Nuo Kražių iki Užvenčio: iš čia sklido kultūros šviesa

Nuo Kražių iki Užvenčio: iš čia sklido kultūros šviesa


Kelmės rajonas garsėja gamtos ir kultūros paveldu. Pasižvalgykime po vakarinę rajono dalį, vaizdingą Žemaitijos kampelį – Kražių ir Užvenčio apylinkes, gausias kovų už tautos laisvę ženklų, senojo baltų tikėjimo reliktų, tautinio atgimimo simbolių, įspūdingų dvarų ir bažnyčių.


Manvydas VITKŪNAS


Važiuojant nuo Kelmės Kražių link, nelabai platus ir gana vingiuotas kelias neleidžia nuobodžiauti. Kalvotas kraštovaizdis maloniai glosto akis, o staiga nušvintantys Kražių bažnyčios ir buvusios kolegijos mūrai liudija istorinę šio miestelio didybę. Kražių žemė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1253 m., o gyvenvietė – 1385-aisiais. Tai vienas svarbiausių istorinių Žemaitijos centrų. XV a. čia rezidavo Žemaitijos seniūnas Mykolas Kęsgaila (taigi Kražiai faktiškai buvo Žemaitijos sostinė). 1416 m. čia iškilo viena pirmųjų Žemaitijoje bažnyčių, o nuo 1570 iki 1740 m. veikė kunigų seminarija, vėliau iškelta į Varnius. XVI a. Kražiuose rinkdavosi Žemaitijos bajorų seimeliai, Žemaičių seniūnijos teismai. Tad Kražių, kaip vieno seniausių ir svarbiausių Žemaitijos administracinių centrų, reikšmė neabejotina. Tačiau didžiausią šlovę Kražiai pelnė dėl XVII–XIX a. čia veikusio itin reikšmingo švietimo židinio – kolegijos – ir garsiųjų skerdynių, carinės Rusijos valdžios surengtų vietos parapijoje 1893-iaisiais.

REKLAMA


Švietimo židinys


Įvažiuojant į Kražius pasitinka stogastulpis su miestelio pavadinimu ir herbu, o miestelio centre stūkso stogastulpis karaliui Mindaugui. Prie Kražantės upės įsikūręs miestelis yra urbanistikos paminklas, išlaikęs savo senąją planinę struktūrą. Kadaise gyventojų Kražiuose būta daug: 1895 m. jų surašyta net 1 761. Apie trečdalį sudarė žydai. XVI a. viduryje Kražiuose dar buvo įsikūrusi anglų bendruomenė. Dabar Kražiuose gyvena triskart mažiau žmonių nei XIX a. pabaigoje, bet miestelis – gyvas ir gražiai tvarkomas.


Jėzuitų kolegijos pastatas iškilo XVII a. pradžioje. Kadaise jis buvo tik dalis vienuoliams priklausiusio pastatų komplekso (jį sudarė iš viso 22 pastatai, kai kurių liko pamatai). Kražiuose XVII a. pradžioje įsikūrusius jėzuitus parėmė įtakingi didikai. Mikalojus Kristupas Radvila dovanojo žemės sklypą su nebaigta statyti pilimi (vienuoliai ją pertvarkė į kolegiją), o Jonas Karolis Chodkevičius – žemių (septynis ūkius). Čia vienuoliai suformavo stiprų religinį, švietimo ir ūkio centrą, kuriame buvo viskas, ko reikia sėkmingai gyvuoti, – nuo bažnyčios ir kolegijos iki malūno ir alaus daryklos. Teigiama, kad bažnyčia buvo bene puošniausia to meto Žemaitijoje, turėjo net 12 altorių, o centrinį altorių puošė paties Leonardo da Vinčio tapytas paveikslas. Greta jėzuitų miestelyje įsikūrė ir vienuolės benediktinės, taip pat kurį laiką darbavosi marijavitės.

REKLAMA


1614 m. pradėjusioje veikti Kražių kolegijoje buvo mokoma lotynų kalba. Pirmaisiais metais mokslus čia pradėjo daugiau kaip pusšimtis mokinių, vėliau jų skaičius būdavo apie 250–300. Mokinių patogumui prie kolegijos buvo pastatyta bursa (bendrabutis). Taip pat prie kolegijos įsteigta Aukštoji filosofijos ir teologijos mokykla, ugdžiusi dvasininkus. Kražių kolegijoje dirbo garsūs šviesuoliai. Pavyzdžiui, poetiką ir sintaksę dėstė europinę šlovę pelnęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus.


Kolegija turėjo labai turtingą biblioteką. Panaikinus Jėzuitų ordiną, Kražių kolegiją nuo 1773 m. perėmė Edukacinė komisija. Pradėjo veikti apygardos mokykla, vėliau ji tapo gimnazija, nuo 1817-ųjų priklausė Vilniaus universitetui. Šis išskirtinai svarbus švietimo židinys Kražiuose išliko iki 1844 m., kai gimnazija buvo perkelta į Kauną. Bibliotekos fondai buvo išdalyti kelioms institucijoms. Laikas nepagailėjo daugelio buvusios kolegijos pastatų. Dabar išlikusiame ir puikiai restauruotame pastate veikia daugiafunkcis Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centras, rengiantis puikius kultūros renginius, edukacines programas. Čia taip pat yra muziejus, biblioteka, teikiama informacija keliautojams, galima įsigyti suvenyrų.


Mena skerdynes


Kitas Kražių perlas – vėlyvojo baroko stiliaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, pastatyta 1757–1763 m. pagal garsaus architekto, matematiko, Vilniaus universiteto profesoriaus Tomo Žebrausko, dėsčiusio ir Kražiuose, projektą. Ši bažnyčia tapo kovos dėl savo tikėjimo ir teisių simboliu. Rusų valdžios nurodymu 1892 m. buvo panaikintas Kražių benediktinių vienuolynas, o bažnyčią liepta uždaryti ir nugriauti.



Tikintieji rašė prašymus gubernatoriui ir pačiam carui, kad bažnyčios negriautų, tačiau Aleksandras III prašymų nepaisė. Žandarai daug kartų bandė išvaikyti bažnyčioje budinčius žmones. 1893 m. lapkričio 21 d. į Kražius atvyko Kauno gubernatorius su 70 žandarų būriu. Rusai veltui bandė įkalbėti žmones geruoju išeiti iš bažnyčios. Šie laikė rankose caro ir carienės portretus ir nesitraukė.


Žandarams panaudojus jėgą, pagaliais ginkluoti kražiškiai puolė ginti mušamųjų. Ryte atjoję apie 300 rusų kazokų susidorojo su tikinčiaisiais. Žuvo ar nuo žaizdų mirė 9 žmonės, pusė šimto buvo sužeista, 16 – nuplakta, apie 330 gyventojų buvo tardomi. Vilniuje vykusiame teisme 35 žmonės buvo nuteisti, 4 iš jų – 10 metų katorgos. Kilus didžiuliam visuomenės nepasitenkinimui, caras daugelį nuteistųjų amnestavo ar sušvelnino bausmes. Bažnyčia buvo uždaryta, tačiau nenugriauta ir 1908 m. grąžinta tikintiesiems.


Tarpukariu Kražių miestelis gražėjo, buvo tvarkomas, buvo grindžiamos gatvės. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą sudegė net 90 proc. pastatų, įskaitant ant Vytauto kalno stovėjusią senąją medinę bažnyčią (dabar greta liko tik mūrinė varpinė) ir abi sinagogas. Naciai ir jų talkininkai nužudė apie 350 Kražių gyventojų žydų. Kadaise gausią žydų bendruomenę mena miestelio pakraštyje esančios didelės senosios žydų kapinės.


Kražių apylinkėse buvo stiprus antisovietinis pasipriešinimas, čia veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinės partizanai. Buvusioje stribų būstinėje dabar veikia viena iš miestelio parduotuvių, o šalimais stūkso paminklinis akmuo sovietų teroro aukoms atminti.


Kaimams atminti


Šiauriniame Kražių pakraštyje yra alkakalnis, vadinamas Medžiokalniu, apaugęs ūksmingais ąžuolais. Ši kalva siejama su senovės baltų deivės, miškų globėjos Medeinos vardu. Pasakojama apie šventą ąžuolą, iš po kurio šaknų tryško šventas vanduo, netoli jo kūrenosi šventoji ugnis ir stovėjo deivės Medeinos statula.

REKLAMA


Senovės žemaičių šventviečių Kražių apylinkėse yra ir daugiau. Štai nuo miestelio pasukus Karklėnų link, už kelių kilometrų galima aplankyti įspūdingą 25 metrų aukščio ąžuolą, kurio kamieno apimtis – vos ne 5 metrai. Yra išlikusių pasakojimų, esą čia buvo šventvietė, degė šventoji ugnis, o apylinkių žmonės į apeigas buvo kviečiami pučiant ragą (iš čia kilęs ir Šventragių kaimo pavadinimas).


Pasukę nuo Kražių į šiaurę, pasiekiame nedidelį Linkaučių kaimą. Šičia stovinti XVII a. iškilusi koplyčia yra įdomus renesanso architektūros paminklas. 1655–1658 m. Lietuvą siaubiant karui su švedais bei rusais ir marui, Linkaučių dvaro savininkas Mikalojus Jonas Bardauskas su žmona Elena nusprendė savo valdoje įsteigti Šv. Norberto ordino seserų vienuolyną. Jie įsipareigojo pastatyti vienuolyno pastatą su septyniomis koplyčiomis, bet buvo pastatyta tik viena koplyčia, o vienuolynas taip ir neįsteigtas.


Toliau važiuojame į tylią, gražią ir tvarkingą Vaiguvos gyvenvietę. Medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, iškilusi 1877-aisiais, ir greta esanti varpinė yra medinėms Žemaitijos šventovėms būdingų formų. Šalia bažnyčios gražiai įrengtas lauko akmenų memorialas, papuoštas gėlynais, skirtas atminti išnykusiems Vaiguvos seniūnijos kaimams. Šalia Vaiguvos stūkso įspūdingas Pavaiguvio akmuo – jame iškaltos duobutės, kryžius, 1789 m. ir raidės GSZ TB.


Lietuvybės puoselėtojai


Iš Vaiguvos keliaujame į Užventį. Tai viena mažiausių Lietuvos gyvenviečių, turinčių miesto statusą ir vos pusseptinto šimto gyventojų. Nuo XIV a. žinoma gyvenvietė smarkiai nukentėjo nuo švedų kariuomenės antpuolių XVII–XVIII a., o 1863 m. šalia Užvenčio vyko didelės sukilėlių kautynės su Rusijos pajėgomis. Atvykus į Užventį, į akis iškart krinta „vietinis patriotizmas“ – dažnoje sodyboje galima išvysti iškeltą Užvenčio vėliavą. Medinė Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, pastatyta 1825-aisiais, garsėja net penkiais barokiniais altoriais.

REKLAMA


Kitas svarbus lankytinas objektas Užventyje – dvaro sodyba, tiesa, iki mūsų dienų išlikusi iš dalies. Nuo XVI a. dvaras priklausė Lietuvos valdovams, vėliau savininkai keitėsi. 1887–1898 m. dvarą nuomojosi rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tėvai. Užvenčio siužetai sugulė į vieną garsiausių rašytojos kūrinių – „Sename dvare“.


Kitas garsus Užvenčio dvaro savininkas, valdęs jį nuo 1912 iki 1942 m., buvo Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Smilgevičius. Jis užveisė pieninių galvijų bandą, tabakų plantaciją, įrengė modernų vandens malūną, lentpjūvę, plytinę, rūpinosi apylinkių ūkininkų švietimu. Ūksmingame dvaro parke, šalia buvusiame svirne įkurto muziejaus, J. Smilgevičiui yra pastatytas paminklas. Užvenčio dvare – daug akims mielų, įdomių akcentų (pavyzdžiui, originalus paminklas Lietuvos kryždirbystei), o labiausiai lankytojus traukia puikiai restauruotas vandens malūnas.


Nuo Užvenčio sukame į šiaurės rytus ir netrukus privažiuojame Ušnėnus – garsaus kultūros veikėjo, vos trisdešimties mirusio, tačiau labai daug nuveikti spėjusio Povilo Višinskio gimtinę, kur senoje žemaitiškoje troboje su virene – centre sumūrytu kaminu – įkurtas memorialinis muziejus. P. Višinskis buvo labai aktyvus lietuvių kultūros propaguotojas, spaudos darbuotojas, visuomenininkas, į lietuvišką veiklą įtraukęs Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą, Žemaitę (jos sodybos vietoje stūkso paminklinis akmuo) ir daugelį kitų žymių Lietuvos žmonių.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)