Pavolgio vokiečiai tapo totalios deportacijos aukomis

Pavolgio vokiečiai tapo totalios deportacijos aukomis


XVIII a. Rusijos imperatorė Jekaterina II kvietė svetimšalius, pirmiausia vokiečius, vykti į Rusiją ir apgyventi daugelyje vietų gana tuščius sparčiai besiplečiančios imperijos plotus. Dešimtys tūkstančių naujakurių įsikūrė įvairiose vietovėse, daugiausia – Pavolgio regione. Giliai įleidę šaknis Rusijoje, ankstyvuoju sovietmečiu Pavolgio vokiečiai netgi turėjo savo autonominę respubliką. Ji buvo likviduota netrukus po to, kai 1941 m. vasarą prasidėjo Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas. Vokiečiai ne tik iš Pavolgio, bet ir iš kitų vakarinės SSRS dalies vietovių buvo masiškai ištremti. Į gimtuosius kraštus grįžo tik labai mažai tremtinių ir jų ainių.


Manvydas VITKŪNAS


1762 m. Jekaterina II pasirašė manifestą „Dėl leidimo užsieniečiams apsigyventi Rusijoje ir laisvą rusų žmonių, pabėgusių į užsienį, sugrįžimą“. Šis manifestas buvo išverstas į užsienio kalbas ir platinamas Vakarų Europos valstybėse, spausdinamas vietos laikraščiuose. Daugiausia tai daryta įvairiose vokiečių valstybėse, taip pat Olandijoje, Prancūzijoje. Vokietijos Ulmo ir Frankfurto prie Maino miestuose veikė specialios verbavimo agentūros, darbavosi dešimtys sutartis su Rusijos diplomatais sudariusių privačių agentų.

REKLAMA


Pagal manifesto sąlygas norintys atvykti į Rusiją, čia apsigyventi ir dirbti svetimšaliai galėjo gauti pinigų persikraustyti. Norintieji persikelti, pasirašę specialias sutartis, buvo telkiami Liubeko uoste ir laivais gabenami į Sankt Peterburgą bei šalia jo esantį Oranienbaumo miestą (dab. Lomonosovas Leningrado srityje). Iš čia jie leisdavosi į tolimą kelionę link Pavolgio bei (retai) kitų Rusijos imperijos regionų, tapusių naująja jų tėvyne.


Pavyzdinis regionas


Naujakurių verbavimas vokiečių žemėse vyko sparčiai – vien 1763–1766 m. į Rusiją buvo pervežta daugiau nei 30 tūkst. žmonių. Iki 1773-iųjų Pavolgyje (daugiausia – Saratovo gubernijoje) įkurtos 105 naujos gyvenvietės, joms suteikti rusiški pavadinimai. Naujakuriai gaudavo įvairių privilegijų ir paramos paketą – beprocentes paskolas būsto statybai dešimčiai metų, maistui pirkti iki pirmojo derliaus, gyvuliams ir įrankiams, skirtiems žemdirbystei ir amatams, įsigyti. Naujakuriai buvo atleisti nuo karo tarnybos (ši nuostata panaikinta XIX a. viduryje), jiems užtikrinta tikėjimo laisvė ir rusų pareigūnų nesikišimas į bendruomenių vidaus reikalus.

REKLAMA


Absoliuti dauguma į Pavolgį atvykusių naujakurių buvo vokiečiai. Įvairiose vietovėse augo jų gyvenvietės, bažnyčios (trys ketvirtadaliai naujakurių buvo liuteronai, ketvirtadalis – katalikai). Prekybai patogiose vietose formavosi miesteliai, juose telkėsi pirkliai ir amatininkai.


Darbštumu ir pedantiškumu garsėjantys vokiečiai greitai įsitvirtino naujose vietose. Nemažai jų iš Vokietijos atsivežė ar vietoje susimeistravo pažangesnių įrankių, nei buvo naudojami rusų valstiečių. Naujakuriai diegė pažangią sėjomainą, gausiai augino ne tik javus, bet ir bulves, linus, kanapes, tabakus. Beveik visuose ūkiuose buvo auginamos daržovės, įveisti sodai.


Nuo XIX a. pradžios masiškai steigtos amatininkų dirbtuvės ir nedideli fabrikai, tarp jų – geležies ir odos apdirbimo įmonės, malūnai, sviesto gamyklėlės, taukų lydyklos, linų karšyklos, tekstilės manufaktūros. Čia gaminami audiniai buvo labai kokybiški, tvirti ir gražūs, pasiekdavo Maskvą, Sankt Peterburgą, kitus Rusijos imperijos kampelius. Vėliau ėmė daugėti ir didelių fabrikų. Vokiečių apgyvendinta Pavolgio dalis tapo viena iš turtingiausių ir gražiausiai sutvarkytų imperijos teritorijų.


Badas pasiglemžė tūkstančius gyvybių


Padėtis dramatiškai pasikeitė po 1917 m. spalio revoliucijos (perversmo) ir bolševikų atėjimo į valdžią. Tiesa, iš pradžių atrodė, kad bus dar geriau nei anksčiau – jau 1918-ųjų spalį iš Saratovo ir Samaros gubernijų dalių buvo suformuota pirmoji Sovietų Rusijoje autonomija – Pavolgio vokiečių autonominė sritis. 1923 m. vietoj jos buvo įkurta Pavolgio Vokiečių Autonominė Respublika (priklausanti Sovietų Rusijai). Joje vokiečiai sudarė apie 60 proc. gyventojų.



Deja, visos kitos sovietinės reformos dramatiškai pablogino Pavolgio vokiečių (kaip ir daugelio kitų gyventojų) padėtį. Kolektyvizacija labai skaudžiai smogė valstiečiams, daugelis ūkių buvo faktiškai sunaikinti, ūkininkų pečius užgulė didžiulės pyliavos valstybei. Kolūkiai buvo silpni, o vyriausybės pateikiami žemės ūkio produktų pristatymo planai – nerealūs. Dar neseniai buvęs klestintis Pavolgio regionas akis į akį susidūrė su bado grėsme.


Nelaimės neteko ilgai laukti: 1931–1932 m. žiemą kai kuriuose Vokiečių Autonominės Respublikos rajonuose, o 1932 m. vasarą jau visame Pavolgyje kilo badas, nes 1931-aisiais valstybė paėmė iš valstiečių tiek javų, kad daug kur neliko sėklos naujiems pasėliams. Masiškai buvo rekvizuoti ir kiti žemės ūkio produktai. Akyse augo mirtingumas, ypač vaikų. Tai buvo siaubingos netektys. Žmonės, gelbėdami savo šeimas, puldinėjo valstybinius javų sandėlius, stotyse stovinčius traukinius su maisto produktais. Kovai su „marodieriais“ buvo mesta kariuomenė, prasidėjo teismo procesai, mažiausiai 32 žmonės buvo nuteisti mirties bausme, šimtai – ištremti. Galiausiai po tam tikrų centrinės valdžios lengvatų 1933 m. badas atslūgo.


Liudininkų prisiminimai


1941 m. vasarą, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, SSRS vokiečius užklupo dar didesnė nelaimė. Vokiečiai buvo laikomi potencialiais tėvynės išdavikais. Rugpjūčio 28 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas išleido įsaką – Pavolgio Vokiečių Autonominė Respublika buvo likviduota, o vokiečiai apkaltinti priešiškumu sovietų valdžiai, šnipinėjimu fašistinės Vokietijos naudai ir kitais tariamais nusikaltimais.

REKLAMA


Be kita ko, įsake buvo rašoma: „Patikimais duomenimis, gautais karinės vadovybės, tarp vokiečių tautybės gyventojų, gyvenančių Pavolgyje, yra tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių diversantų bei šnipų, kurie pagal signalą, gautą iš Vokietijos, turi atlikti sprogdinimus.“ Tai buvo visiški kliedesiai, bet jų pakako, kad būtų imtasi masinių trėmimų. Šeimoms susirinkti ir pasirengti trėmimui buvo duodama para. Tremtis buvo totali – nurodyta į šiaurę, rytus bei pietryčius (Komiją, Sibirą, Kazachstaną, Vidurinės Azijos respublikas) ištremti visus Pavolgio vokiečius, taip pat vokiečius iš vakarinių SSRS regionų.


Vien iš Pavolgio buvo deportuota beveik 465 tūkst. žmonių, o iš viso tremtiniais tapo iki 950 tūkst. SSRS vokiečių. Rugsėjį iš fronto pradėta atšaukti vokiečių tautybės karius. Jie buvo skiriami tarnauti į giliai užnugaryje esančius dalinius, o dalis – ištremti.


Rusų istorikams pavyko užrašyti kone šimto metų sulaukusio atsargos pulkininko Boriso Morozovo liudijimą apie trėmimus. Senolis, aprašomų įvykių metu pats buvęs jaunas NKVD leitenantas ir kartu su daugybe bendražygių vykdęs nusikalstamus įsakymus iš Maskvos, atvirai ir jautriai dalijosi prisiminimais apie tai, ką matė savo akimis.


„Dar rugpjūčio 24-ąją, likus keturioms dienoms iki įsakymo paskelbimo ir masinių trėmimų pradžios, į autonominės respublikos teritoriją buvo įvesta kariuomenė. NKVD generolo Serovo įsakymu operacijai buvo sutelkta apie 12 tūkst. NKVD kariuomenės karių, apie 3 tūkst. milicijos darbuotojų, konvojiniai daliniai. Trėmimui buvo paruošti 166 traukinių sąstatai. Tremiamiesiems buvo leista pasiimti tik būtiniausius daiktus. Tuos, kurie priešinosi, iš namų grūdo šautuvų buožėmis. Moterims buvo leista palikti kūdikius ir mažus vaikus pas kaimynus rusus, bet tik mažai motinų sutiko. Tada iš jų pradėjo plėšti vaikus jėga. Klyksmai ir verksmai buvo tokie, kad nustelbė konvojaus karių šauksmus. Moteris kaip bandą nuginė į stotį. Dar ilgai girdėjosi graudūs vaikų verksmai.“

REKLAMA


„Į Sibirą mus vežė gyvuliniuose vagonuose kaip galvijus“, – pasakojo Emilija Šneider, kuriai tada buvo penkiolika metų. Į tremtį ji buvo išsiųsta kartu su savo tėvais. „Vagone labai dvokė nuo nepraustų kūnų ir išviečių. Mus vežė labai ilgai. Iš namų paimti maisto produktai greitai baigėsi. Kai atvykome į paskirties vietą, mus, utėlėtus ir išsekusius, pasitiko konvojaus kariai su aviganiais šunimis ir nuvarė į taigą. Prieš tai mums liepė užkasti kelionėje mirusių žmonių kūnus.


Pirmąją naktį mes praleidome taigoje, ant eglišakių prie laužų. Kitą rytą man teko matyti tokią sceną: konvojaus kareivis metė aviganiui didelį kaulą. Nesuspėjo šuo jo sugriebti, mat iš minios išbėgo 25-erių Magda Šejer iš mūsų kaimo. Ji su šunimi susikibo dėl kaulo ir galiausiai jį išplėšė. Magda išprotėjo, kai trėmimo dieną iš jos atėmė metukų mergaitę. „Meine Tochter, wo bist du?“ („Mano dukrele, kur tu esi?“) – klausė moteris, apkandžiotomis rankomis tiesdama tarsi savo vaikui kaulą. Matydami visa tai, mes negalėjome sulaikyti ašarų. Paskui mus nuvarė į taigos gilumą kirsti medžių. Ir čia neapsieita be tragedijų. Aš mačiau, kaip virstant didžiulei pušiai po ja liko stovėti Gertrūda Krauzė. Trėmimo metu ji neteko savo sūnaus“, – prisiminimais dalijosi E. Šneider.


Grįžti nepavyko


Pavolgio vokiečių autonomija 1941 m. buvo likviduota ir niekada neatkurta, jos žemės atiteko Saratovo ir Stalingrado (dab. Volgogradas) sritims. Į vokiečių namus buvo atkelti naujakuriai iš kitų Rusijos vietų. Kai tremtiniai Nikitos Chruščiovo vadovavimo laikais buvo reabilituoti, vokiečiams (kaip ir totaliai deportuotiems Krymo totoriams) nebuvo sudaryta galimybė grįžti į gimtuosius namus. Pavienės šeimos, pabandžiusios grįžti į Pavolgį, dažniausiai susidurdavo su aršiu jų namus užėmusių naujakurių pasipriešinimu. Todėl daugelis vokiečių liko gyventi tremties vietose. Ypač daug jų gyveno ir iki šiol gyvena Kazachstane ir Sibire. Buvusiose vokiečių žemėse Pavolgyje kiek gausesnė vokiečių bendruomenė yra Saratovo srities Engelso mieste.


SSRS vadovu tapus Michailui Gorbačiovui ir vėliau žlugus Sovietų Sąjungai, prasidėjo vokiečių repatriacija į Vokietiją. Šia galimybe pasinaudojo nemažai tremtinių ir jų ainių. Tiesa, paaiškėjo, kad tuo metu jau tik nedaug Rusijos ir Kazachstano bei Vidurinės Azijos vokiečių kalbėjo vokiškai.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)