Užtvankos: griauti ar palikti?

Užtvankos: griauti ar palikti?


Keliaudami per Lietuvą galime pamatyti ne vieną patvenktą upę su krintančiomis putojančiomis vandens srovėmis. Gražu pažiūrėti, gera prie kriokiančio vandens telkinio pabūti, todėl retai susimąstome apie tikrąją užtvankos paskirtį, gamtai daromą įtaką bei pasekmes.


Meilė Taraškevičienė


Visiems gerai nebūna

Pagrindinė užtvankų paskirtis – stabdyti arba riboti paviršinių vandens telkinių tėkmę. Užtvankomis sukurti rezervuarai gali būti skirti potvyniams slopinti ir apsirūpinti vandens ištekliais, pavyzdžiui, laukams drėkinti, pramoniniams tikslams, akvakultūrai ir laivybai. Jos naudojamos ir elektros energijai gaminti, vandeniui surinkti arba vandens, kuris gali būti tolygiai paskirstytas tarp vietų, kaupti. Užtvankos daugiausia skirtos vandeniui sulaikyti, o kitos konstrukcijos, tokios kaip šliuzai, naudojamos vandens tekėjimui kontroliuoti arba vandeniui užkirsti kelią patekti į konkrečias žemes.


Užtvankų paskirtis gana įvairi ir, atrodytų, žmonijai – naudinga, tačiau, daugelio šalių mokslininkų nuomone, jos daro ir nemažai žalos. Štai Nyderlandų mokslininkas Tedas Veldkampas, tiriantis gamtos keliamus pavojus, žemės išteklių naudojimo riziką ir atliekantis aplinkosauginę ir ekonominę hidrologijos analizę, tvirtina, kad dėl žmogaus kišimosi į vandentvarką apie ketvirtadalis pasaulio gyventojų patiria vandens trūkumą. Taip nutinka dėl statomų užtvankų, nes jis ne tik nepadeda išspręsti vandens trūkumo bėdos, bet, priešingai, ją sukuria.

REKLAMA


T. Veldkampas ir jo kolegos atliko tokį darbą: jie visą žemės paviršių padalijo į kvadratus po 50 kvadratinių kilometrų ir išanalizavo vandens trūkumą 1971–2010 m., kad nustatytų užtvankų naudą ar žalą. Mokslininkai išsiaiškino, kad žmonės, gyvenantys aukščiau tekančios upės, gavo daugiau naudos, o gyvenantiems toliau pasroviui gėlo vandens pradėjo trūkti. T. Veldkampo skaičiavimais, užtvankų statybai pasaulis išleido 2 trilijonus dolerių, tačiau net 23 proc. pasaulio gyventojų neturi pakankamai vandens, jo užtenka tik 20 proc. populiacijos.


Pastaruoju metu daugelyje regionų vandens trūkumas sparčiai auga. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad žmonių, gyvenančių vietovėse, kuriose trūksta vandens bent mėnesį per metus, skaičius pasiekė 4 milijardus. Daugelis kaltina klimato kaitą, tačiau orai yra tik nedidelė dalis aplinkos katastrofos, palyginti su žmogaus veikla. Nepalankiausia situacija, pastačius užtvanką, susiklostė prie Geltonosios upės – šiaurinė Kinijos dalis tapo sausa zona. Pietinė Gango dalis Bangladeše taip pat išdžiūvo.

REKLAMA


Turkijos užtvankos prisideda prie sausrų Irake, o Amerikos Huverio užtvanka prie Kolorado upės, vienos galingiausių pasaulyje, sumažino į Meksiką tekančio vandens kiekį. Natūralu, kad britų tarptautinė hidroenergetikos asociacija Nyderlandų mokslininkų išvadas, tikinančias, jog nesvarbu, kaip gerai pastatytos užtvankos, dalis regiono dėl to laimi, bet beveik tiek pat, jei ne daugiau, praranda, kategoriškai atmetė.


Užtvankos: griauti ar palikti?


Labiausiai nukenčia žuvys

Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje įrengta 1371 užtvanka, deja, beveik pusė jų yra bešeimininkės arba neprižiūrimos, trukdo žuvų migracijai, be to, kelia pavojų žmonėms. Skaičiuojama, kad apie 20 proc. Lietuvoje esančių užtvankų yra blogos techninės būklės. Neprižiūrimų užtvankų avarijos jau įvyko Vilniaus, Mažeikių, Radviliškio, Kretingos ir daugelyje kitų rajonų savivaldybių.


Pripažįstama, kad visos užtvankos daro žalą upių ekosistemoms, tačiau didžiausią grėsmę kelia kritinės būklės įrenginiai. Tyrimų duomenimis, didžiausią žalą Lietuvos upėms daro Cesarkos ir Augustaičių malūnų liekanos, Anykščių, Skaudvilės, Kirkšnovės, Dovydiškių, Belmonto, Pabradės, Valtūnų bei Rudnios užtvankos. Tarp daugiausia žalos darančių užtvankų yra Cesarkos malūno likučiai – jie tvenkia Siesarties upę ir lašišinėms žuvims trukdo migruoti į upės aukštupį. Įvairių tyrimų duomenimis, per daugiau nei pusšimtį metų dėl užtvankų kaltės išnyko apie du trečdaliai lašišų populiacijos.


Neigiamą užtvankų poveikį kaip niekas visuomenėje jaučia žvejai, nes jie mato, kaip mažėja žuvų rūšinė įvairovė ir vietų, kuriose būtų galima užmesti meškerę. Didžiausią pavojų žuvims kelia migruoti į nerštavietes trukdančios užtvankos, kuriose nėra joms įrengtų pralaidų. Vyresni Dzūkijos gyventojai dar pamena tuos laikus, kai Merkyje ir jo intakuose gaudydavo lašišas, o dabar to beveik nėra ir dėl to iš dalies kaltos užtvankos.


Kadangi į dirbtinai susidariusius upės telkinius keliaujančios žuvys nebeatplaukia, žvejai mėgėjai į juos prileidžia natūraliai aplinkai žalą darančių invazinių rūšių, pavyzdžiui, krantus rausiančių ir vandens augmeniją naikinančių karpių.



Išvadavę upes nuo užtvankų, pasak specialistų, gana greitai pastebėtume teigiamus pokyčius. Štai kelią žuvims iki Dzūkijos pastoja Kauno hidroelektrinė. Jei joje būtų įrengta pralaida, žuvys galėtų sėkmingai migruoti, nes Lietuvoje dar yra nemažai nepatvenktų upių.


Jei žvejai susivienytų ir labiau palaikytų idėją demontuoti užtvankas, manoma, rezultatais galėtume džiaugtis kur kas anksčiau. Štai prieš metus Norvegijoje meškeriotojų klubo iniciatyva buvo nugriauta daugiau nei šimtmetį Trumsės upėje žuvų migracijos kelius stabdžiusi užtvanka.


Daugelyje Europos šalių išardyti užtvankas – įprasta. Skaičiuojama, kad Europoje pastaruoju metu jau neliko daugiau kaip 6700 užtvankų. Iš Baltijos šalių didžiausią pažangą yra padarę estai – jie sunaikino daugiau nei 100 užtvankų. „Vienas žymiausių estų projektų – Sindžio užtvankos ir maždaug 10-ies mažesnių užtvankų pašalinimas. Tai vienas svarbiausių vandenų projektų Estijoje ir kartu sėkmės istorija, kuri nuskambėjo visoje Europoje. Europos Sąjungos tikslas – per artimiausią dešimtmetį atverti per 25 tūkst. km upių, tačiau vien Estija šiuo projektu išlaisvino 3300 km upės ruožų. Nors projektas įgyvendintas 2019 m., rezultatų laukti ilgai nereikėjo – jau kitąmet į Pernu upę ir intakus ėmė plūsti žuvys“, – teigia aplinkosaugos ekspertė Karolina Gurjazkaitė.


Pamažu viena kita užtvanka demontuojama ir Lietuvoje. „Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Salantų regioninio parko grupės iniciatyva praėjusią vasarą buvo išlaisvinta Salanto upės tėkmė. Šiuo metu jau stebimi pirmieji upės atsigavimo ženklai: pradėjo migruoti žuvys, padaugėjo įvairių mikroorganizmų, atsirado sąnašų“, – teigiama Aplinkos ministerijos parengtoje informacijoje.

REKLAMA


Jei iš užtvankos finansinės naudos nėra arba ji labai maža, tokį statinį specialistai pataria kuo skubiau demontuoti. Tačiau tenka pripažinti, kad dauguma šalies užtvankų turi savininkus, o šie nenori užtvankų nei atnaujinti, nei išardyti, nes tam reikia lėšų ir laiko, o valstybės pagalba tokiems projektams nenumatyta.


Užtvankos: griauti ar palikti?


Neaiškus hidroelektrinių likimas

Hidroelektrinės, kurios praėjusio amžiaus viduryje buvo pagrindinis aplinkai nekenksmingos elektros energijos šaltinis, šiandien beveik visiškai prarado šį statusą. Be to, ekonomiškai jos gerokai nusileidžia kitiems atsinaujinantiems energijos šaltiniams, todėl veikiančios hidroelektrinių užtvankos aplinkosaugininkams vis dar išlieka nemažas galvos skausmas.


Lietuvoje veikia beveik 100 mažųjų hidroelektrinių, kurių paskirtis – aprūpinti gyventojus elektros energija. Atrodytų, tai – puikus atsinaujinančios energetikos šaltinis, tačiau pastarųjų penkerių metų statistika rodo, kad šie objektai pagamina vos apie 0,6 proc. bendro šalies elektros energijos poreikio, o jų žala aplinkai – milžiniška. Mokslininkų teigimu, hidroelektrinių poveikį aplinkai galima spręsti keliais būdais – modernizavimu arba demontavimu. Kuris iš jų tinkamesnis Lietuvai?


Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančią tvarką, hidroelektrinių darbą iš dalies lemia gamtosauginio debito sąvoka, apibrėžianti, kad hidroelektrinės turi užtikrinti minimalias žemiau jų esančių ekosistemų gyvavimo sąlygas ir praleisti atitinkamą vandens kiekį – debitą. Tačiau toks reglamentavimas, pasak Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Vytauto Akstino, neatitinka ilgalaikių Europos Sąjungos vandenų politikos tikslų.


„Lietuva patenka tarp 12-os šalių narių, į nacionalinius teisės aktus dar neįvedusių ekologinio debito sąvokos, nustatančios optimalų reikalaujamą praleisti vandens kiekį hidroelektrinėse. Didžiausias skirtumas tarp ekologinio ir gamtosauginio debitų yra praleidžiamo vandens kiekis. Kuo daugiau vandens yra praleidžiama, tuo aukštesnis jo lygis žemiau hidroelektrinės ir tuo natūraliai didesnis buveinių, reikalingų atitinkamoms žuvims, plotas“, – aiškina mokslininkas.


Pasak jo, šiandien Lietuvos hidroelektrinėse praleidžiamas minimalus vandens kiekis yra tiesiog elementarus statistinis dydis, apskaičiuotas iš daugiametės hidrologinių duomenų eilutės ir tenkina tik minimalius vandens ekosistemų reikalavimus bei neatsižvelgia į jų poreikius.

REKLAMA


„Hidroelektrinėms yra leidžiama nudirbti nuo 10 iki 20 cm tvenkinio vandens lygio per parą, o tai lemia efektyvesnį turbinų panaudojimą, tačiau kartu sukelia dideles žemiau jų esančio vandens lygio pulsacijas. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad į šias pulsacijas – vandens lygio šokinėjimus – žuvys reaguoja labai jautriai ir dėl to degraduoja jų rūšinė sudėtis“, – aiškina mokslininkas. Tačiau įvesti ekologinio debito sąvoką, dr. V. Akstino nuomone, nėra taip paprasta.


„Tai turi būti daroma atsižvelgiant į ekosistemų poreikius, o sąvoka formuojama pagal buveinių modeliavimą – daug laiko ir finansinių sąnaudų reikalaujantį procesą. Vis dėlto mažais žingsneliais judame link to – dauguma mūsų pateiktų rekomendacijų jau yra Aplinkos ministerijoje, todėl manau, kad per kelerius metus tie klausimai bus išspręsti ir prieisime prie ekologinio debito sąvokos“, – tikina pašnekovas. Siekiant hidroelektrinių kuriamos naudos ir daromo poveikio aplinkai balanso, be ekologinio debito sąvokos įvedimo, pasak dr. V. Akstino, hidroelektrinėse būtina bandyti maksimaliai išlaikyti hidrologinį prietakos režimą – procesą, kai hidroelektrinė pro turbinas praleidžia tiek pat vandens, kiek jo atiteka į tvenkinį.


„Deja, šiandien didelėje dalyje Lietuvoje veikiančių hidroelektrinių yra įrengtos per didelės galios turbinos, palyginti su joms nustatytu gamtosauginiu debitu. Dėl to norint efektyviai jas išnaudoti tvenkinyje, neišvengiamai reikia kaupti perteklinį vandenį, kad vienu metu galima būtų atidaryti sklendes ir išsukti turbinas. Tačiau toks procesas sukelia vandens lygio pokyčius, pulsacijas, dėl kurių prastėja hidrologinės sąlygos vandens bioįvairovei, nyksta ištisos ekosistemos. Kad tai nesitęstų, būtina modernizuoti hidroelektrinių turbinas“, – teigia mokslininkas.


Įgyvendinus šias priemones, pašnekovo teigimu, iš dalies pavyktų sumažinti hidroelektrinių poveikį gamtai – stabilizuotųsi erozijos ir akumuliacijos procesai, padaugėtų buveinių, pagerėtų žuvų rūšinė sudėtis, išaugtų jų populiacija. Vis dėlto ilgesnėje perspektyvoje demontuoti hidroelektrines ir jų užtvankas, pasak jo, yra beveik neišvengiama.


„Jei kalbame apie veikiančias, savininkus turinčias hidroelektrines, infrastruktūra yra gana išvystyta, todėl imti ir ją griauti būtų pats impulsyviausias sprendimas. Tačiau ne paslaptis, kad ateityje, kai didžioji dalis užtvankų taps kritinės būklės, Europos Sąjungos pozicija aiški – tokias užtvankas bus privaloma demontuoti. Todėl dar šiandien reikia ieškoti kompromiso tarp naudos hidroenergetikams ir ekosistemų poreikio“, – teigia dr. V. Akstinas.


Užtvankos: griauti ar palikti?


Lietuvos hidroenergetikų asociacijos prezidento Dainiaus Markausko komentaras

Iš visų Lietuvoje esančių užtvankų tik maždaug 96 veikia kaip mažosios hidroelektrinės. Lietuvos hidroenergetikų asociacijos nariai labai stengiasi užtikrinti, kad jų prižiūrimi hidroenergetiniai statiniai, įskaitant užtvankas, ir kiti įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, saugesni migruojančioms žuvims, ir ši priežiūra yra nuolatinė. Visais atvejais hidroelektrinių užtvankos yra vienos geriausiai prižiūrimų. Šiuo metu prie hidroelektrinių yra įrengti keli žuvitakiai, o iki 2030 m. planuojama įrengti dar 59.


Kalbant apie hidroelektrines ir žuvų išteklius, svarbu pažymėti, kad hidroelektrinių užtvankų pastatymo data absoliučia dauguma atvejų nesutampa su mažosios hidroelektrinės pastatymo data – užtvankos pastatytos gerokai anksčiau, yra net tokių, kurios pastatytos prieš 100 metų. Kyla natūralus klausimas, kaip objektyviai gali būti vertinamas mažųjų hidroelektrinių poveikis žuvų ištekliams, jei prie užtvankos kitados veikė, pavyzdžiui, vandens malūnas, kurį gerokai vėliau prie tos pačios užtvankos pakeitė hidroelektrinė, o tokie svarbūs veiksniai kaip klimato kaitos padariniai ar vandens tarša nėra vertinami.


Žiniasklaidoje hidroenergetika ir aplinkosauga nuolat yra priešinamos, tačiau taip neturėtų būti, ir Europos Sąjungos teisės aktai, kurių privalo laikytis visos valstybės narės, vis labiau tai atspindi. Pavyzdžiui, svarstomame Gamtos atkūrimo reglamente teigiama, kad atkuriant upių vientisumą pirmiausia reikėtų šalinti tuos barjerus, kurie yra nebereikalingi elektros iš atsinaujinančių šaltinių gamybai, vidaus laivybai, vandens tiekimui ar kitoms visuomenės reikmėms. Pernai Kauno technologijos Elektros energetikos sistemų katedros mokslininkai atliko mažųjų hidroelektrinių svarbos Lietuvos elektros energetikos sistemai studiją.


Mažųjų hidroelektrinių teikiama nauda Lietuvos visuomenei elektros energijos srityje yra nuo 24 iki 384 mln. eurų per metus iki 2030 m., arba iki bus įgyvendinti visi strateginiai elektros energetikos projektai Lietuvoje.


Trumpai tariant, šios studijos rezultatai objektyviai įvertina, kiek Lietuvai kainuotų pakeisti hidroelektrines analogišku lanksčiu elektros generacijos šaltiniu. Šios objektyviai finansiškai išmatuojamos vertės nustatytos vadovaujantis Europoje pripažinta Europos energetikos reguliuotojų bendradarbiavimo agentūros metodika, taikoma vertinant europinę energetikos infrastruktūrą.


Studijos rezultatai parodė, kad hidroelektrinės yra gerokai efektyvesnės už saulės ar vėjo elektrines (atitinkamai 3,2 ir 1,5 karto). Hidroelektrinės taip pat yra bazinės elektros generacijos šaltinis, t. y. jos, būdamos lanksčiai reguliuojamos, padeda visai elektros energetikos sistemai integruoti daugiau nepastovių atsinaujinančios energetikos šaltinių, tokių kaip saulės ir vėjo parkai.


Lanksčiai reguliuojamo elektros gamybos šaltinio funkciją iki šiol atlikdavo dujinės elektrinės, tačiau akivaizdu, kad dėl aplinkosaugos ir geopolitikos šis importuojamas iškastinis kuras neatitinka visos Europos pasirinktos Žaliojo kurso krypties. Hidroelektrinės yra ne tik lanksčiai reguliuojamas elektros generacijos šaltinis, bet ir jų gaminama elektra yra žalia.

Užtvankos: griauti ar palikti?








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 08 (2024)

    Savaitė - Nr.: 08 (2024)