Vilkai laukinėje gamtoje: ką reiškia būti šių puikių plėšrūnų gaujos nariu?

Vilkai laukinėje gamtoje: ką reiškia būti šių puikių plėšrūnų gaujos nariu?


Vilkai yra vieni labiausiai paplitusių šiuolaikinių plėšrūnų. Puikiai prie aplinkos prisitaikyti gebantys pilkieji vilkai (Canis lupus) gyvena tiek Šiaurės Amerikoje, tiek Europoje, tiek Azijoje. Dominuojančius pilkuosius vilkus su daugybe kitų pasaulyje gyvenančių vilkų porūšių atstovų vienija bendri protėviai. Manoma, jog jie kartu su savo pusbroliais, jau išnykusiais vilkais Canis dirtus, išsivystė Eurazijoje, o maždaug prieš 400 000 metų per Beringiją (Čiukčiją su Aliaską jungusį sausumos ruožą) pateko į Šiaurės Ameriką.


Apsiginklavę galingais aštriais dantimis nusagstytais žandikauliais, šie gyvūnai jaučia didžiulį apetitą. Vidutiniškai vilkams reikia mažiausiai 1,7 kilogramo mėsos per dieną, tačiau pasitaikius progai jie neretai suryja apie 4 kilogramus. Šie plėšrūnai gyvena pereidami bado ir apsirijimo periodus, mėgindami prikimšti skrandžius vos tik pasitaikius progai. Kai nepasiseka medžioklė, vilkai taip pat gali ieškoti maitos ir misti kitų gyvūnų sumedžiotu grobiu.


Žmonės ir vilkai greta vieni kitų taikiai gyveno net keletą tūkstančių metų. Nors dėl tikslios vietos ir laikmečio vis dar diskutuojama, tačiau manoma, kad vilkai pirmą kartą prijaukinti buvo prieš 10 000-15 000 metų. Su šiais žvėrimis susivieniję žmonės suformavo mirtinai pavojingą komandą: iš naudingų santykių žmonės sulaukė vilkų pagalbos medžiojanr ir apsaugant namus, o vilkai mėgavosi lengvai pasiekiamu maistu ir prieglobsčiu. Ši partnerystė buvo tokia efektyvi, kad, kai kurių teigimu, žmonių ir vilkų medžioklės būriai svariai prisidėjo prie pasaulio megafaunos rūšių išnykimo, įvykusio kaip tik panašiu metu, kai buvo prijaukinti vilkai. Nuo tų laikų tūkstančius metų truko selektyvus veisimas, dėl kurio istorinė žmonijos bendrystė su vilkais leido sukurti didžiulę šiuolaikinių šunų veislių įvairovę.

REKLAMA


Visgi pastaruoju metu mūsų santykiai su vilkais kiek pašlijo. Dalis šių gyvūnų yra žudomi dėl kailių ar tiesiog kaip medžioklės trofėjai, o dalis šaudomi siekiant apsaugoti naminius gyvulius, kurie kitu atveju taptų lengvu vilkų grobiu. Dėl besitęsiančios šių plėšrūnų medžioklės kai kurios vilkų rūšys netgi atsidūrė ant išnykimo slenksčio.


Vilkai su savo giminaičiais užmezga artimus ir ilgaamžius ryšius


Vilkai įprastai buriasi į gaujas iš 6–10 individų, tačiau šis skaičius gali kisti nuo 2 iki 36 vilkų. Pačioje hierarchijos viršūnėje yra jauniklius vedančioji pora, vadovaujanti gaujai, kurią sudaro jos jaunikliai ir kartais kiti, negiminingi vilkai.


Ankstesni tyrimai išpopuliarino idėją, jog gaujai vadovauja alfa vilkai, kuriems paklūsta kiti – beta arba omega individai. Manyta, kad antrąją vietą hierarchijos eilėje užimantys beta vilkai alfos mirties atveju būna pasiruošę užimti šią vietą ir vadovauti likusiai gaujai. Be to, pasak šios teorijos, jaunesnieji gaujos nariai taip pat gali mesti iššūkį vis dar gyviems alfa vilkams, jeigu šie pernelyg pasensta ar nusilpsta. O štai omegomis, žemiausio rango vilkais gaujoje, įprastai laikyti silpniausi individai ir tie, kuriems tekdavo susidurti su viršesnių vilkų agresija. Vis dėlto visai tai teigę tyrimai buvo atliekami su nelaisvėje laikomais vilkais, todėl negalėjo tinkamai reprezentuoti laukinėje gamtoje gyvenančių vilkų elgesio. Realybėje vilkų gaujos yra gerokai mažiau hierarchinės ir veikia panašiai kaip žmonių šeimos, kuriose vadų pareigas užima tėvai. Tiesa, tai nereiškia, kad gaujos viduje nebūna konfliktų. Laisvėje gyvenančius vilkus tyrinėję mokslininkai yra stebėję konkurencinį tos pačios gaujos suaugusių patinų elgesį, kai vienas iš jų nuolat prispausdavo kitą prie žemės. Manoma, kad ši agresija kilo tarp tėvo ir sūnaus, o tai galėjo būti signalas, jog jaunesnysis patinas netrukus atsiskirs nuo šios gaujos ir suburs savąją. Žinoma, kad vieniši, atsiskyrėliai vilkai ieškodami poros, su kuria galėtų pradėti naują gaują, nuo savo tėvų teritorijos nukeliauja šimtus kilometrų.

REKLAMA


Raktas į sėkmingą gaujos gyvenimą yra komunikacija tarp jos narių. Vilkai naudoja tris skirtingas „kalbas“: garsus (staugimas, inkštimas ir urzgimas), kvapus (išmatų ir feromonų) ir kūno kalbą.


Geriausiai atpažįstamas vilkų komunikacijos būdas yra išskirtinis jų staugimas. Šis arba kita vokalinė komunikacija gaujoje gali būti naudojama dėl įvairių priežasčių. Vilkai garsus leidžia tam, kad atbaidytų kitų gaujų narius, pademonstruotų savo dominavimą ar sukviestų savos gaujos narius. Staugsmus taip pat galima išgirsti per gaujos susibūrimus, kada vilkai žaidžia ir glaustosi vieni prie kitų, taip stiprindami socialinius ryšius. Gaujos nariai drauge gali išnaršyti teritorijas, dengiančias net iki 2500 kvadratinių kilometrų, ties jų ribomis metodiškai palikdami kvapų žymes ir taip pažymėdami savas valdas, kad prie jų nesiartintų kitos gaujos.


Vilkai laukinėje gamtoje: ką reiškia būti šių puikių plėšrūnų gaujos nariu?


Gaujos stiprybė


Į mitybos grandinės viršūnę užkopti leidusi plėšrūniška anatomija ir stiprūs socialiniai ryšiai vilkų gaujas pavertė jėga, su kuria reikia skaitytis


Vada. Įprastai vilkai per metus atsiveda po vieną vadą. Po 63 dienas trunkančio nėštumo patelė pagimdo 4–6 jauniklius.


Guolis. Alfa patelės savo jauniklius pagimdo išraustuose guoliuose. Kartais vilkės panaudoja apleistus kitų gyvūnų paruoštus guolius.


Žaismingos peštynės. Žaisdami jauni vilkiukai ne tik gerina savo įgūdžius, kurių jiems ateityje prireiks medžiojant, tačiau taip pat stiprina tarpusavio ryšius su broliais, seserimis ir kitais gaujos nariais.


„Vienišas vilkas žus, bet vilkų gauja išgyvens“. Vilkai savo gaujoje pasidalina darbais ir vaidmenimis. Vieni medžioja, kiti rūpinasi jaunikliais.


Staugimas. Vilkai staugia tam, kad komunikuotų su kitais gaujos nariais (ir atbaidytų priešiškas gaujas), esančias už keletos kilometrų.
Dominavimas. Jeigu du vilkai gaujoje tampa agresyvūs, įprastai žemiau hierarchijoje esantis vilkas pasiduoda rimtai kovai nė neprasidėjus. Jis savo pralaimėjimą pripažįsta apsiversdamas ant nugaros.


Keliavimas. Vilkai linkę vaikščioti žmonių sukurtais ar natūraliai išmintais takais ir keliais, kuriais per dieną nueina iki 48 kilometrų.


Medžioklė. Medžiodamos didesnį žvėrį, pavyzdžiui, briedį, vilkų gaujos darbuojasi išvien. Dažnai naudojama taktika, kuria siekiama atskirti pažeidžiamą gyvulį nuo bandos ir tuomet jį užpulti.


Kaukolė. Vilko kaukolės viršuje yra sagitalinė ketera, prie kurios tvirtinasi galingi žandikaulio raumenys.


Kailis. Vilko kailyje yra iki 10 cm ilgio užaugantys paviršiniai plaukai, kurie saugo ir šildo.


Akys. Vilkai puikiai regi tamsoje. Jų akyse yra šviesą atspindintis sluoksnis (lot. tapetum lucidum), kuris atgal į tinklainę nukreipia šviesą, kuri nepasiekė fotoreceptorių.



„Kokie dideli tavo dantys!“ Vilkai yra plėšrūnai, turi galingas iltis, skirtas perskrosti mėsą. Šių gyvūnų žandikauliai leidžia sukąsti didesne nei 2000 N jėga.


Nosis. Skaičiuojama, jog vilko nosyje yra apie 280 milijonų uoslės receptorių, dėl kurių šių gyvūnų uoslė yra maždaug 100 kartų aštresnė nei žmogaus.


Vilkai laukinėje gamtoje: ką reiškia būti šių puikių plėšrūnų gaujos nariu?


Ar anksčiau pernelyg gausiai medžioti vilkai vėl įtvirtina savo pozicijas?


Natūralusis pilkųjų vilkų arealas pasaulyje buvo sumažintas maždaug trečdaliu. Viena iš svarbiausių vilkų populiacijos mažėjimo priežasčių yra buveinių fragmentacija, paveikianti šių plėšrūnų medžiojamas rūšis. Sutrikdžius subtilią pusiausvyrą tarp plėšrūnų ir jų grobio, dramatiškai paveikiama visa ekosistema. Visa tai veikia tarsi sūpuoklės: nuo vienos jų pusės pašalinus vilkus, kitoje pusėje išauga elnių populiacija, o tai kelia problemas dėl pernelyg didelio nuganymo elnių gyvenamose teritorijose. Ne mažiau probleminis ir priešingas scenarijus, kai išauga vilkų populiacija ir prasideda jų trintis su žmonėmis.


Dėl ligų arba dėl žmonių vykdomos medžioklės pradėjus sekti natūraliems vilkų maisto šaltiniams, jie būna priversti maisto ieškotis kitur. Šie plėšrūnai iš prigimties taikosi į silpniausius ir lėčiausius bandos gyvūnus, todėl pievose besiganantys naminiai gyvuliai jiems tampa viliojančiu grobiu. Ūkininkams norint apsaugoti savo gyvulius, tai neišvengiamai veda prie vilkų persekiojimo, o visa tai šiems plėšrūnams užtarnavo blogiečių reputaciją. Jeigu egzistuoja tinkama pusiausvyra tarp plėšrūnų ir aukų populiacijų, vilkai būna mažiau linkę brautis į žmonių teritorijas ieškoti alternatyvaus maisto šaltinio.


Plečiantis žmonių buveinėms, vilkų teritorijos darėsi vis labiau fragmentuotos. Daugiausia dėl grėsmės, kurią jie kėlė naminiams gyvuliams tiek Š. Amerikoje, tiek Europoje, ir ypač Vokietijoje, vilkai atsidūrė ant išnykimo slenksčio. Vis dėlto nuo 1970 metų pasaulyje pradėjus teisiškai saugoti vilkus, tai padėjo kovoti su jų populiacijos mažėjimu.


Tiesa, ne visi šie projektai klostosi taip, kaip planuota. Nors 1987 metais nykstantys rudieji vilkai (Canis rufus) buvo reintrodukuoti Šiaurės Amerikos rytinėje pakrantėje, tačiau jų populiacijos mažėjimas nesiliovė. Prognozuojama, kad nesiėmus papildomų veiksmų, šie gyvūnai išnyks per aštuonerius metus.


Nors pasakų knygose rašoma kitaip, vilkai žmonėmis visai nesidomi ir net aktyviai mūsų vengia, todėl mokslininkams juos sekti tenka pagal įvairius paliekamus pėdsakus. Populiacijos dydžių, skirtingų gaujų ir, svarbiausia, jų sveikatos būklei stebėti biologai pasitelkia vilkų paliktų pėdsakų tyrimus, įrengia nuotoliniu būdu valdomas kameras, analizuoja šių gyvūnų išmatas. Iš jų mėginių paimti DNR tarnauja kaip kiekvieno vilko genetinės identifikacijos žymės.

REKLAMA


Šeimos keistuolis


Jeigu surinktumėte gyvūną iš elnio kojų, lapės kūno ir vilko snukio, gautumėte kažką panašaus į karčiuotąjį vilką (Chrysocyon brachyurus). Nors jie vadinami vilkais, genetinė analizė atskleidė, jog šie ilgakojai gyvūnai iš tiesų nėra nei tikrieji vilkai, nei lapės. Jie priklauso savitai genčiai, lotyniškai vadinamai Chrysocyon.


Iš likusių vilkų Chrysocyon brachyurus išskiria ne tik neįprasta išvaizda, bet ir mityba. Šie šuniniai yra visavalgiai, itin besimėgaujantys augalo Solanum lycocarpum vaisiais, kurie netgi praminti „vilko vaisiais“. Šie, kartu su kitais vaisiais ir daržovėmis, sudaro pusę šių gyvūnų mitybos raciono. Manoma, kad neįprastai ilgos ir laibos karčiuotųjų vilkų kojos išsivystė dėl aukštų savanose augančių žolių – ilgesnės galūnės plėšrūnams leido lengviau žvalgytis grobio. Šių gyvūnų pavadinimas atsirado dėl ant sprando ir nugaros augančių karčių, kurių plaukeliai pajutus pavojų pasišiaušia.


Sugrįžimas į Jeloustoną


Po vilkų išnaikinimo JAV Jeloustono nacionaliniame parke XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje jie 1995 metais čia buvo vėl reintrodukuoti. Vilkų populiacija buvo sumažėjusi dėl žmonių vykdytos medžioklės, o šių plėšrūnų praradimas beveik sugriovė visą mitybos grandinę šiame nacionaliniame parke. Be vilkų tokie plėšrūnų medžiojami gyvūnai kaip briedžiai buvo palikti ramybėje, todėl jų populiacija suklestėjo, o tai padarė žalos visam parkui.


Siekiant atstatyti plėšrūnų ir jų grobio pusiausvyrą, pradėta reintrodukavimo programa, kuria siekta vėl „įdarbinti“ vilkus. Žuvų ir laukinės gamtos tarnyba kartu su Kanados biologų komanda 1995 ir 1996 metais į nacionalinį parką perkėlė vilkus iš kaimyninių miškų Kanadoje. Manoma, kad dabar Didžiojoje Jeloustono ekosistemoje (Greater Yellowstone Ecosystem) gyvena apie 480 vilkų, sudarančių 75 gaujas. Ši statistika rodo, kad projektas buvo sėkmingas.