Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“

Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“

"Šilelis" nuolat buvo tobulinamas.


Sovietmečio mokslininkų darbai ir idėjos: nuo pamiršto Silicio slėnio Kaune iki mokslo ir verslo partnerystės. Projektas „100 metų Lietuvos mokslui“ pasakoja apie neseną mūsų praeitį.


Tautvydas Lukaševičius


Jurgis Kunčinas romane „Glisono kilpa“ aprašo pagrindinio veikėjo pojūčius sovietmečiu, kai drėgnas, pilkas, sunkus cementas krenta ir drimba į smegenis. Vėlyvojo sovietmečio visuomenę tyrinėjęs istorikas dr. Tomas Vaiseta dar kategoriškesnis – jam tai „nuobodulio visuomenė“. Ar tikrai sovietmečiu Lietuvoje dirbę mokslininkai, jų idėjos ir darbai buvo nuobodūs? Galbūt privalėjo atrodyti nuobodesni, nei iš tiesų buvo, o tarptautiniam pripažinimui reikėjo laiko?


Tai, kad kai kurių Lietuvoje veikusių laboratorijų darbuotojų išradimai pramonės įmonių pritaikomi ir šiandien, ne tik rodo to meto mokslininkų išradingumą ir gebėjimą pralenkti laiką, bet ir drąsą. Žinoma, nereikia pamiršti, kad mokėjimas bendrauti, įtikti ir surasti kuo daugiau sprendimus priimančių bendraminčių taip pat buvo labai svarbus sėkmei. Visgi galime didžiuotis tūkstančiais išradimų ir patentų, šimtais apdovanojimų ir mokslinių publikacijų, kurių kertinis akmuo – sovietmečiu uoliai ir atkakliai dirbusių mokslininkų pastangos.

REKLAMA


Kai žodžiai „pirmieji pasaulyje“ skambėjo kasdien


Kauno technologijos universiteto (KTU) profesoriaus emerito Kazimiero Ragulskio darbai šiandien vertinami visame pasaulyje. Profesoriaus mokiniai dirba garsiausiose technologijų kompanijose, patentuoti išradimai tobulinami, o vibromechanikos ir vibrotechnikos mokykla prisimenama su pagarba. Dar daugiau, teigiama, kad sovietmečiu akademiko įkurtas mokslo centras „Vibrotechnika“ šiandien būtų Silicio slėnio atitikmuo.


Akademikas už pasiekimus bei inovacijas yra gavęs apie 100 įvairių premijų bei apdovanojimų. Jis, kaip autorius ir bendraautoris, paruošė apie 500 mokslo publikacijų, sukūrė 1750 išradimų, buvo 300 mokslinių darbų vadovas.


1963 m. Kauno politechnikos institute įkurta Vibrotechnikos laboratorija, kurios steigėjas ir mokslinis vadovas K. Ragulskis. Laboratorija turėjo išsilaikyti iš ūkiskaitinių darbų, todėl tik K. Ragulskio stipri asmenybė sudarė sąlygas laboratorijai augti. K. Ragulskis važinėjo po įvairius Sovietų Sąjungos mokslinio tyrimo institutus, bandomuosius konstruktorių biurus, ieškodamas mokslinių tiriamųjų darbų užsakymų. Jų gausėjo, laboratorija tapo mokslo centru, padidėjo darbuotojų skaičius. 1980–1990 m. buvusio Kauno kalėjimo patalpose dirbo per 300 darbuotojų.

REKLAMA


Čia veikė 13 mokslinių laboratorijų, biblioteka, skaičiavimo padalinys, projektavimo ir eksperimentinės gamybos skyriai. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir subyrėjus Sovietų Sąjungai, „Vibrotechnika“ neteko užsakymų ir buvo likviduota. „Vibrotechnikoje“ pradėtus tyrimus precizinės mikromechatronikos dinaminių sistemų srityje KTU tęsė prof. R. Bansevičius, o prezicinių rezonansinių vibracinių technologijų – V. Ostaševičius. 


Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“

Darbas mokslo laboratorijose.


Prof. habil. dr. Vytautas Ostaševičius teigė, kad „Vibrotechnika“ to meto Sovietų Sąjungoje buvo tikslus to meto JAV Silicio slėnio atitikmuo. Jame bendradarbiavo skirtingų sričių ir krypčių mokslininkai, buvo dirbama ne dėl ataskaitų, bet kuriami realūs gaminiai, išsprendžiantys technologines problemas.
Pasikeitus santvarkai ir ekonominei sistemai, nutrūko ir per dešimtmečius susiklostę ekonominiai ir moksliniai ryšiai. Prie buvusios santvarkos teikiamų galimybių talentingiausi moksliniai padaliniai buvo neblogai prisitaikę, puikiai panaudojo vadinamuosius socializmo pranašumus, tačiau naujomis sąlygomis būtent tų pranašumų ir neliko.


Pirmiausia ūkiskaitinių sutarčių, kurios sudarė ir „Vibrotechnikos“ gyvybės šaltinį. Ar buvo galima „Vibrotechniką“ išsaugoti? Įvairių tarptautinių parodų ir renginių metu K. Ragulskis bandydavo sudominti užsienio įmonių atstovus „Vibrotechnikos“ idėjomis, tačiau rimtesnių investuotojų pritraukti nepavyko. Buvę darbuotojai šiandien dirba įvairiose laboratorijose, per 30 mokslininkų tapo įmonių vadovais. Precizinės vibromechanikos ir vibrotechnikos mokslo pasiekimai buvo pritaikyti įvairiose srityse: mašinų bei prietaisų pramonėje, aerokosminėje technikoje, laivyne, medicinoje, biologijoje ir net muzikoje.


Iš sovietinės laboratorijos stalčiaus – į verslo sūkurį


Kad jau pakankamai seni sovietinių laikų mokslininkų skaičiavimai ir idėjos gali būti praktiškai pritaikomi versle ir kurti pridėtinę vertę šiandien, įrodo AB „Klaipėdos nafta“ ir Kauno technologijos universiteto (KTU) doc. dr. Viktoro Račio bendradarbiavimas. Mokslininkas rado būdą, kaip išvalyti naftos produktais užterštą vandenį, kad jį po technologinio valymo būtų galima vėl išleisti į Kuršių marias.



Tokiais moderniais išradimais valant vandenį, ne tik sprendžiamos aplinkosaugos problemos, bet įmonė gali praplėsti paslaugų asortimentą. Mintis, kad sunkiai skaidomomis medžiagomis užterštą vandenį galima valyti ne tik mikroorganizmais, kurie teršalais minta, bet ir aktyvuota anglimi, mokslininkui ramybės nedavė daug metų, bet verslo atstovų pasitikėjimas padėjo ją įgyvendinti. „Dar sovietmečiu atliktų tyrimų duomenys greičiausiai būtų likę stalčiuose, bet mokslo argumentais ir atliktais bandymais sugebėjau įrodyti, kad technologija gali būti naudinga“, – sakė doc. V. Račys.


Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“

Lietuvių suprojektuoti ir pagaminti valymo įrenginiai.


Doc. V. Račio sukurta technologija kokybiškai ir patikimai išvalo įvairiais teršalais užterštas nuotekas, tačiau labiausiai sistema orientuota į sunkiai skaidomus produktus, pavyzdžiui, naftos. Tiesa, tiek verslininkai, tiek pats mokslininkas tikisi, kad ateityje jo išradimas sėkmingai skaidys ir kitokius teršalus.


Į Kuršių marias patenkantis vanduo po technologinio valymo dažnai būna net švaresnis nei Kuršių marių vanduo. Įrenginiai atliekantys technologinį procesą yra pakankamai galingi – vandenį nuo naftos produktų gali valyti net 160 kub. m. per val., nors šiandien įmonė išnaudoja tik pusę jų galingumo. Vandens išvalymo ciklas trunka maždaug 8 val. Nors dar anksti kalbėti, ateityje planuojama tokiais įrengimais valyti ir kitomis medžiagomis užterštus produktus.


Technologija visiškai persikelia į verslą, o verslininkai galvoja, kaip ją plačiau panaudoti ir pasiūlyti daugiau paslaugų. Šiuo metu tariamasi, kaip dirbant su KTU išradimą pritaikyti platesniam teršalų spektrui šalinti – ne tik naftos produktų, bet ir kitų organinių medžiagų. Pagrindiniai teršalai – įvairūs skiedikliai“, – aiškino mokslininkas.


Docentas pasakojo, kad pasiteisino ir naudojamos savireguliacinės sistemos pasirinkimas: „Technologija pasiteisino, naudinga ir tai, kad pasirinkome tokią savaiminę savireguliacinę sistemą, kuri nėra pasyvi ir ne tik sukaupia teršalus. Jei vandenyje yra daugiau teršalų, įrengimas veikia intensyviau ir absorbuoja daugiau, jei teršalų koncentracija mažesnė, jis gali lanksčiai reaguoti ir pakoreguoti procesą. Puikiai veikiantis 4 talpyklų (80 kvadratinių metrų ploto ir 7 metrų aukščio) įrenginys – puikus senų „sovietinių“ laboratorinių tyrimų ir naujų technologijų pritaikymo pavyzdys.

REKLAMA


Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“

Naftos talpyklos buvo didelis iššūkis inžinieriams.


Aukštaitis, kurio išradimą „pasiskolino“ švedai


Utenos krašto Garbės pilietis, Lietuvos nusipelnęs Garbės vardo inžinierius Antanas Vilūnas  gimė 1930 m. gegužės 17 d. Utenos apskrities Daugailių miestelyje, Mikalinos Raupėnaitės-Vilūnienės (1890–1986) ir Petro Vilūno (1887–1938) šeimoje. 1944 m. baigęs pradžios mokyklos 6 skyrius, talkino tėvams ūkyje, o 1948 m. dirbo kolūkyje „Pergalė“. A. Vilūnas 1953 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakulteto neakivaizdinį skyrių (5-tą ir 6-tą kursą baigė per vienerius metus, kartu su stacionaro studentais).


A. Vilūno diplominis darbas „Automobilių padangų restauravimas uždedant naują protektorių“,  apgintas 1961 m., buvo ne tik labai gerai įvertintas, remiantis juoVarlaukyje (dabar Jurbarko rajonas) buvo pastatyta gamykla, o A. Vilūnas paskirtas Valstybinės komisijos pirmininku gamyklai priimti. Žemės ūkio akademijoje A. Vilūnas įgijo Žemės ūkio procesų mechanizavimo inžinierius mechaniko specialybę.  Ši aukštoji mokykla pasiūlė jam pedagoginį darbą Mechanizacijos fakultete, žadėdama mokslinę karjerą, tačiau A. Vilūnas pasirinko gamybą.


Sovietmečiu, nepriklausant komunistų partijai, gauti Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus Garbės  vardą, aukščiausią to laiko įvertinimą, buvo reta išimtis. Atsirado žmonių iš „partiečių“,  kurie stebėjosi A. Vilūno gebėjimais, matė jo pastangas ir įvertino atliktų darbų rezultatus. Statybinėse organizacijose A. Vilūnas buvo atsakingas už aprūpinimą statyboms reikalinga technika, jos eksploatavimą ir remontą, kūrė tinkavimo ir grindų liejimo agregatus. Eksperimentiniame projektavimo susivienijime „Polimerai“ (gamykla veikė Zarasuose) politeleno plėvelei gaminti sukūrė naują sutvirtinimo armatūros siuvimo mechanizmą, naudojamą šiltnamių plėvelėms gaminti.


Jis pirmasis Lietuvoje ir buvusioje SSRS įdiegė vidaus ekonominę ūkiskaitą kaimo statybos mechanizacijos sferoje. Daugelyje Lietuvos kaimo vietovių buvo pastatyti Alytaus gyvenamųjų namų statybos kombinato namai. Išvežant pirmą namą į rajoną, simbolinę juostelę perkirpo  kosmonautas Aleksiejus Leonovas. Per metus pastatyta 1500 namų.


Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“

M.Mažvydo biblioteka.


A. Vilūnas buvo atsakingas už būsimų namų atgabenimą į statybvietes. Jam kilo mintis sujungti skydelius ir pagaminti ištisas sienas. Tokios sienos turėjo daug privalumų. Pirma – gamykloje buvo pagaminamos daug sandaresnės sienos nei statybvietėse. Antra – visas namas sumontuojamas per 8 val. Pagamintoms sienoms vežti A. Vilūnas sukūrė autotraukinį (deja, jis nebuvo užpatentuotas), tik daug vėliau tokį traukinį sukūrė švedai. Šis svarbus inžinieriaus  pasiekimas aprašytas Kęstučio Bruzgelevičiaus knygoje „Pelnyti duoną“. 1989 m. rugpjūčio 4 d. Antanui Vilūnui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus Garbės vardas.


Sovietinio laikotarpio Lietuvos architektūra

Lietuvoje modernistinės architektūros kryptis buvo pakeista stalininę ideologiją atspindinčiu pompastišku istorinių stilių mišiniu – pseudoistorizmu. Jį pokario metais iki 1956 m. diegė iš Rusijos atvykę architektai. Svarbiausi to laikotarpio pseudoistorizmo objektai buvo pastatyti Vilniuje, centrinėje miesto dalyje: pseudobarokiniai Mokslininkų namai su bokštiniu akcentu ties Lukiškių aikšte (1951), dekoratyvus „Pergalės“ kino teatras A. Jakšto gatvėje (1955; abiejų archit. Giovanni Rippa-Anjoleto), Žaliasis tiltas per Nerį su „socialistinio realizmo“ stiliaus skulptūromis (1948; archit. Viktoras Anikinas, inž. E. Popovas, skulpt. Bernardas Bučas, Juozas Kėdainis, Juozas Mikėnas, Napoleonas Petrulis, Petras Vaivada, Bronius Vyšniauskas), pseudoklasicistinė su kolonų portiku Respublikinė biblioteka (dab. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) Gedimino prospekte (1953–1963; archit. V. Anikinas) ir M. K. Čiurlionio meno mokykla T. Kosciuškos gatvėje (1957; archit. Levas Kazarinskis), Vilniaus ir Kauno geležinkelio stotys (1953–1954; archit. Piotras Ašastinas).

REKLAMA


Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“

Klaipėdos jūrų muziejus.


Prie Naujosios Akmenės cemento gamyklos buvo statomas naujas miestas su tipiniais gyvenamaisiais ir pseudoklasicistiniais kultūros namais (1958), su skveru ir skulptūra „Brigadininkas“ (1957; skulpt. J. Kėdainis). 1955 m. sovietų valdžia pasuko palyginti liberalesnės politikos link, pasmerkė pseudoistorizmą kaip „architektūrinius nesaikingumus“ ir, susidomėjusi Vakarų funkcionalizmo kryptimi, pradėjo masinę pramoninę statybą. Prie pramoninių kompleksų buvo pastatyti nauji miestai – Elektrėnai (1960–1990; generalinio plano archit. Birutė Kasperavičienė), Visaginas prie Ignalinos atominės elektrinės (1975–1990; rusų architektai), plečiami Alytus, Klaipėda, Mažeikiai, Panevėžys, Šiauliai, Utena, rajonų centrai ir kurortiniai miestai Birštonas, Druskininkai, Neringa, Palanga.
Daugelis lietuvių architektų dirbo kūrybiškai, pranoko bendrą SSRS lygį ir pelnė aukščiausius apdovanojimus (už Vilniaus Žirmūnų ir Lazdynų, Kauno Kalniečių, Klaipėdos pietinius rajonus).


Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“

Operos ir baleto teatras.


Vilniaus Gedimino prospekte šurmulį sukėlė pirmasis naujos architektūros statinys – „Neringos“ viešbutis ir taip pat pavadinta kavinė su dailės kūriniais Lietuvos pajūrio folkloro tematika (1959–1961; archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, dail. Vladas Jankauskas, Vytautas Povilaitis). Reikšmingi architektūros kūriniai buvo pirmieji SSRS pastatyti Miestų statybos projektavimo instituto rūmai Neries krantinėje, A. Goštauto gatvėje (1961; archit. Eduardas Chlomauskas), ir prie Vilniaus senamiesčio priderinti Dailės parodų rūmai (dab. Šiuolaikinio meno centras) Rotušės aikštėje (1967; archit. Vytautas Čekanauskas), dinamiškos formos ir originalios vantinės stogo konstrukcijos Vilniaus koncertų ir sporto rūmai Neries krantinėje (1971; archit. E. Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmas Liandsbergis), monumentalūs santūrių formų Valstybinio operos ir baleto teatro (dab. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) rūmai (1974; archit. Nijolė Bučiūtė), Valstybinis akademinis dramos teatras (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras) su fasado skulptūromis „Mūzos“ Gedimino prospekte (1974–1981; archit. A. ir V. Nasvyčiai, skulpt. Stanislovas Kuzma). Vilniaus Gedimino prospektą papildė Aukščiausiosios Tarybos (dab. Seimo) rūmai (1971–1981; archit. A. ir V. Nasvyčiai) ir Profsąjungų rūmai (archit. Česlovas Mazūras), Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (dab. Lietuvos Respublikos Vyriausybės) rūmai (1982; archit. V. Čekanauskas), Kauno nepriklausomybės aikštėje buvo pastatyta postmodernizmo stiliaus Mykolo Žilinsko dailės galerija (1987; archit. Saulius Juškys, Kęstutis Kisielius, Eugenijus Miliūnas), Kauno IX forto memorialas (1984; archit. G. Baravykas, skulpt. Alfonsas Ambraziūnas ).


Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“

M.Žilinsko dailės galerija.


Restauruotoje Klaipėdos uosto Kopgalio tvirtovėje buvo įrengtas Jūrų muziejus (1979; archit. Petras Lapė, Laima Šliogerienė), pajūrio kurorto Nidos centre, laikantis vietos liaudies architektūros tradicijų, suprojektuotas administracinis pastatas (1972; archit. Gytis Tiškus), Druskininkuose – vandens gydyklos ir „Pušyno“ sanatorijos korpusas (1981; archit. Aušra ir Romualdas Šilinskai), Rumšiškėse įkurtas Lietuvos liaudies buities muziejus (1966–1990; archit. Romanas Jaloveckas, Birutė Kugevičienė, Kęstutis Žalnierius ir kt.), Panevėžyje, Laisvės aikštėje, pastatytas Dramos teatras (1967; archit. Algimantas Mikėnas) ir 300 vietų daugiaaukštis „Nevėžio“ viešbutis (1970; archit. Alfredas Paulauskas). Parodomojoje kolūkinio kaimo architektūroje savitumu išsiskyrė Šilutės r. Juknaičių gyvenvietė ir jos sveikatingumo kompleksas (1978–1982; archit. Stanislovas Kalinka, Jonas Kiškis, skulpt. S. Kuzma).


Kur gimė ir užaugo „Šilelis”?


„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę. / Kas jūsų grožei senobinei tiki?” – rašė Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis” 1859 m., kai gamtos grožio dar negalėjo stebėti per 15 ar 32 cm įstrižainės nešiojamus televizorius „Šilelis“. Praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams nuo šio televizoriaus pagaminimo, jis vis dar atrodo moderniai, o Kauno radijo gamyklos „Banga“ pasiekimų galėtų pavydėti daugelis gamintojų.


Oficiali Kauno radijo gamyklos atidarymo data – 1956 m. birželio 19 d. Tą dieną gamyklos planavimo skyriuje buvo užregistruota pirmoji produkcija – penkių kanalų televizijos kanalų perjungiklis. Tuo metu gamykloje dirbo 400 žmonių. 1980 m. Kauno radijo gamyklai buvo suteiktas „Bangos“ vardas. 1993 m. rugpjūtį įmonė privatizuota, jos akcijų įsigijo koncernui „EBSW“ priklausančios investicinės akcinės bendrovės. Žlugus televizorių gamykloms Rusijoje ir Baltarusijoje, „Banga“ prarado rinką televizorių komponentams, tuo pat metu nutrūko užsakymai iš Rusijos karinės pramonės. 1995 m. balandžio 25 d. „Bangai“ buvo paskelbtas bankrotas.


Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“

Tuometė "Šilelio" reklama.

Iki XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios pagrindinė gamyklos produkcija buvo įvairūs radijo komponentai, metrinio ir decimetrinio diapazonų kanalų ir visabangių televizinių kanalų selektoriai. 1958 metais nuo gamyklos konvejerio nuriedėjo pirmoji lietuviška radiola „Daina“. Dar vėliau pasaulį išvydo jos modernesnės „sesės“ – magnetolos „Neringa“ (1959 m.), „Vaiva“ (1962 m.), „Minija“ (1963 m.), „Nida“ (1973 m., eksperimentinė versija). 1973-iaisiais buvo pagaminta vienetinė radiola-magnetola „Lietuva“, kuri masinei gamybai nebuvo patvirtinta.


1970 m. gamyklos konstruktorių biuras pradėjo kurti mažagabaritinius nešiojamus nespalvoto vaizdo televizorius. Norint pabrėžti poilsį, išvykas ir gamtą, kur drauge galima pasiimti ir televizorių, buvo nuspręsta šį gaminį pavadinti „Šileliu“. Pirmasis toks televizorius („Šilelis-401 D“) buvo sukonstruotas 1973 metais. 1976 m. buvo pradėti konstruoti pirmieji šio tipo nešiojami televizoriai. Net 2 aukso medalius 1976 m. Zagrebo ir Leipcigo parodose pelnė pirmojo Šilelio 401D spalvota versija S-401D.


Gamyklos produkcija buvo siunčiama į 18 SSRS televizorių gamyklų ir eksportuojama į 22 užsienio šalis (Austriją, Belgiją, Bulgariją, Čekoslovakiją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Graikiją, Italiją, Ispaniją, Jugoslaviją, Jungtines Amerikos Valstijos, Kiprą, Korėjos liaudies demokratinę respubliką, Lenkiją, Libiją, Olandiją, Panamą, Prancūziją, Suomiją, Šveicariją, Vengriją, Vokietijos Federacinę Respubliką).


Sovietmečio mokslo simboliu tapo „Šilelis“


Žurnalo „Ar žinai, kad?" rubriką „100 metų Lietuvos mokslui" remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos suma 1650 Eur.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 08 (2024)

    Savaitė - Nr.: 08 (2024)