Liūdnas 1939 m. kovas: Klaipėdos krašto atplėšimas

Liūdnas 1939 m. kovas: Klaipėdos krašto atplėšimas


1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta pasirašyti sutartį, kuria Vokietijai buvo perduotas vos 1923-iųjų sausį prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas. Adolfo Hitlerio valdoma nacių Vokietija, prieš metus sėkmingai prisijungusi Austriją ir vos prieš kelias dienas užgrobusi Čekoslovakiją, neketino sustoti „vienydama vokiečių žemes“. Lietuva neteko krašto, kurį taip vertino, brangino ir į kurį nuo 1923 m. buvo labai daug investavusi.


Manvydas VITKŪNAS


1252 m. Vokiečių (Kryžiuočių) ordino vietininkas Livonijoje Eberhardas fon Zeinė ir Kuršo vyskupas Heinrichas pasirašė dokumentus, kuriais numatyta prie Dangės upės ir Nemuno įtekėjimo (per Kuršių marias) į jūrą vietos pastatyti pilį ir miestą. Taip baltų genties kuršių žemėse buvo įkurtas miestas, vokiečių vadintas Mėmeliu (pagal vokišką Nemuno pavadinimą), o baltų – Klaipėda. Jis ilgam tapo vokiečių ekspansijos į kuršių ir kitų baltų žemes forpostu. Vokiečių ordino, vėliau Prūsijos, Vokietijos šiauriausias pakraštys, buvęs dešiniajame Nemuno žemupio krante, tapo Klaipėdos dalimi, kur visą laiką dauguma gyventojų (ypač kaimo vietovėse) kalbėjo lietuviškai. Susiformavo lietuvininkai – vokiečių kultūros veikiami, liuteronų tikėjimą išpažįstantys, lietuviškai kalbantys Mažosios Lietuvos gyventojai.


Pagaliau Lietuvoje!


XX a. pradžioje dalis lietuvininkų siekė, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos, kiti šį sumanymą vertino skeptiškai ar net priešiškai. 1918 m. lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvos tautinė taryba paskelbė Tilžės Aktą, reikalaujantį Mažąją Lietuvą (ne tik Klaipėdos kraštą!) prijungti prie Didžiosios Lietuvos. „Dievas, kurdamas Lietuvą, į dalis jos nedalijo“, – yra sakęs filosofas ir visuomenės veikėjas Adomas Jakštas. Klaipėdos kraštas buvo gyvybiškai svarbus 1918 m. atgimusiai Lietuvos valstybei, neturėjusiai visaverčio uosto.

REKLAMA


Reali galimybė prijungti kraštą prie Lietuvos atsirado netrukus po Pirmojo pasaulinio karo, kai pagal Versalio sutartį Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas administruoti Prancūzijai. Į Klaipėdą atvyko Prancūzijos karių. Trejus metus Klaipėdą valdė prancūzai. Ir štai 1923-iųjų sausį pusantro tūkstančio perrengtų Lietuvos karių ir šaulių, taip pat vietinių Klaipėdos krašto gyventojų (jie sudarė apie penktadalį visų kovotojų) užėmė Klaipėdos kraštą. Dėl šio vieno drąsiausių tarpukario Lietuvos žingsnių Klaipėda, dar XIII a. tapusi vokiečių forpostu baltų žemėse, buvo prijungta prie Lietuvos. Klaipėdos sukilimo metu žuvo dešimt lietuvių, vienas vokiečių policininkas ir du prancūzų kariai.


Vokietija iki pat nacių įsigalėjimo valdžioje iš esmės neprieštaravo, kad Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, ir pripažino 1924 m. Antantės valstybių (Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos ir Prancūzijos) ir Lietuvos sudarytą Klaipėdos krašto konvenciją, teisiškai įtvirtinusią Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvai. Konvenciją patvirtino Tautų Sąjungos Taryba. 1928-aisiais Vokietija oficialiai pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvos dalimi.


Turtingas kraštas


Lietuvos valstybė užtikrino nemažą dalį (42 proc.) gyventojų sudariusių vokiečių teises. Klaipėdos kraštas turėjo autonomiją, buvo valdomas pagal Klaipėdos krašto statutą (jis buvo patvirtintas kaip priedas prie Klaipėdos krašto konvencijos). Gubernatorių skirdavo Respublikos Prezidentas, vykdomoji valdžia priklausė Direktorijai, o įstatymų leidžiamoji institucija buvo Klaipėdos krašto seimelis. Į pastarąjį 29 atstovus rinkdavo Lietuvos Respublikos pilietybę turėję krašto gyventojai. Veikė Lietuvos valstybės institucijos, buvo dislokuota kariuomenė, cirkuliavo litas. Ilgus amžius valdomas vokiečių, kraštas ūkiškai, taip pat švietimo ir kultūros pasiekimais atrodė geriau nei kita dalis Lietuvos. Tarpukariu Lietuva irgi labai daug investavo į Klaipėdos uosto (per jį vykdyta iki 70–80 proc. šalies eksporto) plėtrą, pramonės įmones. Klaipėdos krašte, ypač pačiame uostamiestyje, buvo pagaminama beveik trečdalis šalies pramonės produkcijos, dirbo ketvirtadalis visų pramonės įmonių darbininkų.

REKLAMA


Liūdnas 1939 m. kovas: Klaipėdos krašto atplėšimas


Visgi čia tarp net ir lietuviškai kalbančių žmonių (per gyventojų surašymus jie įvardydavo save ne lietuviais, o klaipėdiškiais) vyravo labiau provokiškos nei prolietuviškos nuotaikos. Nors lietuvių ir vokiečių kalbos Klaipėdos krašte buvo laikomos oficialiomis, lietuvių kalbai įsitvirtinti viešajame gyvenime nebuvo lengva. Lietuvos valdžia stengėsi stiprinti lietuvišką švietimo sistemą, puoselėti lietuvišką kultūrinį gyvenimą. Krašte veikė visų Lietuvos organizacijų, tarp jų – ir Šaulių sąjungos, skyriai, taip pat daug vietinių organizacijų. Tačiau nesnaudė ir vokiečiai. Jie labai aktyviai dalyvavo krašto viešajame ir politiniame gyvenime, turėjo daug savo kultūros, švietimo, kitų visuomeninių organizacijų, buvo gausiai atstovaujami seimelyje. Vokiečiai neretai iš aukšto žiūrėjo į ekonomiškai silpnesnę Didžiąją Lietuvą ir už savo nugarų visada juto Vokietijos palaikymą. Jis ypač sustiprėjo kaimyninėje šalyje į valdžią atėjus A. Hitlerio vadovaujamiems nacionalsocialistams.


Tenka pripažinti, kad ir Kaune rezidavusi Lietuvos valdžia ne visada tinkamai suvokė Klaipėdos krašto specifiką, lietuvininkus laikė tiesiog suvokietintais lietuviais, o ne kitokioje kultūrinėje, ekonominėje, konfesinėje aplinkoje gyvenančiais žmonėmis, kurių didesnei integracijai į Lietuvos valstybę reikėjo kantraus ir išmintingo dialogo. Iš Didžiosios Lietuvos į Klaipėdos kraštą atsiųsti valdininkai ir pareigūnai taip pat ne visada gebėdavo tinkamai bendrauti su vietos gyventojais, kartais būdavo pernelyg arogantiški.


Teisė nacius


Sulig A. Hitlerio atėjimu į valdžią Vokietijoje tarp Klaipėdos krašto vokiečių ėmė stiprėti pronacistinės nuotaikos, netrukus pradėta burti Lietuvai atvirai priešiškas ir kovingai nusiteikusias organizacijas, deklaravusias siekį grąžinti kraštą į „motinos Vokietijos glėbį“. Netgi imta organizuoti kovinius smogikų būrius, masiškai skleisti antilietuvišką propagandą, terorizuoti lietuvius.


Pagrindiniai viso šio Klaipėdos krašte suaktyvėjusio judėjimo, remiamo nacių Vokietijos, ruporai buvo dviejų vokiškų Klaipėdos krašto partijų vadovai: Socialistinės tautos sąjungos lyderis, veterinarijos gydytojas Ernstas Noimanas ir liuteronų kunigas Teodoras fon Zasas, vadovavęs Krikščionių socialistų darbininkų sąjungai. Lietuvos saugumo pareigūnai rinko informaciją apie šių organizacijų veiklą, narius ir šalininkus, ypač nelegaliai įsigijusius ginklus (daug jų buvo kontrabanda įvežama iš Vokietijos), besibūrusius į sukarintus būrius ir kėlusius realų pavojų Lietuvos valstybei. Pradėta drausti iš Vokietijos į Klaipėdos kraštą įvežti nacių literatūrą.



Ypač ryžtingai veikė Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Navakas. 1934 m. vykdyti masiniai suėmimai, net 126 naciai ir jų šalininkai atsidūrė teisiamųjų suole. Per kratas buvo paimti 1 104 šaunamieji ginklai. Abi nacių partijos uždraustos. Bene pirmojo Europoje nacių teismo metu buvo įrodyta, kad rengtas ginkluotas sukilimas siekiant atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Teisme paskelbti griežti nuosprendžiai, bet, Vokietijai darant milžinišką spaudimą, įvedus ekonomines sankcijas, pasienyje su Lietuva sutelkus Vokietijos kariuomenę, daugelis jų buvo sušvelninti. 1937-aisiais buvo amnestuotas T. fon Zasas, po metų – E. Noimanas. Šis procesas įrodė Lietuvos žvalgybos ir teisėsaugos institucijų darbo efektyvumą, tačiau kartu atskleidė šalies valdžios nerimą dėl ginklais žvanginančios grėsmingos Vokietijos.


Nesulaukdama deramos Vakarų šalių paramos, Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte darė vis daugiau nuolaidų įsismarkavusiems ir A. Hitlerio globą jutusiems naciams. Buvo apriboti gubernatoriaus įgaliojimai, atšaukta karo padėtis. Ėmė vis labiau ryškėti neišvengiamo tapsiančio Klaipėdos krašto praradimo perspektyva.


Liūdnas 1939 m. kovas: Klaipėdos krašto atplėšimas


A. Hitleris Klaipėdoje


Fiureris vis labiau įžūlėjo – nepaisė Versalio sutarties sąlygų, siekė atkurti „istorinį teisingumą“ ir suvienyti visas vokiečių žemes. Lengvas Austrijos prijungimas ir beveik bekraujis Čekoslovakijos parklupdymas, Vakarams akivaizdžiai nuolaidžiaujant, A. Hitleriui leido pasijusti nebaudžiamam. Todėl kitu jo taikiniu tapo mažytė Lietuva. 1938 m. pabaigoje padėtis Klaipėdos krašte darėsi sunkiai valdoma – naciai ir jų šalininkai vis labiau įžūlėjo: jau atvirai rengė eitynes, vokiškose mokyklose neliko Vyčio ir Prezidento Antano Smetonos portretų. Per gruodžio 11 d. vykusius seimelio rinkimus 25 iš 29 vietų gavo vokiečių partijos. Seimelio nariai buvo atleisti nuo priesaikos Lietuvos Respublikai. Krašto valdymas pamažu slydo iš Lietuvos rankų. Juo labiau kad nuotaikos Lietuvoje buvo niūrios po 1938 m. kovo 19 d. priimto Lenkijos ultimatumo: su kaimynine šalimi, okupavusia Vilniaus kraštą, buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Vien šį faktą didžioji dalis Lietuvos visuomenės laikė pralaimėjimu, o čia dar Klaipėdos krašte akivaizdžiai auganti įtampa...


1939 m. kovo 20 d. Vokietija pareikalavo perduoti jai Klaipėdos kraštą. Kaip Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui pareiškė Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas, „arba Klaipėdos kraštas bus geruoju, susitarimo būdu, prijungtas prie Vokietijos, ir tada Vokietija didžiadvasiškai atsižvelgs į Lietuvos interesus, arba turės žygiuoti kariuomenė, ir nežinia, kur ji sustos, nes kariuomenėms žygiuojant sienos nebetenka reikšmės“. Tai buvo atviras Vokietijos grasinimas karu. Lietuva nusileido. Vėlų kovo 22-osios vakarą J. Urbšys Berlyne pasirašė sutartį, kuria Lietuva perdavė Vokietijai Klaipėdos kraštą. Tačiau tądien jau nuo ryto Klaipėdoje virė tikras chaosas – traukėsi lietuvių valdininkai, kiti gyventojai su šeimomis, tarp jų – ir kai kurie Lietuvą palaikę senieji šio krašto gyventojai, taip pat krašte gyvenę žydai. Lietuviškas trispalves ant pastatų keitė vėliavos su svastikomis. Paskutiniai Lietuvos kariuomenės kariai išvyko iš Klaipėdos jau kovo 23 d.


Kovo 23-iosios rytą į kraštą įžengė Vokietijos kariuomenė, prie Klaipėdos uosto priplaukė Vokietijos karo laivų eskadra, atgabenusi patį A. Hitlerį ir jį lydinčią gausią Vokietijos politikų ir karo vadų svitą. Persėdęs iš kreiserio „Deutschland“ į torpedinį katerį „Leopard“, A. Hitleris pasiekė uosto krantinę. Klaipėdoje jis „priėmė“ vokiečių dalinių paradą, paskui važiavo per miestą stovėdamas mersedese ir tradiciniu fašistų gestu – iškelta ranka – sveikino minią. Išrėžęs ugningą kalbą teatro balkone, padėkojo Klaipėdos krašto vokiečiams už ištikimybę reichui ir pasidžiaugė, kad „gėdos pančiai, uždėti Versalio sutartimi, yra nutraukti“. Po dviejų valandų fiureris grįžo į laivą ir išplaukė į Vokietiją. Lietuva Klaipėdos kraštą atgavo beveik po šešerių metų, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.