„Audra dykumoje“ nušlavė Sadamo Huseino kariuomenę

„Audra dykumoje“ nušlavė Sadamo Huseino kariuomenę


1991 m. sausio 17 d. tarptautinės koalicijos, suburtos pagal Jungtinių Tautų mandatą ir vadovaujamos Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), pajėgos pradėjo Kuveito vadavimo iš irakiečių okupacijos operaciją „Audra dykumoje“. Tai buvo paskutinis Persijos įlankos karo etapas, pasibaigęs Irako pajėgų sutriuškinimu.


Manvydas VITKŪNAS


Sadamo Huseino vadovaujamas Irakas keleriopai mažesnę Kuveito valstybę okupavo 1990 m. rugpjūčio pradžioje. Irako diktatorius seniai gviešėsi labai turtingos pietinės kaimynės. Tų metų liepos 18 d. S. Huseinas apkaltino Kuveitą, esą šis neteisėtai pasisavina naftą iš pasienyje esančio Rumailos telkinio, ir pareikalavo, kad Kuveitas atlygintų tariamus 14 milijardų JAV dolerių siekiančius nuostolius, t. y. nurašytų esamas Irako finansines skolas, ir dar papildomai sumokėtų pustrečio milijardo dolerių. Kuveito emyras Džaberas al Achmadas al Sabachas atsisakė patenkinti tokius akiplėšiškus reikalavimus. Augant įtampai ir Irakui ėmus telkti karines pajėgas pasienyje, užsienio šalys (visų pirma – Egiptas ir Saudo Arabija) pabandė imtis tarpininkių vaidmens, bet rugpjūčio 1 d. buvo nutrauktos vos prasidėjusios derybos Džidoje (Saudo Arabijoje). Irakiečiai derybų metu kėlė visiškai nepagrįstus milžiniškus finansinius reikalavimus ir norėjo, kad Kuveitas atiduotų dalį savo teritorijos. Kai derybos nutrūko, S. Huseinas paskambino Kuveito emyrui ir paklausė: „Kaip gyvuoji, šeiche Džaberai?“ Monarchas atsakė: „Šlovė Alachui, jaučiuosi gerai, ką tik papietavau.“ Irako diktatorius iškošė pro dantis: „Prisiekiu Alachu, vakarieniauti Kuveite tau jau neteks.“

Užgrobė Kuveitą

REKLAMA


Už Iraką teritorija ir gyventojų skaičiumi kur kas mažesnio Kuveito ginkluotosios pajėgos taip pat buvo nepalyginamos su itin gausiomis ir gerai ginkluotomis irakiečių pajėgomis. Irakiečiai veržtis prasidėjo rugpjūčio 2 d. 2 val. nakties. Į mažytį Kuveitą įsiveržė dalis Irako kariuomenės – 88 tūkst. karių su 690 tankų. Kuveitą gynė 27 tūkst. karių su 280 tankų. Tai buvo visos kuveitiečių pajėgos, o Irako kariuomenėje tarnavo daugiau nei 350 tūkst. karių, buvo tūkstančiai tankų, šarvuočių, šimtai kovos lėktuvų. Taigi jėgų disproporcija buvo itin akivaizdi.
Irakiečiai nušlavė Kuveito pasienio užkardas ir veržėsi sostinės Kuveito link. Specialiųjų pajėgų kariai pabandė sraigtasparniais nusileisti greta Kuveito emyro rūmų ir paimti monarchą į nelaisvę, bet emyro gvardijos kariai šią ataką atrėmė. Emyras spėjo pasitraukti į kaimyninę Saudo Arabiją, o jaunesnis jo brolis, dalyvavęs ginant šalį, žuvo.

REKLAMA


Kuveito pajėgos gana atkakliai gynė svarbiausius tiltus ir kitus strateginius objektus. Kuveitiečių brigada, ginkluota britų gamybos tankais „Chieftain“, dvi paras kovėsi su irakiečių divizija, ginkluota sovietų tankais T-72. Irakiečiai neteko 25 tankų, kuveitiečiai – vos dviejų. Tačiau galiausiai Kuveito brigada pasitraukė į Saudo Arabiją, nes beveik neliko degalų ir šaudmenų. Irako pajėgos dominavo jūroje ir ore. Rugpjūčio 4 d. Irako kariuomenė užėmė visą Kuveito teritoriją. Kovų metu Kuveitas neteko 4,2 tūkst. žmonių, 12 tūkst. karių pateko į irakiečių nelaisvę. Irakas, šios šalies paskelbtais duomenimis, neteko 295 karių. Irako kariai nesigėdydami plėšikavo okupuotame Kuveite, siaubė namus, butus, parduotuves, krovėsi ir vežė į Iraką, ką tik panorėję – baldus, buitinę techniką, kitas vertybes.


Vos užėmę Kuveito sostinę, irakiečiai inscenizavo ten revoliuciją: esą patys kuveitiečiai buvo nepatenkinti emyro valdžia, ir dabar, kritus monarchijai, Kuveitas tapo respublika. Marionetinės Kuveito vyriausybės vadovu buvo paskelbtas į irakiečių pusę perėjęs Kuveito kariuomenės leitenantas Alaa Huseinas Ali. Emyras ir jo aplinkos žmonės buvo apkaltinti šalies turto grobstymu, liaudies engimu, antidemokratine politika ir netgi prielankumu Izraeliui. Pradėta persekioti nespėjusius pabėgti į Saudo Arabiją „liaudies priešus“. O jau po trijų savaičių, „prašant teisėtai Kuveito vyriausybei“, šalis buvo prijungta prie Irako ir tapo viena iš jo provincijų.



Subūrė koaliciją


Kuveito okupacija ir aneksija sulaukė didžiulio tarptautinės bendruomenės nepasitenkinimo. Jau rugpjūčio 2 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, smerkiančią Irako veiksmus. Tačiau S. Huseinas ignoravo tarptautinės bendruomenės raginimus išvesti okupacines pajėgas iš Kuveito. Kai Irakui buvo įvestos tarptautinės sankcijos, S. Huseinas įsakė sulaikyti visus Irake buvusius tų šalių, kurios palaikė sankcijų įvedimą, piliečius. Šie žmonės tapo įkaitais. Dėl jų paleidimo pavyko susitarti tik 1990 m. gruodį.


Irako pajėgoms užėmus Kuveitą, iškilo pavojus, kad S. Huseinas gali veržtis toliau, į Saudo Arabiją. Tokiems spėjimams peno davė patys irakiečiai, rengę pasienyje provokacijas. Saudo Arabijos kariuomenės pajėgų būtų tikrai nepakakę, norint efektyviai atremti galimą irakiečių puolimą. Saudo Arabijos karalius Fahdas kreipėsi pagalbos į JAV. Prasidėjo operacija „Dykumos skydas“ – į Persijos įlankos regioną buvo permestos gausios JAV, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Kanados pajėgos. Prie operacijos prisidėjo ir Saudo Arabijos kaimynės, taip pat bijojusios galimos Irako agresijos, – Kataras, Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai.


Lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba paskelbė rezoliuciją (iš esmės – ultimatumą) ir pareikalavo, kad Irakas per pusantro mėnesio išvestų savo pajėgas iš Kuveito ir nutrauktų kaimyninės šalies okupaciją, antraip bus panaudotos „visos įmanomos priemonės taikai regione atkurti“. Ši rezoliucija faktiškai leido Kuveito išvadavimui naudoti jėgą. S. Huseinas jau kitą dieną pareiškė, kad Irakas neketina vykdyti šios rezoliucijos ir iš Kuveito nesitrauks.

REKLAMA


JAV sutelkė galingą tarptautinę koaliciją. Ją sudarė 41 valstybės karinės pajėgos, medicinos personalas. Prie operacijos prisidėjo net nuo konflikto zonos toli esančios šalys, tokios kaip Argentina, Singapūras, Siera Leonė, Senegalas, Bangladešas, Filipinai. Netgi neutrali Švedija išsiuntė į Saudo Arabiją karo lauko ligoninę. Visgi pagrindinė operacijos našta teko JAV, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Saudo Arabijai, Egiptui.


„Audra dykumoje“ nušlavė Sadamo Huseino kariuomenę


Ekologinis terorizmas


1991 m. sausio 17 d. galingais sąjungininkų aviacijos smūgiais prasidėjo operacija „Audra dykumoje“. Antskrydžiuose dalyvavo apie tūkstantį sąjungininkų kovos lėktuvų. Pagrindiniais taikiniais tapo Irako kariuomenės vadavietės, ryšių centrai, oro gynybos padaliniai, raketų paleidimo sistemos, kariuomenės susitelkimo vietos, kariniai sandėliai, aerodromai. Nuo pat pirmųjų operacijos dienų Irako teritorijoje veikė sąjungininkų specialiųjų operacijų pajėgų kariai. Pagrindiniai jų tikslai buvo žvalgyba ir mobiliųjų taktinių raketų paleidimo įrenginių naikinimas.


Irakas įvykdė mobilizaciją ir sutelkė daugiau nei pusę milijono karių, apie 4 tūkst. tankų, pusantro tūkstančio lėktuvų ir sraigtasparnių. Tai buvo įspūdinga karinė galia, bet visgi ji aiškiai nusileido tarptautinės koalicijos pajėgoms. Irakiečiai daugiausia buvo apsirūpinę Sovietų Sąjungoje pagaminta ginkluote ir technika. Daugeliu atvejų ji neprilygo moderniausiai vakarietiškai ginkluotei.


Irakiečiai ne tik kovėsi su tarptautinėmis pajėgomis, bet ir vykdė ekologinio terorizmo aktus – išliejo į Persijos įlanką didelį kiekį naftos (dėl to žuvo mažiausiai 30 tūkst. paukščių, daugybė jūros gyventojų), padeginėjo naftos gręžinius. Tai, irakiečių nuomone, turėjo sutrikdyti priešų antžeminių pajėgų ir aviacijos veiksmus. Baisūs juodų dūmų debesys apraizgė didžiulę teritoriją. Tai buvo tikra ekologinė katastrofa.


Taip pat Irakas intensyviai apšaudė raketomis Izraelį, nedalyvavusį karo veiksmuose. Taip S. Huseinas bandė pakelti savo autoritetą musulmoniškų šalių gyventojų akyse.


Pergudravo irakiečius


Vasario 24 d. 4 val. 30 min. sąjungininkų pajėgos pradėjo antžeminę operaciją. Prieš atakuojant mechanizuotųjų pėstininkų daliniams, irakiečių pajėgas užliejo galinga aviacijos ir artilerijos ugnies banga. Tada į priekį pajudėjo tankai ir šarvuočiai. Nors Irako kariai buvo užminavę pasienio zoną, įrengę inžinerinių kliūčių, sąjungininkų pajėgos netruko jas įveikti. Kuveito teritorijoje nusileido oro desantas, o pakrantėje išsilaipino jūrų pėstininkai. Irako teritorijoje per Eufrato upę buvo sugriauti visi tiltai, ir dalis jo kariuomenės liko atkirsta nuo pagrindinių pajėgų. Amerikiečių generolo Normeno Švorckopfo vadovaujami sąjungininkai pergudravo irakiečius ir pagrindinį smūgį sutelkė ne Kuveite, kaip tikėjosi Irako karinė vadovybė, – jie smogė labiau į vakarus ir dykumų rajone iš Saudo Arabijos įsiveržė į Irako teritoriją.

REKLAMA


Vasario 26-osios vakare sąjungininkai po dvi paras trukusių kovų išvadavo Kuveito sostinę. Tūkstančiai Irako karių buvo apsupti ir pasidavė į nelaisvę. Irakiečiai iš pradžių įnirtingai priešinosi, bet netrukus jau traukėsi kone visu frontu. Tą pačią dieną S. Huseinas per valstybinį Irako radiją pasveikino savo kariuomenę „pasiekus pergalę“ (tai buvo akivaizdus blefas), tačiau kartu pripažino, jog iš Kuveito irakiečiams teko pasitraukti. O jau vasario 28-ąją pareiškė sutinkantis su visomis Jungtinių Tautų keliamomis sąlygomis.


Operacijos metu sąjungininkai išvadavo Kuveitą ir užėmė 15 proc. Irako teritorijos. Tarptautinė koalicija neteko 553 karių (neskaičiuojant Kuveito patirtų nuostolių). JAV nuostoliai – 298 žuvusieji, Didžioji Britanija neteko 24, Saudo Arabija – 115, Egiptas – 14, Sirija ir Prancūzija – po 2, Jungtiniai Arabų Emyratai – 6 savo karių. Į tėvynę negrįžo net 92 Senegalo kariai: jau pasibaigus kovos veiksmams, sudužo juos skraidinęs lėktuvas. Irako nuostoliai buvo gerokai didesni – žuvo nuo 20 iki 26 tūkst. karių, beveik 2 300 civilių gyventojų. Irakas iki šiol moka milijardines kompensacijas už Kuveito valstybei ir regiono ekologijai padarytą žalą.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.