Rumunijos revoliucija kraujyje paskandino ir protestuotojus, ir diktatorius

Rumunijos revoliucija kraujyje paskandino ir protestuotojus, ir diktatorius


1989 m. per Vidurio ir Rytų Europą nusirito revoliucijų banga: komunistiniai režimai žlugo Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, griuvo Berlyno siena. Reikšmingi pokyčiai vyko Bulgarijoje, Jugoslavijoje, neramumai krėtė įvairius Sovietų Sąjungos kampelius. Baltijos šalis atgimimo banga nešė nepriklausomybės atkūrimo link. Vienur istoriniai pokyčiai vyko gana taikiai, kitur pareikalavo dešimčių, šimtų ar net tūkstančių gyvybių. Itin dramatiškai įvykiai klostėsi Rumunijoje.

Manvydas VITKŪNAS


Komunistų valdoma Rumunija buvo savita socialistinio lagerio šalis. Kartu su Jugoslavija ji buvo santykinai labiausiai nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos ir daug dešimtmečių palaikė pragmatiškus santykius su Vakarų šalimis, taip pat atsikratė sovietų karinių bazių savo teritorijoje (skirtingai nei Lenkija, Rytų Vokietija, Čekoslovakija ar Vengrija). SSRS kariniai daliniai buvo išvesti iš Rumunijos 1958 m., kai tuometis šalies lyderis Georgė Georgijus-Dežas pasirašė susitarimą su Nikita Chruščiovu. Tuo pat metu nuo 1955-ųjų Rumunija buvo viena iš karinės Varšuvos sutarties, laikytos atsvara NATO, šalių. 1965 m. po G. Georgijaus-Dežo mirties į valdžią Rumunijoje atėjo Nikolajė Čaušesku. Iš pradžių jis tapo šalies Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, o 1974-aisiais – Rumunijos Socialistinės Respublikos prezidentu. Su jo vardu susijusi visa kelis dešimtmečius trukusi Rumunijos istorijos epocha.

Batsiuvio padėjėjas


N. Čaušesku gimė 1918 m. pietinėje Rumunijos dalyje, nedideliame Skorničeščio mieste. Tėvas, siuvėjas, turėjo 3 ha žemės, kelias avis ir 10 vaikų. Nikolajė buvo trečias. Baigęs pradžios mokyklą, vos vienuolikos berniukas išvyko į sostinę Bukareštą, kur tapo batsiuvio pameistriu, o stingdamas pinigų dar ir vagiliaudavo. Penkiolikos pradėjo dalyvauti komunistų manifestacijose, buvo pirmą kartą suimtas. Vėliau už komunistinę propagandą ne sykį buvo atsidūręs už grotų. Pagal amžių jis turėjo tarnauti kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metais, bet pasisekė – beveik visą karą praleido kalėjime.

REKLAMA


Po karo su Sovietų Sąjungos pagalba valdžią Rumunijoje perėmė kraštutiniai kairieji, ir idėjinis komunistas N. Čaušesku staiga ėmė kopti svaiginamos karjeros laiptais. 1948 m. jis tapo žemės ūkio ministru ir pradėjo Rumunijoje radikalią kolektyvizaciją. Jai priešinęsi valstiečiai buvo įkalinami ar net sušaudomi. 1950-aisiais N. Čaušesku buvo paskirtas gynybos ministro pavaduotoju. Niekada kariuomenėje netarnavęs vyras iškart gavo brigados generolo laipsnį. Vėliau jis kopė į vis aukštesnius postus. Įdomus faktas – N. Čaušesku per stebuklą išgyveno katastrofos metu, kai 1957 m. lapkritį Maskvoje leidęsis lėktuvas „Il-14“, atskraidinęs Rumunijos vyriausybinę delegaciją, nepataikė ant tūpimo taką ir rėžėsi į medžius. 4 žmonės žuvo, 12 išgyveno, nors ir buvo sužeisti.


Būsimojo Rumunijos komunistų lyderio gyvenime labai svarbus buvo jo žmonos Elenos Čaušesku (mergautinė pavardė – Petresku) vaidmuo. Ši kelis dešimtmečius buvusi šalies pilkąja kardinole moteris gimė 1919 m. valstiečio šeimoje. Mokslams buvo negabi, tai liudijo pažymiai mokyklos dienyne (komunistų valdymo laikais šie duomenys buvo įslaptinti). Gerai sekėsi tik darbų (dabar sakytume – technologijų) pamokos. Mergina taip ir nebaigė pradžios mokyklos. Išvykusi į Bukareštą, ji dirbo tekstilės fabrike, o 1939 m. susipažino su N. Čaušesku. Šis netrukus vėl atsidūrė kalėjime, o 1946-aisiais Nikolajė ir Elena pagaliau susituokė. Valinga, ambicinga, kerštinga moteris nesitenkino kukliu namų šeimininkės ir motinos (turėjo tris vaikus) vaidmeniu. Ji siekė aukštų postų ir vyro dėka juos gavo. Pavyzdžiui, ji buvo paskirta Rumunijos mokslų akademijos prezidente, taip pat tapo Komunistų partijos Centro komiteto nare! Elenos nuomonė, simpatijos bei antipatijos lėmė politinius sprendimus ir daugybės šalies žmonių likimus.

Gudrus ir paranojiškas

REKLAMA


1965 m. tapęs šalies vadovu, N. Čaušesku iš pradžių buvo labai populiarus. Jis žengė kai kuriuos liberalius žingsnius, amnestavo dalį politinių kalinių, gudriai laviravo tarp Rytų ir Vakarų. 1968-aisiais nepalaikė sovietų pajėgų invazijos į Čekoslovakiją, o po 1967 m. Šešių dienų karo tarp Izraelio ir arabų šalių nenutraukė diplomatinių santykių su Izraeliu. 1967-aisiais Rumunija pirmoji iš Varšuvos bloko šalių užmezgė diplomatinius santykius su Vakarų Vokietija, o 1969 m., įvykus ginkluotam sovietų ir kinų pajėgų susirėmimui, laikėsi neutraliteto – nepalaikė nei Maskvos, nei Pekino. 1979-aisiais jis nepalaikė sovietų invazijos į Afganistaną, o Rumunijos komanda buvo vienintelė iš socialistinių šalių bloko, dalyvavusi 1984 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele. N. Čaušesku ne kartą susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentais ir kitais aukštais Vakarų šalių politikais. Tuo pat metu Rumunijos lyderis stengėsi neperlenkti lazdos ir neįerzinti Maskvos: lankėsi ir Kremliuje, demonstravo lojalumą bei atsidavimą socializmo idėjoms. Rumunija dalyvavo Varšuvos sutarties šalių kariniuose mokymuose, o Jungtinėse Tautose Rumunijos atstovas dažniausiai kalbėjo tai ir balsavo taip, kaip reikėjo Sovietų Sąjungai.


N. Čaušesku sėdėjimas ant dviejų kėdžių Rumunijai buvo naudingas – šaliai buvo atvertos ir Rytų, ir Vakarų rinkos, ji gaudavo lengvatinių paskolų, sparčiai augo pramonė. Nacionalinė kultūra taip pat buvo puoselėjama, labai sustiprintas rumunų, kaip senovės dakų genčių palikuonių, identitetas. Tuo pat metu šalyje vis labiau įsigalėjo saugumo struktūros. Sovietų KGB pavyzdžiu sukurta „Securitate“ ne tik saugojo diktatorių, bet ir sekė milijonus gyventojų, o nepatenkintus represavo. N. Čaušesku buvo paranojiškas, nuolat bijojo, kad jį nunuodys. Apsaugininkai visur nešiojosi spirito, antiseptikų, kad N. Čaušesku galėtų dezinfekuoti rankas (jis baiminosi, kad kur nors ant rankenos gali būti papilta nuodų). Vykdamas į užsienio šalis, Nikolajė su žmona Elena gabendavosi savo patalynę ir maisto produktus, o jei tekdavo valgyti per oficialius priėmimus, patiekalų pirmiausia ragaudavo kas nors iš apsaugos darbuotojų. Toks paranojiškas elgesys neliko nepastebėtas kitų šalių lyderių.



Asmens kultas


Su metais politinės represijos Rumunijoje vis stiprėjo, o N. Čaušesku asmens kultas ėmė įgauti beprotybės požymių. Jo ir Elenos portretai padabino šalies gatves, lyderis kasdien buvo liaupsinamas per radiją, televiziją, laikraščiuose. Jis vadintas kondukatoriumi (vadu), genijumi, o Elena – rumunų tautos motina. Pirmąją šalies porą užvaldė gigantomanija – pradėta įgyvendinti grandiozinius statybos projektus, tokius kaip nuo 1984 m. statyti „Liaudies namai“ su 1 100 kambarių, beprotiškai prabangomis interjero detalėmis (sanitariniame mazge prie Nikolajės kabineto čiaupai buvo iš aukso, šalia Elenos kabineto – iš sidabro). Formuojant plačius bulvarus, aikštes, buvo nugriauta didelė dalis istorinio Bukarešto centro. Pora mėgavosi asmenine prabanga, deimantais (juos ypač mėgo Elena). Vien prabangių kostiumų N. Čaušesku turėjo 365 (po vieną kiekvienai metų dienai).


Tuo pat metu šalies gyventojų padėtis sparčiai blogėjo, ekonomika strigo, o N. Čaušesku įvestas taupymo režimas užgulė paprastų rumunų pečius. Motyvuojant, kad šalis turi skubiai grąžinti užsienio paskolas, Rumunijoje buvo įvestos neregėtos (ir nepagrįstos) taupymo priemonės – maisto produktai imti išduoti pagal korteles. Per mėnesį automobilio savininkas galėjo nusipirkti vos 30 litrų benzino (naftą išgaunančioje šalyje!). Taupant elektrą, pardavinėtos tik silpnos lemputės, uždrausta butuose naudoti dulkių siurblius, o žiemą – net ir šaldytuvus. Gatvėse atsirado elgetaujančių vaikų. Tačiau tuo metu Bukarešto centre kilo marmuriniai rūmai su auksiniais klozetais! Daugelis rumunų ėmė įtarti, kad šalies lyderis išprotėjo nuo valdžios. Visgi protestuoti iš pradžių žmonės nesiryžo – „Securitate“ kruopščiai dirbo savo darbą ir kėlė visuomenėje pagrįstą baimę. Tačiau 1989 m. pasaulis jau buvo smarkiai pasikeitęs.


Rumunai klausėsi užsienio radijo stočių, žinojo, kas vyksta kitose šalyse. Reikėjo tik kibirkšties, kad nepasitenkinimas prasiveržtų it lavina. Ji įsižiebė Rumunijos šiaurėje, Timišoaros mieste, esančiame Transilvanijos regione, kur gyveno gausi vengrų bendruomenė. N. Čaušesku režimas ėmėsi represijų prieš vieną iš jos lyderių – kalvinistų pastorių ir disidentą Laslą Tėkešą. Vietos gyventojai išėjo jo ginti. 1989 m. gruodžio 17-osios naktį prasidėjo susirėmimai su kariuomene, policija, „Securitate“ pareigūnais, žuvo apie 40 žmonių.

REKLAMA


Tribunolas


Žinia apie įvykius Timišoaroje pasiekė Bukareštą. Gruodžio 21 d. valdžia inicijavo milžinišką mitingą „šalies vienybei palaikyti“. N. Čaušesku kreipėsi į tautą, bet žmonės ėmė šaukti „Šalin diktatorių!“, „Lauk, žiurke!“, skanduoti „Timišoara!“, sprogdinti petardas, mėtė ant žemės transparantus ir lyderio portretus. Šalies vadovas pažadėjo pakelti pensijas ir skubiai pasišalino. Bukarešte ir kituose miestuose prasidėjo stichiniai mitingai, į gatves išėjo šimtai tūkstančių žmonių. Tramdyti protestų buvo pasiųsta policija ir kariuomenė, į gatves išriedėjo tankai, bet, N. Čaušesku (iki šios akimirkos vis dar tikėjusio, kad „dėkinga rumunų tauta jį myli“) siaubui, didelė dalis karių ir pareigūnų perėjo į protestuotojų pusę.


Gruodžio 22-ąją N. Čaušesku su žmona sraigtasparniu pabėgo iš Bukarešto. Tačiau sraigtasparnio pilotas, aiškindamas, kad įvyko gedimas (iš tiesų bijodamas, kad jo nenumuštų į orą pakelti maištaujančios kariuomenės naikintuvai), nusileido netoli Tirgovištės miesto. Susistabdę automobilį, sutuoktiniai liepė vairuotojui vežti juos į miestą, kur tikėjosi vietos pareigūnų pagalbos. Bet čia juos po kelių valandų sulaikė kariškiai.

Tuo metu Bukarešte vyko mūšiai dėl televizijos centro, „Securitate“ centrinės būstinės, kitų objektų. Daugelis saugumo darbuotojų liko ištikimi diktatoriui, vyko susišaudymai su kariškiais ir ginklus į rankas paėmusiais civiliais protestuotojais. Kovos truko iki gruodžio 25 d. Žuvo 1 104 žmonės, 1 413 buvo rimtai sužeisti.


Daugiau įdomių istorijų ir straipsnių – žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“