Vokietijos įsiveržimas į Skandinaviją: kaip gynėsi danai ir norvegai

Vokietijos įsiveržimas į Skandinaviją: kaip gynėsi danai ir norvegai


1940 m. balandžio 9–birželio 8 d. Vokietijos kariuomenės pajėgos vykdė operaciją „Weserübung“ („Vėzerio manevrai“). Jos tikslas buvo įsiveržti į Skandinaviją ir okupuoti Daniją ir Norvegiją. Iki to laiko Vokietija kartu su Sovietų Sąjunga jau buvo palaužusi Lenkiją. Danija ir Norvegija vokiečiams buvo reikalingos dėl jų strateginės padėties. Danijos okupacija leido užtikrinti sąsiaurių tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų kontrolę, o užėmę Norvegijos teritoriją vokiečiai galėjo sėkmingai kariauti su britais šiaurinėje Atlanto dalyje.


Manvydas VITKŪNAS


Rengdamasi Antrajam pasauliniam karui, Vokietija pasiūlė Švedijai, Danijai ir Norvegijai, per Pirmąjį pasaulinį karą išlikusioms neutralioms, sudaryti jai palankias savitarpio pagalbos sutartis. Tiesioginę sieną su Trečiuoju reichu turėjusi Danija 1939 m. nusileido, o Švedija ir Norvegija, jausdamosi saugios kitapus sąsiaurių, nesutiko. Švedijos Adolfas Hitleris nusprendė neliesti, o štai prieš Norvegiją pradėjo įvairias provokacijas, dažniausiai susijusias su laivybos incidentais. Pavyzdžiui, vokiečių laivai vieną po kito Norvegijos teritoriniuose vandenyse ėmė skandinti britų laivus. Galiausiai 1940-ųjų sausį Vinstonas Čerčilis pareiškė, kad „tai verčia britus išplėsti kovos veiksmus į Norvegijos teritorinius vandenis“, ir norvegai atsidūrė tarp kūjo ir priekalo – Berlyno ir Londono.


Strateginė svarba


Kuo greičiau užimti Norvegiją labiausiai buvo suinteresuotas Vokietijos karinio jūrų laivyno vadas admirolas Ėrichas Rėderis. Iš pradžių kai kurie generolai į šią idėją žvelgė skeptiškai, bet Norvegijos užėmimo tikslingumu pavyko įtikinti patį A. Hitlerį. Vokietijos kariuomenės 21-ojo korpuso vadui generolui Nikolausui fon Falkenhorstui ir jo štabui buvo patikėta parengti operacijos kodiniu pavadinimu „Vėzerio manevrai“ planą. Po penkių dienų jis jau gulėjo ant fiurerio stalo. Plano esmė – staigiai išlaipinti jūrų ir oro desantą svarbiausiuose Norvegijos uostamiesčiuose ir kitose strateginėse vietose, o tada, remiant aviacijai ir laivynui, išlaipinti pagrindines sausumos pajėgas. Tikslinant planą paaiškėjo, kad „neišvengiamai teks užimti“ ir Daniją, mat sėkmingai atakai prieš Norvegiją ir tolesniems karo veiksmams buvo labai reikalingi Jutlandijos pusiasalyje esantys aerodromai, o siekiant, kad laivai saugiai perplauktų iš Baltijos į Šiaurės jūrą, reikėjo užtikrinti sąsiaurių kontrolę.

REKLAMA


Tuo pat metu dominuoti Norvegijos vandenyse, iš dalies ir sausumoje ketino Didžioji Britanija. Tiesa, ne okupavusi Norvegiją, o palenkusi į savo pusę politinę šalies vadovybę. Planuota, trukdant vokiečiams, užminuoti dalį Norvegijos teritorinių vandenų ir gauti norvegų sutikimą dislokuoti šalies teritorijoje britų, prancūzų ir lenkų pajėgas (iš lenkų karių, pasitraukusių į Vakarus, buvo sudaryti lenkų nacionaliniai daliniai). Danijos klausimu britai jokių aktyvių veiksmų neplanavo.


1940 m. pavasarį Norvegija turėjo 55 tūkst. karių sausumos pajėgose (6 divizijos). Laivyne buvo 53 laivai (9 iš jų – povandeniniai), aviacijoje – 190 lėktuvų. Danijos sausumos pajėgas sudarė 2 divizijos (14,5 tūkst. karių), laivyną – 27 laivai (7 iš jų – povandeniniai), aviaciją – 94 lėktuvai.


Nepakluso įsakymui


Ankstų balandžio 7-osios rytą Vokietijos karo laivų eskadra išplaukė į Šiaurės jūrą ir pasuko į šiaurę. Jau tą pačią dieną britų karo laivynas aptiko priešus ir nusprendė, kad vokiečiai ketina veržtis į Šiaurės Atlantą, todėl net kelios flotilės buvo pasiųstos patruliuoti tarp Šetlando salų ir Islandijos. Oras jūroje buvo bjaurus, bangos – aukštos, nuolat lijo. Vokiečių laivai palengva slinko Norvegijos krantų link. Norvegų karinė vadovybė įsakė užgesinti visus pakrantės švyturius ir išjungti radijo švyturius. Jūroje įvyko vokiečių ir britų susišaudymas. Balandžio 9-osios rytą grupė vokiečių karo laivų su desantui pasirengusiais kalnų pėstininkais įplaukė į strategiškai svarbų Narviko uostą. Du norvegų patruliniai laivai buvo nuskandinti. Narviko įgulos vadas įsakė norvegų daliniams nesipriešinti, bet šiam išdavikiškam įsakymui pakluso ne visi – dvi 13-ojo pėstininkų pulko kuopos pasitraukė į kalnus arčiau Švedijos sienos, kad galėtų tęsti kovą.

REKLAMA


Be didesnio pasipriešinimo, tik po nedidelio apšaudymo, pavyko užimti svarbų Trondheimo uostą ir aerodromą. Į Bergeną įplaukiantys vokiečiai sulaukė atsako – jų laivus apšaudė norvegų kranto artilerijos baterijos. Visgi jos buvo nuslopintos, ir iki vidurdienio miestą pavyko užimti. Stavangerį atakavo vokiečių karo aviacijos lėktuvai, greta miesto nusileido vokiečių parašiutininkai. Užimtame aerodrome netrukus ėmė leistis lėktuvai, atgabenę naujus dalinius. Norvegų karo laivas apšaudė vokiečių transporto laivą, bet jį patį greitai sunaikino priešų bombonešiai. Kitose Norvegijos pakrantės vietose vokiečiai sulaukė nevienodo pasipriešinimo. Daug kur rimtų problemų jiems pridarė kranto artilerijos baterijos.


Vokietijos įsiveržimas į Skandinaviją: kaip gynėsi danai ir norvegai


Torpedavo vokiečius


Visgi pagrindinis (greta strategiškai svarbaus Narviko uostamiesčio užėmimo) vokiečių uždavinys buvo greitai ir efektyviai užimti Norvegijos sostinę Oslą, įsikūrusį prie fjordo, giliai įsiterpusio į sausumą. Planuota, kad dauguma vokiečių karių pasieks Oslą laivais, o kiti išsilaipins iš lėktuvų aerodrome, kurį turėjo užimti parašiutininkai. Tačiau viskas susiklostė ne pagal planą. Pirmosios problemos vokiečių laukė įplaukiant į Oslofjordeną. Grupę laivų Oslo ir svarbiausios norvegų karinės jūrų bazės – Horteno – link vedęs flagmanas, sunkusis kreiseris „Blücher“, iš pradžių buvo iš dviejų pusių apšaudytas norvegų kranto artilerijos baterijų, o mirtiną smūgį jam sudavė krante puikiai užmaskuota torpedų paleidimo baterija. Dvi torpedos galutinai pribaigė didžiulį vokiečių laivą, jis apvirto ir nuskendo. Vokiečių duomenimis, žuvo 125 įgulos nariai ir 122 desantininkai, daugiau nei 1 500 karių išsigelbėjo.


Negana to, vokiečių parašiutininkai nesugebėjo suplanuotu laiku užimti sostinės oro uosto, nes norvegų kariai įnirtingai jį gynė zenitinių pabūklų ugnimi. Galiausiai vokiečiai šiaip ne taip užėmė Norvegijos sostinę. Tačiau daugelyje šalies vietų norvegų kariuomenės daliniai, sukarintų organizacijų nariai priešinosi. Vokiečiams nepavyko sučiupti Norvegijos karaliaus Hokono VII – monarchas su šeima ir didele dalimi šalies vyriausybės sugebėjo pasitraukti į Didžiąją Britaniją, iš kur vadovavo ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui, palaikė norvegų tautos dvasią. Keliolika Norvegijos miestų smarkiai subombardavo vokiečių aviacija, jūroje vyko britų ir vokiečių laivų kovos.



Balandžio 13 d. greta Narviko ir Namsuso išsilaipino britų, prancūzų ir lenkų karių desantas. Susivieniję su norvegų kariais, jie kovėsi prieš vokiečius, kuriam laikui atkovojo Narviką. Visgi pasunkėjusi padėtis Vakarų fronte, vokiečių puolimas prieš Nyderlandus, Belgiją, Prancūziją privertė Didžiosios Britanijos karinę vadovybę evakuoti savo dalinius iš Norvegijos. Birželio 10-ąją kapituliavo ir paskutiniai norvegų daliniai, veikę šalies šiaurėje. Kovų metu Norvegijos kariuomenė neteko 1 335 karių (dar 60 tūkst. pateko į nelaisvę), o sausumoje kovoję britų, prancūzų ir lenkų daliniai – 2 426 karių. Vokiečiai prarado 3 670 karių. Tiek vieni, tiek kiti neteko daug laivų ir lėktuvų. Ypač daug laivų (daugiau nei 40) kovose prarado vokiečiai.


Norvegijoje iki pat karo pabaigos veikė pasipriešinimo būriai, buvo rengiamos sabotažo akcijos, renkama ir britams perduodama labai svarbi informacija apie vokiečių pajėgų veiksmus, laivų judėjimą.


Komplimentas okupantams


Danijos okupacija prasidėjo tą pačią dieną, kaip ir Norvegijos. Balandžio 9-osios ryte, 4 val. 20 min., Vokietijos pasiuntinys Kopenhagoje perdavė Danijos užsienio reikalų ministrui notą, kurioje buvo skelbiama, esą dėl grėsmės, kad britų pajėgos užims bazes Danijos ir Norvegijos teritorijose, Vokietija priversta „taikiai okupuoti“ šias šalis. 5 val. 25 min. vokiečių kariuomenės daliniai peržengė Danijos sieną Jutlandijoje. Pasipriešinimas buvo nedidelis, tad vokiečiai sparčiai judėjo į šiaurę. Danų karių garbei reikia pripažinti, kad pavieniai būriai, kuopos gynėsi, pamušė 12 priešų šarvuočių, 4 tankus. Didelė dalis Danijos karo lėktuvų „taikios okupacijos“ metu vokiečių aviacijos buvo subombarduoti aerodromuose. Vokiečių parašiutininkai užėmė kelis aerodromus, taip pat Falsterio ir Zelandijos salas jungiančius strategiškai svarbius tiltus (tai pagreitino Zelandijos salos (čia yra sostinė Kopenhaga) okupavimą). Vokietijos jūrų pėstininkai okupavo Baltijos jūroje esančią Bornholmo salą.

REKLAMA


Vis dėlto pagrindinis puolančiųjų tikslas buvo kuo greičiau ir geriausia be kraujo užimti Kopenhagą. Jau pirmosiomis invazijos valandomis virš Danijos sostinės pasirodė vokiečių bombonešiai, vykdę psichologinį spaudimą. Tuo metu į Kopenhagos uostą įplaukė vokiečių karo laivai, atgabenę pėstininkų pulką, ir prisišvartavo krantinėje. Pėstininkai, užsimetę šautuvus ant pečių, dviračiais pasiekė Karališkuosius rūmus. Jų apsaugininkai pradėjo šaudyti į vokiečius, bet netrukus, 7 val. 20 min., Danijos karalius Kristijonas X įsakė nesipriešinti. Vokiečių ir danų karo vadai susitiko ir aptarė situaciją. Tuo metu vienas Danijos kariuomenės batalionas vado, maniusio, kad vokiečiai užpuolė ir Švediją, įsakymu laivais nuplaukė į Švediją. 9 val. Danijos karalius kreipėsi į tautą ir paragino nutraukti pasipriešinimą ir laikytis rimties.


Viską vainikavo 14 val. vykęs Kristijono X ir vokiečių karininkų susitikimas, kur karalius pasakė žodžius, dabar skambančius gana apgailėtinai: „Generole, ar aš galiu, kaip senas kareivis, šį bei tą pasakyti? Kaip kareivis kareiviui. Jūs, vokiečiai, padarėte neįtikėtiną dalyką. Reikia pripažinti, tai – nuostabus darbas!“ Neblogas komplimentas priešams, ką tik okupavusiems tavo šalį! Tokios greitos pergalės nesitikėjo net patys vokiečiai. Operacijos metu jie prarado vos 2 karius. Danija neteko 16 karių. Nacių okupacinis režimas Danijoje (ypač iki 1943 m.) buvo bene švelniausias iš visų Vokietijos užimtų šalių.


Danija tik simboliškai gynė savo laisvę kelias valandas. Norvegija įnirtingai kovėsi dėl laisvės du mėnesius, be to, ir vėliau norvegų pasipriešinimas buvo svarbus kovoje su Vokietija. Dvi Skandinavijos šalys, du karaliai, du istoriniai pasirinkimai.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.