Atakamos dykuma Čilėje užtvindyta tūkstančiais tonų drabužių atliekų

Atakamos dykuma Čilėje užtvindyta tūkstančiais tonų drabužių atliekų


Aktyvistai ir mados dizaineriai Atakamos dykumoje, Čilėje, surengė mados šou. Taip siekta atkreipti dėmesį į beatodairišką šios vietos niokojimą ir žalą žmonėms, rašo „The Guardian“. Nors dykuma dėl įspūdingo grožio yra viena iš populiariausių šalies turizmo vietų, į ją kasmet atgabenama ne mažiau nei 40 000 tonų drabužių atliekų. Šioje vietoje jos tiesiog yra nelegaliai išmetamos, užkasamos arba sudeginamos, taip darant didelę žala ne tik aplinkai, bet ir žmonėms.


Vietos gyventojai dėl situacijos jaučiasi beviltiškai, mat nors teršėjams numatytos baudos, išmetamų drabužių ir sąvartynų nemažėja, o bandantys problemą kelti į viešumą – sulaukia grasinimų.


Savo ruožtu žiedinės tekstilės ekonomikos ekspertė, drabužių dalijimosi ir atkūrimo platformos „Textale“ įkūrėja Viktorija Nausėdė iniciatyvai „Tvari Lietuva“ pažymi, kad Atakamos dykumoje esantys drabužių sąvartynai – ne vieninteliai pasaulyje. Anot jos, apskritai į besivystančias šalis plūsta milžiniški prastos kokybės dėvėtų rūbų kiekiai, kurie prasilenkia su realiomis galimybėmis juos akumuliuoti. Taip pat, anot specialistės, vis garsiau kalbama ne tik apie taršos bet ir kitas dėl to kylančias problemas – vietos įmonių žlugimą ir kt. Pasak V. Nausėdės, dėl susiklosčiusios situacijos atsakomybė krenta ne tik drabužių prekybos bendrovėms, bet ir vartotojams.

REKLAMA


Šalia drabužių sąvartynų gyvenantys žmonės – neviltyje

Kasmet į Čilę atgabenama 60 000 tonų dėvėtų drabužių. Naujausiais Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, Čilė yra trečia pagal dydį dėvėtos tekstilės importuotoja pasaulyje. Dalis rūbų perparduodama dėvėtų drabužių prekyvietėse, tačiau ne mažiau nei 39 000 tonų jų neteisėtai išmetama Atakamos dykumoje.


Nevyriausybinės organizacijos „Desierto Vestido“, kurios tikslas – didinti informuotumą apie atliekų poveikį aplinkai, bendraįkūrėja Angela Astudillo sako, kad drabužių atliekos šioje vietoje yra kaupiamos, užkasamos arba deginamos.


Moteris gyvena už penkių minučių kelio automobiliu nuo vieno iš maždaug 160 dykumoje esančių sąvartynų. Ji neretai mato, kaip pro šalį pravažiuoja šiukšlių pilni sunkvežimiai, ir nuolat kvėpuoja dūmais, kylančiais deginant drabužių atliekas.


A. Astudillo sako, kad yra sulaukusi grasinimų už tai, kad problemą dokumentuoja.


„Liūdna, nes tai vyksta jau seniai, o čia gyvenantys žmonės nieko negali padaryti, mat tai gali kelti pavojų. Vienintelis dalykas, kurį galime daryti, tai smerkti tai, kas vyksta, tačiau esame priversti stovėti nuošalyje“, – sako ji.

REKLAMA


Norint atkreipti dėmesį į opią problemą – neeilinis mados šou

Siekdama kovoti su bejėgiškumo jausmu, A. Astudillo vadovaujama organizacija susivienijo su mados aktyvistų judėjimu „Fashion Revolution Brazil“ bei Brazilijos reklamos agentūra „Artplan“ ir surengė mados šou drabužių atliekų sąvartyne tam, kad atkreiptų dėmesį į realybę, kurioje ji gyvena.


Brazilijos stilistė ir vizualiųjų menų kūrėja Maya Ramos iš sąvartynuose surinktų drabužių sukūrė kolekciją, kurią pristatė aštuoni Čilės modeliai. Šou pavadintas „Atakamos mados savaite 2024“.


Čilėje tekstilės atliekas legaliuose sąvartynuose šalinti draudžiama

Išsivysčiusiose šalyse drabužiai neretai yra atiduodami labdaros organizacijoms. Daugelis šių dovanų patenka į globaliuosius Pietus, kuriuose vyksta intensyvi prekyba dėvėta tekstile, o krovinius priimančių šalių valdžios institucijos nepajėgia jų suvaldyti.


Drabužiams atvykus į vieną iš svarbiausių Pietų Amerikos uostų, esančių Čilėje, Ikikės mieste, čia susirenka importuotojai, rūbai yra išrūšiuojami.


Nepageidaujami drabužiai patenka į sunkvežimių vairuotojų rankas, kurie juos gabena kelis kilometrus į sąvartynus už Alto Hospicio – besiplečiančios vietovės, kurioje gyvena apie 130 000 žmonių. Čia rūbai vėl rūšiuojami ir perparduodami mažose parduotuvėlėse arba „La Quebradilla“ – didžiuliame turguje po atviru dangumi, kuriame verda prekyba dėvėtais drabužiais.



Čilėje tekstilės atliekas į legalius sąvartynus išmesti draudžiama, nes tai daro žalą dirvožemiui, todėl neparduoti daiktai keliauja į dykumą.


Tarp smėlyje dažniausiai randamų prekių ženklų yra Zara, H&M, Calvin Klein, Levi's, Wrangler, Nike ir Adidas.


Dauguma jų pagaminti iš poliesterio – plastiko pagrindu sukurto audinio, kuriam suirti reikia 200 metų. Deginant šiuos drabužius išsiskiria toksiški dūmai, kurie kenkia dirvožemiui, ozono sluoksniui ir vietos gyventojų sveikatai.


Išmetantiems drabužius skiriamos baudos, tačiau problemos tai nesprendžia

Vietos valdžios institucijos įvedė 180 000 pesų (apie 180 Eur) baudas žmonėms, išmetantiems tekstilės atliekas dykumoje, sako A. Astudillo. Vis dėlto ji pabrėžia, kad stebimos tik netoli žmonių gyvenamųjų vietų esančios teritorijos, baudų skiriama nedaug, o sąvartynų nemažėja.


Šalyje įgyvendintas Išplėstinės gamintojo atsakomybės įstatymas, kuriuo nustatoma teisinė atliekų tvarkymo sistema, o importuotojai laikomi atsakingais už susidarančias atliekas. Vis dėlto šis įstatymas dar neapima drabužių ir tekstilės gaminių.


„Drabužiai vis dar vežami, o atliekų vis daugėja“, – sako ji.


V. Nausėdė: atsakomybė dėl nebereikalingų drabužių sutvarkymo perkeliama ant besivystančių šalių pečių


Žiedinės tekstilės ekonomikos ekspertė, drabužių dalijimosi ir atkūrimo platformos „Textale“ įkūrėja Viktorija Nausėdė iniciatyvai „Tvari Lietuva“ pažymi, kad pats eksportas, jeigu jis orientuotas tenkinti realius rinkos poreikius, nėra problema.


„Juk būtent šis sektorius atlieka svarbią socialinę funkciją – vartotojams suteikiamos galimybės pigiau apsirengti, sukuriama milijonai darbo vietų“, – teigia ji.

REKLAMA


Problema, anot specialistės, yra milžiniški į besivystančias šalis plūstantys prastos kokybės drabužių kiekiai, kurie prasilenkia su realiomis galimybėmis juos akumuliuoti.


„2022 m. į tokias šalis kaip Kenija, Gana, Senegalas, PAR ir kt. vien iš ES buvo eksportuota 1,4 mln. tonų dėvėtos tekstilės“, – duomenis pateikia „Tvari Lietuva“ pašnekovė.


„Vis garsiau kalbama ne tik apie taršos, bet ir apie kitas dėl to kylančias problemas, pavyzdžiui, vietos aprangos gamybos pramonės žlugdymas ir kt.“, – priduria ji.


Anot specialistės, išnaudodamos plačiai išsiraizgiusius Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos žemynų dėvėtos aprangos prekybos kanalus, išsivysčiusios šalys sau atsirūšiuoja tai, kas atitinka jų antrų rankų rinkos poreikius, visą atsakomybę dėl nebereikalingų drabužių sutvarkymo perkeldamos ant besivystančių šalių pečių.


Kaltų paieškose atsakomybė gula ir ant vartotojų pečių

V. Nausėdė taip pat pažymi, kad nesant pakankamo teisinio reguliavimo, nutrūkus atskaitomybės grandinėms, eksportuotas perteklius nebūtinai sutvarkomas taip, kaip reikėtų.


„Kol stokojama tekstilės perdirbimo sprendimų, atsidūrus tiekimo grandinės gale, sukamasi pagal vietos sąlygas ir aplinkybes. Tuomet ir skaitome sukrečiančias žinutes apie nelegalaus tekstilės atliekų laidojimo vietas dykumose ir kitur augančius sąvartynus“, – teigia ji.


„Textale“ įkūrėja taip pat sako, kad kaltų paieškose atsakomybė gula ir ant vartotojų pečių, kuriuos, įtikinti rinktis kokybę vietoj kiekybės, anot jos, reikia daug pastangų.


„Kasmet augantys greitosios mados industrijos pelnai atspindi, kad masė vartotojų ir toliau teikia prioritetą naujoms kolekcijoms, kas dar labiau skatina perprodukciją“, – teigia V. Nausėdė.


„Vien sugriežtinti ES teisinių reikalavimų prekių kokybei, kiekiams ir atskaitomybei neužteks. Lygiagrečiai patys vartotojai turi būti pasirengę atsisakyti pirkti nekokybišką – kreivų ir trūkinėjančių siūlių, po pirmo skalbimo susitraukiančią, nusiplaunančią, nežinia iš ko ir kur vergiškomis sąlygomis pagamintą – produkciją. Tai, ką gaminti, diktuojame patys, pirkdami tai, ką, matyt, ir norime vilkėti“, – priduria ji.

REKLAMA


„Tvari Lietuva“ pašnekovė taip pat pažymi, kad augantis pakartotinis naudojimas perteklinę gamybą sulėtins, bet tikrai nesustabdys.


„Statistika rodo, kad tik 1/3 visų pasaulyje surenkamų dėvėtų drabužių yra perparduodama. Už pakartotinį naudojimą atsakingų didžiųjų Europos nevyriausybinių organizacijų duomenimis, tik 14 proc. surinktų drabužių ir tekstilės yra pernaudojama lokaliai, t. y. ten, kur surenkama. Tai, neabejotinai, laikoma pačiu palankiausiu sprendimu, mažinant srautų transportavimo poveikį, sprendžiant atskaitomybės dėl taršos atliekomis ir kitas problemas. Tad, kaip suorganizuoti sistemą taip, kad surinkti tūkstančiai tonų drabužių ir tekstilės tikrai grįžtų į vartotojų spintas, ir nebūtinai Azijoje, Afrikoje ar Pietų Amerikoje, išlieka tikrai dideliu iššūkiu. Pernaudodami labiau išsivysčiusių šalių drabužinių turinį ir užsimerkdami prieš kalnus mūsų spintose, negalėsime užtikrinti žiedinės tekstilės ekonomikos tikslų pasiekimo“, – įžvalgomis dalijasi specialistė.


Ji taip pat sako, kad norint spręsti perteklinio tekstilės vartojimo problemą, svarbiausia atsakingai rinktis naujus gaminius, saugoti save nuo emocinių pirkinių, palaikyti vietos gamintojus, tinkamai prižiūrėti, taisyti, atnaujinti ir ilgiau naudoti tai, ką jau turime įsigiję, dar aktyviau dalinantis tarpusavyje – dovanojant, perparduodant, mainant ir išnaudojant nuomos galimybes.


Tyrimai rodo, kad kiekvienas vartotojas perka vidutiniškai 60 proc. daugiau drabužių nei prieš 20 metų, o kasmet susidaro 92 mln. tonų tekstilės atliekų. JT duomenimis, mados pramonė yra viena didžiausių pasaulio teršėjų, atsakinga už maždaug 10 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų.


ELTA inf.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 24 (2024)

    Savaitė - Nr.: 24 (2024)