir toliau suprantantys pirmiausia kaip ekonomikos augimą. Jie dažnai siūlo vyriausybėms sukurti „įgalinančią aplinką“, tačiau kaip iš tiesų tokia aplinka atrodo realybėje, galime spręsti iš vietinių pasakojimų. Štai 2018-aisiais Pasaulio bankas pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais Bangladešas tapo vienu iš neįtikėtinų Azijos sėkmės pavyzdžių. Bangladešo ekonominė transformacija esą buvo lemta socialinių pokyčių, sudarius sąlygas moterims dirbti. Bangladešo ekonomikos augimas – iš tiesų pribloškiantis, tačiau ką jis slepia?


Jauna moteris Anju dirba Bangladeše – siuva drabužius eksportuoti. Ji dažnai dirba 12 valandų per dieną, iki vėlyvo vakaro. Merginai dažnai tenka praleisti pietus, nes ji neuždirba pakankamai pinigų. Atlygis siekia tik kiek daugiau nei 60 eurų per mėnesį. Bangladeše tokių jaunų moterų, dirbančių drabužių siuvyklose, – daug, jos kenčia nuo pasikartojančių šlapimo takų infekcijų, nes joms neleidžiama nueiti į tualetą. Penkių didžiausių drabužių gamybos sektoriaus įmonių Bangladeše generaliniai direktoriai per keturias dienas uždirba vidutiniškai daugiau nei paprastos šalies siuvėjos per visą savo gyvenimą.


„Koks tos siuvyklos ekologinis pėdsakas – nespėliosiu, bet įsivaizduoti nėra sunku. Šis pavyzdys iliustruoja, kad po darnumo skraiste dažnai slepiami ekonominio vystymosi interesai ignoruojant ekologinę ir socialinę dimensijas. Būtent tuo ir reikėtų laikyti žavėjimąsi „eko“ lemputėmis ir „eko“ maišelių naudojimą – dūmų skraiste, nukreipiančia dėmesį nuo perteklinio Vakarų šalių vartojimo“, – teigia J. Vaitekaitis.


Per medžius nematome miško


„Kalbant apie popierinius maišelius ar elektrą tausojančias lemputes, reikėtų pabrėžti, kad verslas ir pramonė neretai tiesiog pasisavina darnumo ir aplinkosaugos konceptus. Žmonėms siūloma pasijusti gerai perkant žaliąją produkciją. Šis procesas primena televizijos kvietimą paaukoti vaikų globos namams du eurus – tai atlikęs, iškart pasijunti geruoju samariečiu, prisidėjusiu prie socialinės santarvės puoselėjimo.

REKLAMA


Išsukęs ir išmetęs namuose dar veikiančias kaitrines lemputes ir jas pakeitęs elektrą tausojančiomis, gali pasijusti smarkiai prisidėjęs prie ekonominės darnos, bet yra pagrindo manyti, kad tos lemputės buvo gaminamos moderniosios vergovės sąlygomis ir nesilaikant aplinkosaugos reikalavimų, pilant toksiškas atliekas į vandenis kokioje nors pokolonijinėje šalyje.


Darnumas būtų nemesti tų senų lempučių, nepirkti naujų, tiesiog atitraukti užuolaidas ir darbo stalą apšviesti natūralia saulės šviesa. O jeigu būtina įsigyti naujų lempučių, derėtų pirkti jų kuo mažiau ir pagamintų kuo arčiau Lietuvos, žmogaus teises gerbiančioje ir darbuotojų teises užtikrinančioje šalyje“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.


J. Vaitekaitis siūlo nesutelkti dėmesio vien į asmeninius vartojimo pasirinkimus. Darnumas yra susijęs ir su pilietiška visuomene, nelygybės ir asimetriškų galios santykių mažinimu, skaidria politika. „Susitelkę į mikrovartojimo pokyčius, mes, kaip sakoma, per medžius nebematome miško“, – tvirtina tyrėjas.


Ne viskas auksas, kas žiba


„Tvarumas“, „darnumas“ tampa madingais žodžiais. Jie – tarsi burtažodžiai, kurie suteikia pridėtinės vertės.


„Tvarumo sąvoka gali būti manipuliuojama. Galima teigti, kad socialinis ar aplinkosauginis atsakingumas – tiek įmonių, tiek vartotojų – tampa ne tik siekiamybe, bet ir tam tikra norma, standartu. Tačiau viešas šių principų deklaravimas nebūtinai garantuoja, kad prekė ar paslauga iš tiesų yra tvari. Anglų kalboje vartojamas terminas greenwashing – „žaliasis smegenų plovimas“, apibūdinantis dažnai pasitelkiamą rinkodaros taktiką, kai produktai yra pateikiami kaip tvaresni, nei iš tikrųjų yra.


Vis didesnė dalis visuomenės nori priimti sprendimus, kurie prisidėtų prie socialinės ir aplinkosauginės gerovės, todėl tokia rinkodaros taktika yra gana efektyvi. Svarbu išlikti kritiškiems, netikėti vien reklaminiais šūkiais, prisiminti, kad bet koks vartojimas turi pėdsaką“, – dėsto J. Vaitekaitis.


Pasak tyrėjo, jeigu visuomenė siekia būti darni, ji turėtų vadovautis neaugimo (angl. degrowth) principais. „Neaugimo judėjimas pabrėžia būtinybę mažinti vartojimą ir gamybą bei yra už socialiai teisingą ir ekologiškai tvarią visuomenę, kur socialinė ir aplinkos gerovė pakeistų bendrojo vidaus produkto rodiklį“, – tvirtina pašnekovas.


Vienintelė išeitis – visko mažiau


„Senoji, praeito amžiaus, vystymosi paradigma suponuoja, kad vartoti yra gerai, vartoti – vadinasi, vystytis. Šiandien jau suprantame, jog tai – netiesa, – aiškina J. Vaitekaitis. – Priešingai, mažesnis vartojimas, esant galimybei – visiškas vartojimo sustabdymas, yra darniausia, kas gali įvykti. Tokia pasaulėžiūra skatina kolektyvinę atsakomybę už Žemę ir ragina naudotis tik tuo, kas būtiniausia. Svarbu yra ir visų gyvybės formų – žmonijos, floros ir faunos, – ir viso to, kas apskritai egzistuoja Žemėje, tarpusavio ryšys bei tarpusavio priklausomybė. Darnumo koncepcija nėra nauja – puikiai žinoma, kad, norint sugyventi šiame pasaulyje, būtina visų žmonių pagarba aplinkai ir motinai Žemei.“


Pašnekovo manymu, svarbu atkreipti dėmesį, kad dauguma pasaulio žmonių nėra tie, kuriems būdingas perteklinis vartojimas. Kaip didžiausios vartotojos išsiskiria industrializuotos Vakarų šalys, vadinamoji globalioji Šiaurė. „Jeigu pažiūrėsime istoriškai, dabartinė klimato kaita yra sukelta būtent Vakarų valstybių degintų anglių praeitais šimtmečiais, tačiau padarinius labiausiai junta tie, kurie su industrializuota CO2 tarša neturėjo nieko bendro, t. y. globalieji Pietūs.


Maža to, pažvelgę į tas turtingas valstybes, šiandien mes matome, kad vartojimas ten taip pat nėra tolygus. Turtingiausi žmonės suvartoja kur kas daugiau nei uždirbantieji mažiausias pajamas. Kitaip sakant, mažinti vartojimą būtų efektyviausia mažinant būtent turtingiausių visuomenės narių vartojimą, nes gyventojai, gaunantys mažiausias pajamas, ir suvartoja mažiausiai“, – teigia tyrėjas.